Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šv. Kazimiero seserų vienuolyno steigėjas

Kun. dr. Antano Staniukyno (1865 05 04–1889 06 15–1918 12 15)
150-osioms gimimo metinėms

Irena Petraitienė

Kun. dr. Antanas Staniukynas

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis su kazimierietėmis prie kun. Antano Staniukyno paminklo. Čikaga. 1926 metai

Gegužės 5 dieną sukako 150 metų, kai 1865 metais Krosnos valsčiaus Saltininkų kaime gimė kun. dr. Antanas Staniukynas, Šv. Kazimiero seserų vienuolijos steigėjas ir pirmas jos dvasios vadas, Amerikos lietuvių kunigų Vienybės sąjungos organizatorius, katalikiškos ir tautinės dvasios žadintojas, publicistas.

„Seinų seminarijai reikia atiduoti prigulinčią pagarbą už išauklėjimą mirijados uoliausių ir sumaniausių budintojų mūsų tautos iš kelių amžių letargo“, – rašė jos auklėtinis kun. Antanas Milukas (1871 06 13–1896–1943 03 19). Seinus pavadinęs Lietuvos Atėnais teigė, jog XIX amžiaus pabaigoje pirmas jiems pamatą dėjęs buvo krosniškis, Suvalkų gimnazijoje lietuvių tautosaką rinkęs kun. Antanas Staniukynas. Jis „Aušros“ laikais tapo klierikų organizatoriumi, pasak kun. A. Miluko, „įstengusiu sutraukti juos į vieną ultrapatriotinę draugiją“, kuri lietuviškus laikraščius ir knygas paskleidė po visą savo ir net Vilniaus vyskupiją. 1888 metais klierikas A. Staniukynas, seminarijoje įkūręs slaptą draugiją, kurios tikslas buvo žmonėse palaikyti lietuvišką dvasią ir geriau pasiruošti pastoraciniam darbui, renkamas pirmininku, šių pareigų atsisakė, rekomendavo vieną iš savo uoliausių pasekėjų kun. Tomą Žilinską (1866 12 24–?–1934 03 14). Mat tuo metu, kilus sumanymui leisti „Varpą“ ir „Ūkininką“, vyko ilgas ir platus klieriko A. Staniukyno organizuotas susirašinėjimas su Varšuvos ir Maskvos studentais, Seinų seminariją laikiusiais stipriausiu lietuvybės ramsčiu.

1889-ieji, birželio 15 diena, šeštadienis. Seinų katedroje, vyskupui P. Viersbovskiui vadovaujant, vyksta kunigystės šventimų apeigos. Prieš altorių kniūpsčias guli Antanas Staniukynas. Lietuviškai parašę dedikaciją, bendraminčiai klierikai neopresbiteriui ta proga padovanojo mišiolą lyg vienybės ženklą ir priesaką saugoti lietuvybę, besąlygiškai tarnauti Lietuvai. Primicijos vyko gimtosios Krosnos parapijos bažnyčioje. Monografijos apie kun. A. Staniukyną autorius A. Kučas rašė: „Žmonių spūstis buvo didžiausia. Visi jį pažinojo ir juo džiaugėsi. Jis toks aukštas ir lieknas visas spindėjo dvasiniu susikaupimu... Palaiminęs našlę, savo mamytę, (Elzbietą Josytę-Staniukynienę), jis pašventintais delnais palietė jos skruostus...“

Dar prieš šventimus seminarijoje vyravo nuomonė, kad A. Staniukyno į lietuvišką parapiją neskiris. Taip ir buvo. Į mozūrus, kun. Vinco Bartuškos (1881 01 09–1904 02 28–1956 01 28) nuomone, buvo paskirtas vien dėl to, kad seminarijoje organizavo lietuvišką sąjūdį. Vysk. Petras Pranciškus Būčys (1872 08 20–1899 03 25–1930 07 06–1951 10 25) taip pat apgailestavo: „Kad ir labiausiai Lietuvą mylėdamas kun. Staniukynas pateko vikarauti į lenkiškąją Seinų vyskupijos dalį“. Netolimoje parapijoje vikaravo bendraamžis kun. Jonas Kriščiukaitis (vėliau marijonas, Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio sekretorius). Juodu dažnai susitikdavo, diskutuodavo, dalindavosi teologine literatūra. Abu susirašinėjo su kun. Justinu Staugaičiu (1866 11 14–1890 06 24–1926 04 04–1943 07 08). Jis vėliau tapo Vasario 16-osios Akto signataru, Telšių vyskupu.

Kunigas Antanas atliekamą nuo pastoracijos laiką skyrė savarankiškoms teologinėms studijos, savo dvasiniam tobulėjimui, saviugdai. 1896 metų paskutinę rugpjūčio savaitę Lomžoje pas vienuolius kapucinus atlikęs rekolekcijas, trijuose puslapiuose išdėstė jų turinį ir pasiryžimus: „Didžiausia yda puikybė yra, da tinginys, ėdrumas ir atšalimas pildyme dvasiškų pareigų savo. Dėl išnaikinimo puikybės, o sudrūtinimo pamato nusižeminimo, žadu iki kitų rekolekcijų per visus metus sergėtis puikybės ir viso to, kas iš jos gema, darant rokundą ypatingą sąžinės ir tokių nuopuolių dusyk ant dienos ir paženklinant jų sklaitlių ant sieninio kalendoriaus dėl sulyginimo ir persitikrinimo apie žygį tame darbe“.

Gavęs bažnytinės ir carinės valdžios leidimą, 1898 metų pavasarį kun. A. Staniukynas išvyko į Šveicarijos Friburo katalikišką universitetą, kur filsosofijos studijoms užsirašė kaip Augustinas Gerulis. Toliau – neilgos studijos Romoje ir nuolatinė korespondencija su į Ameriką išvykusiu seminarijos laikų bičiuliu kun. A. Miluku, kuris jį primygtinai kvietė atvykti talkinti lietuvių išeivijos pastoracijai. Atsakydamas draugui kunigas Antanas rašė turįs pagundą priimti pasiūlymą, bet dar nori studijuoti. Toliau netikėtai pareiškia: „Bet ar jūs patys kartais negalėtumėt pirmiaus aplankyti Rymą ir prie tos progos pasimatyti su manim? Turiu ant mislių deputaciją nuo katalikų lietuvių pas Šv. Tėvą su atsidavimu Jam prigulinčios paguodonės ir suteikimu surinkto nuo lietuvių šv. Petro skatiko. Manding, jog lietuviai, kaip po atskira tauta, da niekad neprisiartino prie Šv. Tėvo, išreikšdami savo meilę ir prisirišimą prie Aukščiausiojo Ganytojo, išrodydami Jam savo meilę tautos tikėjimišką ir dorišką padėjimą ir melsdami nuo Jo Lietuvai palaiminimo. Gražią kada pavasario, gal rudens dieną ar nepamatys Rymas lietuvių būrio, tautiškai apsirėdžiusio, su vėliavomis savo draugysčių? Dieve, tai duok...“ Tada, pasak A. Kučo, viešoji pasaulio nuomonė būtų atkreipta į mažą, kenčiančią ir skriaudžiamą Lietuvą.

1899 m. spalio 15 d. laiške iš Jeruzalės kun. A. Milukui, savo pagrindiniam rėmėjui, kuris parūpindavo Mišių stipendijų iš Amerikos, aprašęs kelionės įspūdžius, praneša, kad įsikūrė dominikonų vienuolyne ir Jeruzalės Biblijos institute studijuoja Šventąjį Raštą. Beveik dveji metai Jeruzalėje buvo kieto darbo laikas: uoliai studijavo, dalyvavo keturiose biblinėse ekspedicijose, rašė į lietuviškus katalikiškus laikraščius, mokėsi kalbų. Gimnazijoje ir seminarijoe pramokęs lenkų, lotynų ir prancūzų, Romoje – italų, Palestinoje mokėsi aramėjų, asirų ir anglų kalbų.

1901 m. birželio 30 d. kun. A. Staniukynas iš Seinų diecezijos, Varšuvos provincijos, pasak topografijos ir hebrajų kalbos profesoriaus dominikono t. Vincento Hugues, vyras pavyzdingo maldingumo, švelnumo ir ypač nepaprasto darbštumo, apgynė teologijos daktaro laipsnį. Norėjo „kur Europon prie aukštesnių mokslinių persiimti mokslo kvapu ypač bibliškoje šviesoje“, bet aplinkybės vertė grįžti į Lietuvą.

Pirmajame gimtinėje kun. A. Milukui rašytame laiške pasakoja, jog Seinų vyskupas A. Baranauskas jį buvo numatęs skirti į Simną, o paskui ,,parsitraukti arčiau seminarijos“. Tačiau planus nutraukė netikėta vysk. Baranausko mirtis. Ir vėl kaip nepataisomas ,,litvomanas“ teologijos daktaras kun. A. Staniukynas dvejus metus buvo kilnojamas net po septynias lenkiškas parapijas. Tokia nedalia laiškuose guodžiasi tėvams dominikonams V. Hugues ir R. Savignac, o jie kvietė sugrįžti į Jeruzalės dominikonų vienuolyną. Tačiau kun. A. Miluko raginimas atvykti į Ameriką pagaliau leistų dirbti su lietuviais, būti tarp tautiečių.

Apvaizdos į Ameriką atsiųstas kunigas

„...Kas bus vadu tų mergaičių? Kas jas mokįs pirmutinius žingsnius žengt, kas joms kelią rodys? Atrask da pirma tam tyčia ne jai bi kokį, bet stropų, tvirtą, pilną pasišventimo, tam tik visa širdžia atsidavusį kunigą, nes be to nieko neišeis – visas mūsų užmanymas grius“, 1904 metų rugsėjo 9-osios laiške iš Seinų rašė kun. Vincentas Dvaranauskas (1871 10 30–1899 03 25–1966 03 13), atsakydamas į kun. A. Miluko pranešimą, kad Amerikos lietuviai kunigai svarsto apie galimybę iš Šveicarijos Ingenbohlino Šv. Kryžiaus seserų mergaičių mokymo ir auklėjimo įstaigos atsikvietus ten esančias kelias lietuvaites, vienuolyną įkurti Amerikoje, o gruodžio 8 dienos laiške jis patarė pakalbinti į Ameriką atvykusį kun. A. Staniukyną: „Yra tai žmogus gana išsilavinęs, matęs svieto, stropus kunigas, gal jis kuom nors prisidėtų prie to naudingo triūso“.

1904 m. liepos 31 d. kun. A. Staniukynui, Harisburgo vyskupo J. Šanahano paskirtam vadovauti Karmelio ir Šamokino lietuviškoms parapijoms, suprantama, teko viską gerai apsvarstyti. Kunigų mintis steigti vienuolyną, kurio tikslas būtų ruošti mokytojas lietuvių mokykloms, yra gera, ir jų prašymo imtis organizacinių darbų atmesti negali. Tačiau, pasinėręs į dviejų apleistų parapijų pastoraciją, rinkdamas lėšas jų skoloms padengti, statydamas naują bažnyčią, iš savo patyrimo žinojo, kad jokia parapija nepajėgs viena išlaikyti net ir mažo vienuolyno. Lėšas teks telkti iš visos lietuviškos išeivijos. Ir vis dėlto 1905 m. vasario 28 d. kun. A. Milukas laiške Kazimierai Kaupaitei praneša, jog kun. A. Staniukynas sutikęs vesti vienuolyno reikalus: „Nebijok! Tai tikrai Jums Apvaizdos atsiųstas į Ameriką kunigas. Prie tam patriotas. Taipgi daug žinąs apie zakoninkes (vienuoles). Ir po šiai dienai koresponduoja su Jeruzolimos savo pažįstamomis sesutėmis. Tu pati nusidyvysi jį pamačius“. Pasak A. Kučo, atsiradus tikram ir atsidėjusiam vadovui, vienuolyno reikalai jau ėmė spręstis ne metais, bet mėnesiais ir savaitėmis. 1905 m. birželio 20 d. laiške į Šveicariją Kazimierai kunigas Antanas rašo, kad jos brolis kun. Antanas Kaupas (1870 02 13–1896 05 06–1913 09 20) ir kun. A. Milukas „palenkė rūpintis apie įtaisymą Jums vietos savo parapijoje. Su dideliu džiaugsmu sutikau ant to... Malonu man tik priminti, jog rūpestis apie Jūsų reikalus eina ir pinigai renkas...“

Kun. A. Staniukynas po dešimties dienų laiške kun. A. Kaupui praneša, kad birželio 26 dieną seserų reikalu jis buvęs pas Harisburgo vyskupą Šanahaną, kuris pažadėjo tuojau parašyti Šv. Kryžiaus seserų viršininkei, ar ji sutiktų tas naujokes išleisti į Ameriką. Gavęs palankų atsakymą, jis parašysiąs į Romą, prašydamas galutinio leidimo steigti kongregaciją. Kun. A. Staniukynas, atkakliai mindamas lėšų rinkimo taką, kun. A. Kaupui rašo, kaip jam sekasi, kokius sunkumus patiria, pabrėždamas, jog „darbas turės augti pamažu, prie pasišventimo gal keletos ypatų“. Greta piniginių rūpesčių kilo naujas, lietuvaičių vienuolynui nepalankus vėjas. Vysk. J. Šanahanas laiške kun. A. Kaupui ir kun. A. Staniukynui netikėtai pareiškia abejonę, ar nevertėtų lietuvėms glaustis prie kurio esamo stipresnio vienuolyno, o ne kurti atskirą kongregaciją, mat: „Jei tas bandymas nepasisektų, po dviejų trijų metų vienuolija subyrėtų, tai tos merginos išsisklaidytų Dievas žino kur. Klajojančios seserys dabar jau bemaž prilygsta klajojančių kunigų skaičiui. Niekas to geriau nežino kaip aš čionai Harisburge, tame didžiuliame Rytų geležinkelių centre“. Lietuvius kunigus, vienuolyno steigimo iniciatorius, šis vyskupo rūpesčio kupinas laiškas privertė susitelkti. Buvo sudarytas fondas lietuviškam vienuolynui remti, ir kun. A. Staniukynas įtikino vysk. J. Šanahaną, jog tikrai pavyks steigti atskirą kongregaciją. Jis, pakeitęs savo nuomonę, pradėjo rūpintis naujos vienuolijos konstitucija.

1905 m. lapkričio 2 d. iš Šveicarijos į Ameriką atvykusios kun. A. Kaupo lydimos Kazimiera Kaupaitė, Judita Dvaranauskaitė ir Antanina Unguraitytė įžengė į Nekalčiausios Marijos Širdies tarnaičių vienuolyną Skrantone. Jų globėjas kun. A. Staniukynas negalėjęs pasitikti, nes buvo išvykęs į misijas Kanadoje, pasveikino laišku, drąsindamas: „Auksą bando ugnis, o priešingybės patinkančius Dievui žmones“. Noviciatą pradėjusios lietuvaitės buvo priimtos į aukštesniąją mokyklą – seminariją.

Įsigijus Nekalčiausios Marijos Širdies tarnaičių kongregacijos regulą ir leidimą kaip pavyzdžiui, ja naudotis, rikiuojant kitus būtinus reikalus, iškilo klausimas, kokį vardą naujo vienuolyno seserims pasirinkti. Kunigas Antanas pasiūlė jas vadinti Šv. Kazimiero seserimis. Gavęs išsamesnių žinių vysk. J. Šanahanas džiaugsmingai sušuko: „Šv. Kazimiero vardas yra skambus, tinkamas ir gražus“. Kazimiera Kaupaitė iš pradžių norėjo kokio nors kito, su Marija susijusio vardo, todėl kunigui Antanui teko motyvuoti: „Žinote Šv. Kazimierą buvus ypatingu Dievo Motinos mylėtoju. Kaip gražu jo pavyzdžiu sekti...“

1907 m. balandžio 6 d. Vatikano Šventojo tikėjimo platinimo kongregacijos prefektas Soči raštu pranešė, kad leidžiama steigti Šv. Kazimiero seserų kongregaciją, su sąlyga, kad ji būtų grynai diecezinė, kad turėtų vietos vyskupo patvirtintą regulą ir konstituciją. Vyskupas, pranešęs gerą žinią kun. A. Staniukynui, įpareigojo žengti į kitą etapą. Konstitucijos paruošimo darbas nebuvo lengvas. Nemažos reikšmės turėjo ir kai kurie grynai išoriniai dalykai, dėl kurių kunigas Antanas tarėsi su K. Kaupaite: „Turiu pasiklausti Jūsų rodos (patarimo) dalyke Šv. Kazimiero seserų apsirengimo. Vokiškų Šv. Kryžiaus seserų, tiesa, gražus, bet reikia pasakyti, jog tai apsirengimas vokiškų seserų... Taigi, sesutės, pasirodavokite tarp savęs, pasiklauskite senesnių zakoninkių (vienuolių)“. Kitame laiške, tardamasis dėl regulos, kunigas Antanas rašo: „...lietuviškos sesers turės dar prieglaudas našlaičių, nusilpnėjusių ir senelių, jei reikės – tarnaus ligonbučiuose ir užlaikys imigrantų namą“.

1907 m. rugpjūčio 30 d. Švč. Mergelės Marijos Karmelio Kalno (Mont Saint Mary) koplyčioje Skrantone įvyko istorinės vysk. J. Šanahano vadovaujamos pirmųjų kazimieriečių įvilktuvių apeigos. Rugpjūčio 29 dieną, ketvirtadienį, 8 val. ryto šv. Mišias aukojo kun. Antanas Kaupas, Kazimieros brolis, vietinės Šv. Juozapo lietuvių parapijos klebonas. Jam asistavo kun. Antanas Staniukynas, naujos vienuolijos kapelionas ir dvasinis vadovas. Jis lotyniškai perskaitė vyskupo prašymą įsteigti Šv. Kazimiero seserų kongregaciją ir palankų Vatikano atsakymą. Vienuoliškais rūbais persirengusios lietuvaitės kaip nutraukiamų ryšių su pasauliu ženklą gavo naujus vardus: Kazimiera Kaupaitė – sesuo Marija, Judita Dvaranauskaitė – sesuo M. Immaculata, Antanina Unguraitytė – sesuo M. Concepta. Tik vieną dieną dėvėjusios naujokių apdarą trys lietuvės priėmė vienuolių rūbą – juodą veliumą ir žiedą. Sekmadienį, rugsėjo 2 dieną, seselės kazimierietės dalyvavo lietuvių Šv. Juozapo bažnyčios pamaldose, kur žmonių spūstis buvo tokia didelė, kad jos vos galėjo prasiskverbti pro džiūgaujančius žmones.

Naujosios vienuolijos kapelionas ir dvasios vadas kun. A. Staniukynas pasirūpino pastatyti pirmąją lietuvišką mokyklą, išnuomavo namus seserims apsigyventi. 1908 m. sausio 6 d. seserys kazimierietės pradėjo dirbti mokykloje. Kunigai, dirbantys lietuviškose parapijose, ėmė prašyti mokytojų savo parapijų mokykloms. Nekalčiausiosios Marijos Širdies seserys, vadovaujamos motinos Cyrilės, ir toliau auklėjo naujų kazimieriečių būrį. „Jūsų laiškas apie mažąsias Kazimieraites, – jai rašė vysk. J. Šanahanas, – buvo toks malonus, kad nors kartą gyvenime dėkojau Dievui, jog esu gyvas. Tai buvo kažkas nepaprasta, kas pakėlė nuotaiką daug auksčiau...“

Amerikos lietuviai į jį žiūrėjo kaip į  savo vyskupą

„Aš dirbu nesitikėdamas pas žmones atlyginimo, ir dėl to abejutiškas esu kas link žmonių pagyrimo ar papeikimo“, – kun. A. Staniukynas rašė savo bičiuliui kun. A. Kaupui. Lankydamas lietuviškas parapijas ir matydamas, kokius sunkumus klebonams tenka patirti, įsitikino, kokia yra svarbi pašaukimo brolių parama ir bendras planuotas darbas. Tokia mintis jau buvo gyva ir tarp Lietuvos kunigų. Apie tai jis sužinojo iš kun. J. Totoraičio laiško 1907 metais, kuriame jis rašė, kad Marijampolėje įvyko steigiamasis Kunigų susivienijimo susirinkimas ir, atsiuntęs įstatus, prašė dėl jų pareikšti savo nuomonę.

Sulaukęs daugelio lietuvių kunigų pritarimo, kun. A. Staniukynas, suformulavęs būsimos Amerikos lietuvių kunigų sąjungos tikslus ir uždavinius, atspausdino atskiru leidiniu „Sąjungos sumanymas“, ir 1909 m. kovo 29 d. išsiuntinėjo visiems Amerikos lietuvių kunigams. „Sumanymas“ nurodė organizuojamos sąjungos narių pareigas ir pagrindinius uždavinius: katalikiškas laikraštis, mokykla, misijos, blaivybė, emigracija. Siekiant lankstesnės organizacinės veiklos, visos Amerikos lietuvių parapijos buvo suskirstytos į šešias provincijas: Bostono, Niujorko, Skrantono, Filadelfijos, Pitsburgo ir Čikagos. Visuomeninę kiekvienos provincijos veiklą koordinavo vienas įtakingesnis kunigas. 1909 m. gegužės 5 d. Niujorko ,,Astorijos“ viešbutyje įvyko šešių Amerikos provincijų atstovų susirinkimas savanoriškais pagrindais, besivadovaujantis idealizmu, buvo įsteigta Amerikos lietuvių Romos katalikų kunigų Vienybės sąjunga: pirmininkas – kun. A. Staniukynas, sekretorius – kun. S. Čepanonis, iždininkas – kun. S. Pautienius.

Kunigų Vienybės sąjunga, pasak A. Kučo, – kun. A. Staniukyno dvasios kūrinys. Jos užuomazgoje glūdi gilus tikėjimas ir amor patriae sanuotus – šventoji tėvynės meilė. Jos veikloje – artimo meilė, švietimas ir tauraus lietuvio formavimas. Jos stiprybė – vienybėje: „Kad Kunigų sąjunga per penketą savaičių tapo gyvu kūnu, iškalbingai liudija, koks buvo kun. Staniukyno autoritetas ir įtaka. Juk jis niekur nebuvo užėmęs jokios aukštos vietos, o savo menką kleboniją iškeitęs į elgetavimą remti dideliam pasiaukojimui – Šv. Kazimiero seserims, būsimoms išeivių lietuvių auklėtojoms“.

Vienas pačių svarbiausių Kunigų sąjungos nutarimų ir sunkiausias vykdyti buvo laikraščio leidimas. Tam reikėjo pinigų, savos spaustuvės ir tinkamų žmonių. Kol kas buvo paskirtas tik vienas žmogus – redaktorius kun. Antanas Kaupas. Jam talkinti turėjo šešių provincijų atstovai. Kadangi laikraščiui buvo parinkta vieta Vilkes-Barre, tai visi techniniai klausimai gulė ant vietos klebono kun. V. Vizgirdos pečių.

Rūpesčių našta slėgė ir redaktorių kun. A. Kaupą, kuris gegužės 21 d. laiške kun. Staniukynui guodėsi: „Aš gavau lyg proto sumišimą, atsiradęs visai netikėtoje redaktoriaus rolėje. Nežinau, nei ką pradėti, nei ką daryti“. Kun. A. Staniukynui visa tai buvo nelengva skaityti, juk rašė vienas gabiausių ano laiko publicistų, pagarsėjęs savo Karvojaus laiškais „Žvaigždutėje“, siuntinėjęs straipsnius į Lietuvos laikraščius ir atsiliepdavęs į kiekvieną svarbesnį Amerikos lietuvių gyvenimo klausimą. Pirmasis „Draugo“ numeris išėjo 1909 m. liepos 12 d. Vienas po kito pas kun. A. Staniukyną plaukė pirmieji ,,Draugo“ laiškai. Į visus reikėjo atsiliepti, rasti išeitį, nes laikraštis negalėjo laukti, jis turėjo pasirodyti ,,sotus ar alkanas“, todėl Kunigų sąjungos pirmininkui teko prašyti papildomų jos narių mokesčių, prašinėti paskolų, ieškoti kitokių finansavimo šaltinių.

Daug sunkumų patyręs redaktorius kun. A. Kaupas netgi prašė jį atleisti. 1910 m. lapkričio 25 d. suprasdamas ir užjausdamas kunigas A. Staniukynas kun. A. Kaupui rašė: „... Dėl tos idėjos, vienybės kaip ką pakentėti nesibijokim. Gal vienas kitas, o net ir dešimtas pasišventimo nesupras ir neapibrangys, gal pasekmės pasišventimo apsireikš tik veikėjui mirus, ir tik tada gal pas žmones ras kilnus darbas pripažinimą, bet už tai juo mažiau ir juo vėliau atlygįs žmonės, juo gausiau ir greičiau atiduos Dievas“.

Rūpindamasis materialiais laikraščio leidimo reikalais, kun. A. Staniukynas keletą metų kiekvienos savaitės ,,Draugui“ pateikdavo savo pamokslus. Rašė traukiniuose, jų laukdamas stotyse, svetimose klebonijose, ligoninėse ar net pasitraukęs į nuošalų vienuolyną rekolekcijoms. Seserims kazimierietėms išvertė „Įžadų katekizmą“, „Ypatingą sąžinės sąskaitą“, „Dvasinio gyvenimo vadovėlį“, „Apmąstymus“. „Didesnysis katalikų tikėjimo katekizmas“ ir „Mažasis katalikų tikėjimo katekizmas“ buvo skirti lietuviškoms mokykloms. Kunigas parengė komentarus II Naujojo testamento leidimui (vysk. J. A. Giedraičio vertimas).

Būdamas jautrus žmonių nelaimėms, kun. A. Staniukynas nuo pat atvykimo Amerikon didelį dėmesį skyrė našlaičių ir netekusių globos senelių reikalams. Juos kėlė 1906 metais vykusiame Amerikos lietuvių katalikų federacijos kongrese, jų nepamiršo ir steigdamas Kunigų sąjungą. Labdaros reikalus jis išjudino tiek, kad 1914 m. kovo 29 d. Čikagoje buvo įsteigta Lietuvių Romos katalikų labdaros sąjunga, kuriai perdavė savo surinktus pusantro tūkstančio dolerių, kurios iždininku sutiko būti. Jo įnašo dėka Labdaros sąjunga šalia kazimieriečių vienuolyno nupirko sklypą našlaičių prieglaudai statyti.

Kun. A. Staniukynas yra asmeniškai šelpęs daug mokslus ėjusių kunigų, siuntinėdamas jiems Mišių stipendijas. Savo aukomis rėmė „Saulės“ ir kitas švietimo draugijas Lietuvoje. Jis nuolatinę piniginę paramą teikė pirmojo lietuviško elementoriaus autoriui, žinomam patriotui poetui Ksaverui Sakalauskui-Vanagėliui. Nuoširdžiai globojo Amerikos lietuvius kunigus. Norintieji keltis į kitą parapiją dažniausiai kreipdavosi į kun. A. Staniukyną, ir jis mielai padėdavo tarpininkaudamas pas vyskupus. A. Kučas monografijoje rašo: „Jis uoliai prisidėjo prie Amerikos lietuvių pastangų gauti lietuvį vyskupą. Kai tos pastangos nedavė vaisių, tai daug kas žiūrėjo į kun. A. Staniukyną kaip savo vyskupą, kuris daug gali vien savo kuklios asmenybės autoritetu“.

Rūpinosi misijomis

Lankydamas lietuvių parapijas ir rinkdamas aukas naujai kongregacijai, kun. A. Staniukynas atvyko į Čikagą, kur gyveno daug lietuvių. Jį priėmęs arkivyskupas E. Kvigli’s pasiūlė seseris kazimierietes apgyvendinti Čikagoje. Duotas leidimas statyti motininius vienuolijos namus, tam reikalui arkivyskupas suteikė 3 tūkst. dolerių paskolą. 1911 metais namai buvo baigti. 1912 metais kitoje gatvės pusėje išaugo namas kapelionui, kuriame dar įsikūrė „Draugo“ redakcija ir spaustuvė.

Misijos, jų plėtra lietuviškose parapijose buvo kitas svarbus kun. A. Staniukyno, Kunigų sąjungos pirmininko, rūpestis. Seinų seminarijoje jo įkurtos slaptos kierikų draugijos puoselėtojas Kazimieras Kudirka, tapęs vienuoliu kapucinu, Lietuvoje garsėjo savo misijomis. Kodėl jo nepasikvietus į Ameriką? 1910 metais atvykusio tėvo Kazimiero misijos turėjo didelį atgarsį. Iš daugybės tėvo Kazimiero rašytų laiškų matyti, kad visą misijų organizavimą, planavimą, susirašinėjimą su klebonais iš anksto atliko kun. A. Staniukynas. Kurį laiką jis rėmė tėvo Kazimiero sumanymą Amerikoje steigti lietuvių kapucinų šaką, bet nebuvo platesnio pritarimo ir kapucinų centro paramos. Pats kunigas Antanas, savo širdyje seniai nešiojęsis troškimą tapti vienuoliu, vengė savo gyvenimą susieti su vienuolynu, kur nebūtų galimybės dirbti tarp lietuvių. Slaptai atnaujinta marijonų vienuolija buvo arčiausiai širdies, nes ji buvo lietuviška, rūpinosi misijomis, apštalavimu ir auklėjimu. Kun. A. Staniukynui dabar atrodė esanti puikiausia proga pačiam stoti į marijonus ir juos įkurti Amerikoje. Parašė laišką kun. Vincui Dvaranauskui, sesers Immaculatos broliui, ir kun. Jurgiui Matulaičiui, atnaujintos vienuolijos generolui, kviesdamas kurtis Čikagoje. 1912 m. sausio 6 d. gautas atsakymas, kad marijonai negali keltis Amerikon, nes, kaip kunigai, visi priklauso nuo savo vyskupų. Tai nuliūdino: „Kas bus su manim? Tai būtų gyvenimo būdas, prie kurio stengiausi, bet kurio lig šiol neįveikiau“. Tačiau pavasarėjant, užliejo džiaugsmo banga, gavus kun. J. Matulaičio laišką, kuriame rašo, kad jį mielai priima į savo vienuolyną ir galėtų, kol atliks noviciatą, atsiųsti kun. Juozapą Vaitkevičių MIC (1880 09 30–1903 04 19–1949 07 17) jį pavaduoti. Iš pagarbos ir dėkingumo kunigas Antanas marijonams nusiuntė 50 dolerių Mišių intencijų.

1912 m. balandžio 12 d., kalbėdamasis su Čikagos arkivyskupu Kvigly, gavo jo leidimą stoti į marijonus. Tačiau vėl užgulė nerimo mintys, kaip atitrūkti nuo visų reikalų: rekolekcijų, kapelionijos statybos, aukų rinkimo, „Draugo“, kandidačių ieškojimo. Kitos dienos užrašuose pažymėta: „Negalėdamas vienuolijon stoti, jaučiuosi kaip žemės netekęs“. Besiblaškydamas tarp savo norų ir pareigos, gegužės 7 dieną rašo laišką į Šveicariją, kun. J. Matulaičiui pranešdamas, kad atvažiuoti negali, ir prašo, kad marijonai atvyktų Amerikon ir čia kurtų savo vienuoliją. Pradžiai siūlo apsigyventi kapelionijoj: „...manau, kad ruiminga (erdvi) kapelionija prie seserų vienuolyno, kurią beveik Jūsų vienuolijai stačiau, visiems šiems tikslams gražiai patarnautų“.

1913 metais kun. J. Matulaitis nutarė vykti į Ameriką ir ten steigti pirmąjį marijonų židinį. Kartu su juo liepos 22 d. į Čikagą atvyko du noviciatą baigę kunigai – Feliksas Kudirka (1870–?–1932) ir Julijonas Kazakas. Seniai laukiami svečiai apsistojo kunigo Antano kapelionijoje. Čikagos arkivyskupas Eduardas Kvigli, kun. A. Staniukynui tarpininkaujant, naujuosius misionierius priėmė maloniai ir labai palankiai. Kun. J. Matulaitis paaiškino savo misiją ir paprašė leidimo darbuotis jo arkivyskupijoje. Dešimt dienų jis vedė seserims kazimierietėms rekolekcijas, sakė pamokslus. Turėdamas didelį patyrimą sudarant vienuolių įstatus, jis peržiūrėjo ir pataisė Šv. Kazimiero seserų vienuolijos konstituciją. Rekolekcijoms pasibaigus, asistuojant kun. A. Staniukynui, kun. J. Matulaitis vadovavo įžadų apeigoms. Aštuonios naujokės padarė seserų įžadus ir 11 kandidačių gavo naujokių abitus.

1913 m. rugpjūčio 18 d. Čikagoje formaliai buvo įkurti pirmieji marijonų vienuolijos namai, kurie laikinai prisiglaudė kun. A. Staniukyno kapelionijoje. Vienuolijos generolas, išvykdamas atgal Europon, čia paliko du savo narius: kun. F. Kudirką paskyrė namų viršininku, o kun. J. Kazaką – pirmuoju patarėju. Pagal marijonų įstatus viršininkas privalėjo turėti du patarėjus. Todėl antruoju generolas paskyrė kun. A. Staniukyną. Tas paskyrimas nebuvo pakeistas nė vėliau, kai Amerikon atvažiavo daugiau marijonų, kurie padėjo „Draugui“, perėmė jo adminstravimą, o vėliau – ir visą laikraštį.

1916 m. rugpjūčio 22 d. kun. Antano dienoraštyje rašyta: „Pradėjau labiau įsitikinti apie reikalą palikti seseris ir įstoti į Tėvų marijonų kongregaciją. Tik svarstau, ant kiek tas mano žygis bus teisėtas (pateisinamas)“. Marijonai pritarė, tačiau sakė, kad būtų geriau palaukti karo pabaigos. Prabėgus metams, iš Lietuvos į Ameriką atvykęs marijonas kun. Pranciškus Būčys (vėliau Rytų apeigų vyskupas) 1917 m. rugsėjo 17 d. laiške  kun. A. Staniukynui, kurį arkiv. Mundelein pakvietė dėstyti kolegijoje, rašė: „Dviem daiktais džiaugiuosiu: kad katedros kolegijoje yra lietuvių kalba ir kad Tamtsta jos mokysi. Važiavimas į Šveicariją nepabėgs“. Vadinasi, ryžtas važiuoti į marijonų vienuolyno noviciatą buvo tvirtas, nors jau skaudžiai kamavo džiova. 1918 metais dienoraštyje atsiranda įrašas: „Mąstau apie atlikimą generalės išpažinties“. Atsisakęs klebonystės Vaukegane kun. Pr. Būčys atvyko į Čikagą ir kasdien lankydavo ligonį. Vėliau atsiminimuose rašė: „Ta išpažintis buvo taip sąžiningai ir taip tvarkingai paruošta, jog su pertraukomis tęsėsi tris dienas. Neliko nė vieno sąžinės kampučio neatskleisto, nė dvasinio trūkumo dulkių tas mirštantis kunigas nepaliko neiššlavęs iš savo atminties... Prisiminus po 30 metų dar graudu darosi...“ Kun. Antanas Staniukynas mirė 1918 m. gruodžio 15 d. Čikagoje, Šv. Kazimiero seserų vienuolyne.

© 2015 „XXI amžius“