2015 m. gegužės 15 d.    
Nr. 19
(2139)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Monsinjoro Alfonso darbai ir Didžiosios Kovos apygardos partizanų parkas

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
savo knygos pristatyme Kaune
Zigmo Tamakausko nuotrauka

Šį šeštadienį į Partizanų parką, kurį įkūrė ir kuriuo nuolat rūpinosi pernai liepos 17-ąją miręs monsinjoras Alfonsas Svarinskas, renkasi Laisvės kovotojai, dar iki šių dienų išlikę buvę partizanai bei Monsinjoro darbus Lietuvai ir Bažnyčiai vertinantys žmonės.

Mons. Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) buvo tikras Lietuvos patriotas, Tėvynės laisvei paaukojęs 23 metus lageriuose, bet niekada nepalūžęs ir net nepriklausomybės metais neatsisakęs tautinių ir krikščioniškų vertybių, nors už tai susilaukdavo priekaištų. Įėjus į jo butą Vilniuje, Odminių gatvėje, kur jis gyveno tarsi tremties sąlygomis, pirmiausia krisdavo į akis garbingų Tautos ir Bažnyčios veikėjų paveikslai – jie primindavo, kad lietuviai turi savo didvyrių, ne tik karinėse kovose išgarsėjusių, bet ir dvasinėje srityje įvertintų: Lietuvos partizanų vadų, visuomenės veikėjų, Lietuvai atsidavusių dvasininkų, teologų. Portretai, piešti, fotografuoti ar atspausdinti, žvelgė visuose kambariuose nuo sienų – ten jie buvo sukabinti ir garbingai laikomi. Tautos ir Bažnyčios vadų portretų Monsinjoro dėka būdavo išspausdinama po keletą tūkstančių egzempliorių. Tai buvo vyskupų Pranciškaus Ramanausko, Mečislovo Reinio, Vincento Borisevičiaus, partizaninio pasipriešinimo vadų Adolfo Ramanausko, Jono Žemaičio, kunigų Alfonso Petrulio, Zenono Ignatavičiaus, Mykolo Krupavičiaus, Antano Rubšio, pasaulinio garso kovotojo už žmogaus teises Andrejaus Sacharovo, Monsinjorą ir kai kuriuos kitus kovotojus prieš totalitarizmą iš lagerio išlaisvinti padėjusio JAV prezidento Ronaldo Reigano ir kitų portretai. Į Monsinjoro butą atėjęs žmogus pamatydavo ir pagarbiai laikomą spalvotą Vyčio herbą, kurį jis dar keli mėnesiai iki mirties planavo išleisti net 100 tūkst. tiražu ir išplatinti „į kiekvieną gryčią“ (jo vieni iš paskutinių žodžių), tačiau tai padaryti nesuspėjo, bet jis irgi buvo platinamas Monsinjoro pastangomis. Reikia tiesą pasakyti: platinti šiuos simbolius ir portretus Monsinjorui sekdavosi sunkiai, ir jis ne kartą pasiskųsdavo – niekas, beveik niekas nenori užsiimti tuo „juodu“, bet tautai reikalingu darbu. Jis skųsdavosi, kad beveik niekas iš vyskupijų dekanatų, iš parapijų nesutikdavo jam pagelbėti, nors dažnai kreipdavosi pagalbos ir siekė sukurti platinimo tinklą.


Šv. Kazimiero seserų vienuolyno steigėjas

Kun. dr. Antano Staniukyno (1865 05 04–1889 06 15–1918 12 15)
150-osioms gimimo metinėms

Irena Petraitienė

Kun. dr. Antanas Staniukynas

Gegužės 5 dieną sukako 150 metų, kai 1865 metais Krosnos valsčiaus Saltininkų kaime gimė kun. dr. Antanas Staniukynas, Šv. Kazimiero seserų vienuolijos steigėjas ir pirmas jos dvasios vadas, Amerikos lietuvių kunigų Vienybės sąjungos organizatorius, katalikiškos ir tautinės dvasios žadintojas, publicistas.

„Seinų seminarijai reikia atiduoti prigulinčią pagarbą už išauklėjimą mirijados uoliausių ir sumaniausių budintojų mūsų tautos iš kelių amžių letargo“, – rašė jos auklėtinis kun. Antanas Milukas (1871 06 13–1896–1943 03 19). Seinus pavadinęs Lietuvos Atėnais teigė, jog XIX amžiaus pabaigoje pirmas jiems pamatą dėjęs buvo krosniškis, Suvalkų gimnazijoje lietuvių tautosaką rinkęs kun. Antanas Staniukynas. Jis „Aušros“ laikais tapo klierikų organizatoriumi, pasak kun. A. Miluko, „įstengusiu sutraukti juos į vieną ultrapatriotinę draugiją“, kuri lietuviškus laikraščius ir knygas paskleidė po visą savo ir net Vilniaus vyskupiją. 1888 metais klierikas A. Staniukynas, seminarijoje įkūręs slaptą draugiją, kurios tikslas buvo žmonėse palaikyti lietuvišką dvasią ir geriau pasiruošti pastoraciniam darbui, renkamas pirmininku, šių pareigų atsisakė, rekomendavo vieną iš savo uoliausių pasekėjų kun. Tomą Žilinską (1866 12 24–?–1934 03 14). Mat tuo metu, kilus sumanymui leisti „Varpą“ ir „Ūkininką“, vyko ilgas ir platus klieriko A. Staniukyno organizuotas susirašinėjimas su Varšuvos ir Maskvos studentais, Seinų seminariją laikiusiais stipriausiu lietuvybės ramsčiu.


Paminėjo Lietuvos partizanų vadą

Leono Laurinsko biustas
ant paminklo prie jo kapo

Tauragėje paminėtos Lietuvos partizano pulkininko Leono Laurinsko-Liūto (1926–2013) antrosios mirties metinės. Švč. Trejybės bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, kurias su kunigais koncelebravo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Vėliau Tauragės Papušynės kapinėse prie originalaus šiam kovotojui už Lietuvos laisvę nukalto paminklo vyko iškilmingas minėjimas.

Pagerbimo ceremonijoje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjungos, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir kitų organizacijų atstovai, kurie buvo ne tik iš Tauragės, bet iš Kauno, Šaulių, Marijampolės ir kitų vietovių.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija