Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kelyje į vienybę Šventosios Dvasios pagalba

Popiežiaus Pranciškaus pastabos dėl ekumeninio proceso skatinimo

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų sveikina Europos Bažnyčių konferencijos vadovas, britų anglikonų vyskupas Kristoferis Hilas

Popiežius Pranciškus su jį aplankiusia švedų liuteronų arkivyskupe Antjė Jekelen

Šventojo Tėvo susitikimas su Anglikonų ir katalikų dialogo tarptautinio komiteto nariais

Europos krikščionių bendradarbiavimas

Tęsiant išsamesnę popiežiaus Pranciškaus darbų ir mokymo apžvalgą vienintelio Lietuvos nacionalinio katalikų laikraščio „XXI amžius“, kuris rudens pradžioje minės 25-ąsias įkūrimo metines, puslapiuose, šį kartą norisi labiau susitelkti į krikščionių vienybės klausimus. Kaip tik pastaruoju metu Vatikane įvyko keletas Šventojo Tėvo susitikimų su įvairių Bažnyčių hierarchų grupėmis, pabrėžiant ekumeninio bendradarbiavimo svarbą bei naujuosius iššūkius šioje srityje. Šia proga vėl buvo prisiminta Vatikano II Susirinkimo dekreto apie ekumenizmą „Unitatis redintegratio“ paskelbimo 50 metų sukaktis bei kitos istorinės datos, ženklinančios Kristaus išpažinėjų bendrystę. Gegužės 7 dieną popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė pagrindinės Europos ekumeninės organizacijos, kurią sudaro beveik 100 nacionalinių protestantų ir stačiatikių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, Europos Bažnyčių konferencijos (CEC) atstovus, vadovaujamus šios bendrijos vadovo britų anglikonų vyskupo Kristoferio Hilo (Christopher Hill). Susitikime dalyvavo ir Europos katalikų vyskupų konferencijos tarybos (CCEE), vienijančios beveik 40 nacionalinių vyskupų konferencijų, vadovybė su jos pirmininku vengrų kardinolu Peteriu Erdu (Péter Erdõ). Kaip tik tomis dienomis iš CEC ir CCEE delegatų sudarytas Jungtinis komitetas Romoje pravedė metinę asamblėją, kurioje svarstytas ekumeninio bendradarbiavimo stiprinimo aktualumas, kai labai sekuliarizuotoje Europoje iškyla vis nauji pavojai religijos laisvei.

Vis labiau įsivyraujant antikrikščioniškoms genderizmo, homoseksualizmo bei agresyvaus feminizmo ideologijoms, nacionaliniuose bei Europos Sąjungos įstatymuose vis labiau pažeidinėjamos tikinčiųjų teisės, nes kiekvienas, ištikimai skelbiantis ar liudijantis apreikštojo Dievo Žodžio mokymą gali būti kaltinamas vadinamąja „tolerancijos stoka“ (homofobija, patriarchalizmu ir pan.), pritaikant atitinkamą teisminę ar profesinę diskriminaciją. Dabar vis dažniau Europos žiniasklaidoje pasirodo informacijos, kaip Šventojo Rašto nuostatomis dėl šeimos, santuokos, seksualinio padorumo ir gyvybės gynimo besivadovaujantys asmenys yra terorizuojami teisėsaugos struktūrų, atleidžiami iš darbo ar tiesiog netenka laisvės. Kai kurie stebėtojai šią ekstremalaus sekuliarizmo tironiją lygina su krikščionių patirtais persekiojimais, XX amžiaus ideologinėmis komunizmo ar nacizmo diktatūromis ar dabartinėse islamo šalyse galiojančiomis radikaliomis šariato nuostatomis. Ypač potencialiai pavojinga situacija susidarė posovietinėse Rytų Europos šalyse, kur vadavimasis iš dešimtmečius trukusio valstybinio ateizmo dėl bažnytinio nepajėgumo ir sielovados klaidų tebuvo paviršutiniškas. Nesant pilnutinio dvasinio atsinaujinimo ir krikščioniškų organizacijų bei sąjūdžių stiprumo, išryškėjo atsparumo naujam sekuliarizmo antplūdžiui stoka. Būtent todėl demoralizuota posovietinių valstybių visuomenė dabar „pirmauja“ Europoje pagal tokius socialinę krizę nusakančius rodiklius, kaip seksualinis palaidumas ir santuokinio gyvenimo griūtis, girtuoklystė, abortai, savižudybės, smurtinis nusikalstamumas, masinė „evakuacija“ uždarbiauti svetur, demografinis nuosmukis, korupcinis „pažįstamų“ ir „draugų“ interesų sąjūdis. Tai kelia ekumeninės bendruomenės susirūpinimą.

Iššūkiai religijos laisvei

Popiežius Pranciškus, kreipdamasis į jį aplankiusius Jungtinio CEC ir CCEE komiteto narius, pripažino naujuosius iššūkius religijos laisvei ir sakė, jog dabar daug kur Europoje „vardan neteisingai aiškinamo tolerancijos principo piliečiams nebeleidžiama nei laisvai išreikšti, nei taikiai ir teisėtai praktikuoti savo religinius įsitikinimus“. Kaip tik šių žemyno krikščioniškosios civilizacijos ateitį lemiančių klausimų akivaizdoje visos Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės Europoje turi kartu ieškoti ir rasti veiksmingus atsakymus tik kalbėdamos vienu balsu. Štai todėl, nepaisant daugelio iš istorijos paveldėtų krikščionių skirtumų Senajame kontinente, pirmiausia minėtini naujieji iššūkiai reikalauja, kad tarpkonfesinis bendradarbiavimas būtų tęsiamas. Praeityje, ypač nuo XVI amžiuje prasidėjusio Reformacijos proceso, krikščionys Europoje buvo labai susipriešinę ir netgi dešimtmečiais kariavo vadinamuosius religinius karus. „Šiandien, ačiū Dievui, situacija yra kitokia: išsiplėtojęs ekumeninis sąjūdis įgalino Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes Europoje žengti sparčius žingsnius susitaikymo ir taikos kelyje“, – pripažino Šventasis Tėvas. Kaip vaisingo bendradarbiavimo tarp Europos Bažnyčių konfesijų ir Europos vyskupų konferencijų tarybos faktorių jau XXI amžiaus pradžioje jis nurodė 2001 metais pasirašytą Ekumeninę Chartiją (Charta Oecumenica) ir surengtus tris didelius Tarptautinius ekumeninius sąskrydžius dalyvaujant daugiatūkstantinėms tikinčiųjų delegacijoms. „Šios iniciatyvos yra pagrindas didelei vilčiai, kad palaipsniui bus įveikti krikščionių nesutarimai, – kalbėjo popiežius Pranciškus, pastebėdamas, jog nereikalingas ir nepamatuotas optimizmas. – Būtina suvokti, kad dar laukia ilgas ir sunkus kelias į pilnutinę bendrystę tarp visų Kristaus išpažinėjų“.

Nepaisant daugelio ekumeninio bendradarbiavimo problemų, visuotinai priimama, jog susitaikymo ir vienybės procesas yra tapęs integralia tarptautinio ir nacionalinio bažnytinio gyvenimo dalimi ir turi būti išgyvenamas meilėje bei tiesoje. Tai patvirtindamas, Šventasis Tėvas pacitavo Vatikano II Susirinkimo dokumentą „Unitatis redintegratio“, kuriame teisingai konstatuojama, jog dabartinis krikščionių susiskaldymas „yra atvirai priešingas Kristaus valiai, piktina pasaulį ir neša žalą švenčiausiam reikalui – skelbti Evangeliją visam pasauliui“. Anot popiežiaus Pranciškaus, ši žala ypač akivaizdi, kai įvairios Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, ypač protestantiškosios, pateikia skirtingas nuostatas, kartais netgi priešingas Evangelijos mokymui antropologiniais ir etiniais klausimais. Taip būna, kai laiminamos homoseksualų „santuokos“, pateisinama kontracepcija, surogatinė motinystė, negimusios gyvybės žudymas (abortai), eutanazija. Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad visi šie kontroversiški dalykai paskatins gilesnius ekumeninius apmąstymus, kurie bus vaisingi Šventojo Rašto ir bendros Tradicijos šviesoje. Jis pasirėmė Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium etspes“ teiginiu, kad Viešpats Jėzus Kristus „dangiškojo Tėvo ir Jo meilės slėpinio apreiškimu rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“. Baigdamas kalbą Jungtinio CEC ir CCEE komiteto nariams, popiežius Pranciškus priminė, kad ekumeniniame bendradarbiavime Europos krikščionys turi veiksmingai prisidėti prie svarbiųjų socialinių klausimų sprendimo. Konkrečiai jis nurodė dramatišką ir dažnai tragišką lemtį tūkstančių pabėgėlių ir migrantų, kurie dėl karų, persekiojimų ar sunkios ekonominės būklės savo gimtinėse ieško prieglobsčio mūsų žemyne. „Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės turi pareigą bendradarbiaudamos skatinti solidarumą ir svetingumą“, – sakė Popiežius ir pabrėžė, kad ir siekiant taikos nuoširdžiu dialogu dabartiniuose kariniuose konfliktuose, kurie neaplenkė ir Europos (Ukraina), krikščionys yra pašaukti vieningai dalyvauti maldoje ir darbuose.

Ekumeninės kankinystės pavyzdys

Ekumeninį bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą skatina visų konfesijų krikščionių patiriami kentėjimai, smurtiniai persekiojimai tiek neseniai praeityje (ypač ateistinio komunizmo dešimtmečiais), tiek ir dabar islamistinio terorizmo apimtuose Artimųjų Rytų ir Afrikos regionuose. Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo balandžio 30 dieną audiencijoje Vatikane priėmęs Anglikonų ir katalikų tarptautinės komisijos narius – 18 abiejų Bažnyčių vyskupų, kurie Romos apylinkėse tuo metu pravedė savo metinį susitikimą, skirtą teologinio dialogo gilinimui, ypač moraliniais ir etiniais klausimais. Priminęs, kad ypač Afrikoje ekumenine kankinyste dalinasi vietos katalikai ir anglikonai, popiežius Pranciškus sakė, kad šitie saitai yra stipresni už visus nesutarimus, nes tai – bendras iškalbingas liudijimas tų, kurie tampa persekiojimų ir smurto aukomis vien dėl to, kad išpažįsta savo tikėjimą. „Kankinių kraujas ugdo naują ekumeninio įsipareigojimo epochą, karštą troškimą vykdyti Viešpaties valią, dvasinį testamentą, raginant, kad visa būtų viena (Pgl Jn 17, 21), – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Šis mūsų brolių ir seserų liudijimas reikalauja, kad mes gyventume darnoje su Evangelija ir ryžtingai stengtumės įgyvendinti Viešpaties valią savo Bažnyčiai“. Anot Popiežiaus, ta vienijanti kankinystė ypač skatina bendrą veiklą ginant gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties visų pavojų akivaizdoje bei pasiaukojant darbuotis teisingumo ir taikos labui.

Anglikonų ir katalikų ekumeninė komisija, plačiai žinoma ARCIC vardu pagal angliškas jos pavadinimo santrupas (Anglican–Roman catholic international commission), buvo įkurta 1966 metais po istorinio popiežiaus Pauliaus VI ir anglikonų Bažnyčios primo Kenterberio arkivyskupo Maiklo Ramzio (Michael Ramsey) susitikimo, taigi šis darinys kitais metais minės 50-mečio jubiliejų. ARCIC veikla pradžioje nuteikė labai viltingai, buvo priimta įvairių ekumeninių dokumentų dėl liturgijos ir pamaldumo Dievo Motinai. Tačiau vėliau, Anglikonų Bažnyčiai pasidavus liberalioms protestantinėms tendencijoms (ypač dėl kontroversinių moterų ir homoseksualų dvasinių šventimų), šis dialogas sutriko, o pačioje anglikonų bendruomenėje sukėlė rimtą krizę. Daugelis dvasininkų ir tikinčiųjų, nepritarusių minėtoms reformoms, perėjo į popiežiaus Benedikto XVI iniciatyva Katalikų Bažnyčioje įkurtus ordinaratus, kur jie, būdami vienybėje su Roma, gali išlaikyti savo anglikoniškas liturgines tradicijas. Dabar kalbėdamas ARCIC nariams ir priminęs popiežiaus Pauliaus VI ir arkivyskupo M. Ramzio bendroje 1966 metų deklaracijoje išreikštas nuostatas, kad „rimtas ekumeninis dialogas turi būti grindžiamas Evangelija ir bendra paveldėta tradicija, kurios vestų į vienybę tiesoje“, Šventasis Tėvas reiškė įsitikinimą, kad jis bus tęsiamas vadovaujant Šventajai Dvasiai, nepaisant naujų sunkumų ir iššūkių“. Pripažinęs, kad kliūtys yra rimtos ir kad reikia realiai suvokti pažangos galimybes, popiežius Pranciškus aiškino, jog pasitikėjimą skatina žinojimas, kad dabar ekumeniniai santykiai ir dialogas nėra antraeiliai mūsų Bažnyčių gyvenimo elementai, kad skirtumai neturi būti laikomi neišvengiamais. Žinoma, yra natūralu, jog daugelis norėtų, kad per 50 metų būtų pasiekta didesnė pažanga kelyje į vienybę.

Tačiau nereikia pulti į neviltį, bet pasitikėti galia Šventosios Dvasios, kuri gali mus išgydyti ir sutaikinti bei atlikti tai, kas žmogiškai atrodo neįmanoma. Baigdamas kalbą katalikų ir anglikonų vyskupams Šventasis Tėvas maldoje prašė Šventosios Dvasios dovanų, kad būtų drąsiai atsiliepiama į laiko ženklus, kurie kviečia visus krikščionis į vieningumą ir bendrą liudijimą. Visos dabar krikščionių nesutarimus antropologiniais bei etniniais klausimais kurstančios ir vis akivaizdesnius totalitarizmo bruožus įgyjančios (pavyzdžiui, genderizmas) bei ankstesnės socialinės (pavyzdžiui, komunizmas) ideologijos, nėra amžinos, turi istorinę pradžią ir pabaigą. Jos gali ir turi būti įveiktos pripažįstant jų antikrikščionišką ir prieš žmogiškąją prigimtį nukreiptą blogį.

Neignoruoti ginčytinų klausimų

Apie krikščionių vienybės siekio problematiką popiežius Pranciškus kalbėjo ir gegužės 4 dieną susitikęs su Švedijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios delegacija, kuriai vadovavo Upsalos arkivyskupė Antjė Jakelen (Antje Jackelen). Tam tikru atžvilgiu šis susitikimas Vatikane buvo istorinis, kadangi pirmą kartą moteris protestantų arkivyskupė buvo priimta Katalikų Bažnyčios vadovo audiencijoje. A. Jakelen yra pirmoji moteris, vadovaujanti Švedijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčiai, kadangi Upsalos arkivyskupo pareigos šiai nacionalinei Bažnyčiai, kuriai priklauso šalies tikinčiųjų dauguma, reiškia primo titulą. Pagaliau, kadangi A. Jakelen yra vokiečių tautybės, tai atkreiptinas dėmesys į dar vieną istorinę ypatybę: pirmą kartą nuo XII amžiaus svarbiausias Švedijos liuteronybėje Upsalos arkivyskupo sostas priklauso užsieniečiui. Ta proga kai kurie bažnytinio gyvenimo komentatoriai su pašaipia ironija pastebi, kad dėl radikalios sekuliarizacijos liuteroniška švedų tauta taip dvasiškai nuskurdo, kad savo bažnyčios vadovavimui neberanda vietinės kilmės ganytojo, todėl vėl turi remtis užsieniečių pagalba, kaip evangelizacijos pradžioje. (Beje, prieš kelis metus Švedijoje buvo įšventinta viena vietinė liuteronų vyskupė, tačiau paaiškėjo, kad ji buvo lesbietė, todėl žiniasklaida daugiau dėmesio skyrė ne šiai pagyvenusiai moteriškei, bet jos jaunesnei seksualinei partnerei. Po tokios „konsekracijos“ stačiatikiai su švedų liuteronybe, kuri laimina homoseksualų „santuokas“, nutraukė ekumeninius santykius. O moterų dvasiniai šventimai prieštarauja evangelinei tradicijai, todėl Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčios jų nepripažįsta.)

Kreipdamasis į Švedijos Liuteronų delegacijos narius, Šventasis Tėvas priminė, jog neseniai katalikai ir liuteronai tarptautinėje plotmėje paskelbė bendrą dokumentą „Nuo konflikto į bendrystę“, kuriuo patvirtino sprendimą 2017 metais kartu paminėti Reformacijos 500 metų sukaktį. Beje, šio proceso pradininkas vokiečių vienuolis Martynas Liuteris 1517 metais paskelbė Vitenberge garsiąsias 95 tezes, kurios ženklino protestantizmo sklaidos Europoje pradžią, atvedusią prie didžiojo Vakarų krikščionybės konflikto. Šventasis Tėvas išreiškė nuoširdžią viltį, kad ekumeninio Reformacijos jubiliejaus minėjimo iniciatyva „su Dievo pagalba ir per mūsų bendradarbiavimą su Juo bei tarpusavyje padrąsins tolesnius žingsnius kelyje į vienybę“. Nurodęs, kad persekiojamųjų brolių ir seserų liudijimas skatina broliškos bendrystės augimą, popiežius Pranciškus sakė, jog visi krikščionys yra pašaukti gailestingajai meilei kenčiantiems dėl skurdo ir smurto. Jis asmeniškai padėkojo Švedijos Liuteronų Bažnyčiai, kad ji pagelbėjo migrantams iš jo gimtosios Lotynų Amerikos, kurie ieškojo prieglobsčio svetur nuo įvairių diktatūrų.

Pabrėžęs, kad ekumeniniame dialoge yra labai svarbūs pagarbos gyvybei, šeimai, santuokai, lytiškumui klausimai, Šventasis Tėvas aiškino, kad jie neturi būti ignoruojami dėl baimės, kad nepakenktų bendrajam konsensusui! „Iš tiesų būtų liūdna, jeigu šie svarbūs dalykai sukeltų naujus konfesinius nesutarimus“, – pripažino popiežius Pranciškus. Patvirtinęs, kad liuteronų ir katalikų kelyje į pilnutinę ir regimą vienybę sakramentiniame gyvenime ir bažnytinėje tarnystėje dar laukia dideli darbai, jis nurodė, kad atsiskyrę protestantai neturi būti laikomi priešininkais ar varžovais, bet pripažįstami kaip tikėjimo broliai ir seserys. Išreiškęs viltį dėl tolesnio bendradarbiavimo vystymo Šventasis Tėvas vėl reiškė įsitikinimą, kad Šventoji Dvasia, Parakletas, visada bus dvasinio ekumenizmo ir teologinio dialogo šviesa ir stiprybė.

© 2015 „XXI amžius“