Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Dangus – čia, dabar ir visada

Kun. Vytenis Vaškelis

Mokiniui, apsėstam minties apie pomirtinį gyvenimą, išminčius pasakė: „Kam prarasti net menkiausią akimirką galvojant, kas bus po mirties?“ „Bet ar įmanoma elgtis kitaip?“ „Taip“. „Kaip?“ „Gyventi danguje čia ir dabar“. „O kur yra dangus?“ „Čia ir dabar“.

Prasmingi senolio ištarti žodžiai, bet jiems trūksta vienos esminės jungties. Dangus yra Jėzus, savo auka nutiesęs nesugriaunamą tiltą iš žemės į amžinybę. Šeštinių šventės proga mes neklausiame: „Gal ten aukštai, kažkur virš debesų, „slepiasi“ dangiškas Rojus?“ Bet mūsų klausimas kitoks: „Ar leidžiuosi pagaunamas Šventosios Dvasios vėjo, kuris mane laisvai neštų į visų Viešpaties priesakų vykdymo aukštumas ir suteiktų malonę aiškiausiai suvokti K. S. Luiso žodžių tiesą: „Kas neamžina, Amžinybėje neturi vertės?“

Kilniausi Daugelio žmonių ketinimai gali būti neverti dangaus, jei jie yra susipynę su slaptais puikybės – visų blogybių pamotės – troškimais, kurie sudegina tikrosios individo tapatybės vizitinę kortelę, be kurios jo esybė ilgainiui tampa begėdiškai bei beviltiškai nuoga. Koks apgailėtinas vienintelis žmogaus gyvenimas, skirtas viso Gyvenimo praradimui. Koks didelis jo mąstymo paklydimas ir širdies sustabarėjimas, kai jis vien savimeiliškai siekia netikrojo dangaus dalykų, kurie, anot teologo Hanso Urso fon Baltazaro, „mumyse mums patiems, ypač Teisėjui, pasirodys verti pasmerkimo; jie skirti ugniai“.

Nors žmonių gyvenimas be Dievo veda į nebepataisomos nelaimės aklavietę, bet kol jie tęsia žemiškąją piligrimystę, tol yra galimybė imti ir užversti galvą aukštyn ir žvelgti ne pro tokius užtemdytos sielos akinius, kurie kadaise kosmonautui Jurijui Gagarinui, skriejančiam aplink žemę, sutrukdė pamatyti dieviškuosius tobulo Kūrėjo pėdsakus, bet, širdimi kildami dar aukščiau ir žvelgdami į tolimiausias naktį spindinčių žvaigždynų galaktikas, sakykime: „Nuostabūs Aukščiausiojo kūrybos šedevrai, bet vis tiek net menkiausio žmogaus siela yra didingesnė už viską, ką mato mūsų kūno akys! O kad tik ji atsivertų tiesai ir praregėtų!“

Vienas mokytojas pažadėjo mokiniui daug vertingesnį regėjimą nei tie, kurie surašyti šventuose raštuose. Sykį, kai kiek suirzęs mokinys tai priminė, išminčius tarė: „Eik į lietų, te dangaus vandenys permerkia tavo galvą ir rankas – tai ir bus pirmoji patirtis. Kitą dieną atėjęs mokinys pasakoja: „Aš paklausiau jūsų patarimo. Vanduo pliaupte pliaupė per mano nugarą, o aš vis stovėjau tarsi paskutinis kvailys“. „Kaip pirmam kartui tai neblogas regėjimas, tiesa?“, – tarė senolis.

Vandens gausybės tekėjimas per to mokinio galvą tegul mūsų mintis nukreipia į Dievo žodį, bylojantį, jog raidė užmuša sielą, o Dvasia išlieja gyvybės vandenis (plg. 2 Kor 3, 6). Kai stačia galva neriame į gyvojo vandens versmes, su tikėjimu medituojame Šventojo Rašto tiesas, vis geriau suvokiame, kad estetika turi taip tarnauti etikai, kad vidinis dieviškosios gyvybės prado žiedo grožis visada mums primintų didžiąją tiesą – mes ne savo asmeniniu spindesiu turime žėrėti, bet esame pašaukti Jėzaus Kristaus buvimo bei Jo veikimo mumyse kvapsnį aplinkiniams skleisti.

Poetas Kabiras sakė: „Kas iš to, jei mokinys gerai perpranta žodžius ir remiasi tik jais, bet kiekviena jo ląstelė nėra persmelkta meilės? Kas iš to, jei asketas dėvi kroko spalvos drabužius, bet pats yra bespalvis? Kas iš to, jei nušlifuoji savo etišką elgesį iki blizgesio, bet jame nebelieka muzikos?“ Nelaimė, kai žmogus iš išorės atrodo gražiai pasitempęs, o jo viduje nelikę vietos jautraus švelnumo bei subtilios gyvenimo muzikos akordams skambėti... Tada nors iš jo burnos sklinda gražūs žodžiai net apie dangų, bet jo širdyje – dangaus saulėlydžio prietema.

Ištikimybė mažiems dalykams, nuolankumo, susivaldymo, kantrybės bei išminties dorybių dvasia gesina visas net išsiplieskusių nedorybių aistrų liepsnas ir uždega žalią šviesą ramybei, taikai, draugystei ir Dievo Karalystei... Neseniai vienas vairuotojas, išlipdamas iš savo automobilio, jo durelėmis netyčia trinktelėjo į šalia stovėjusio automobilio dureles. Iš to automobilio iššoko iš pykčio išraudęs vyras, nusiteikęs gal net muštis. „Ką tu darai?!“ – garsiai suriko jis. Vyras karštligiškai troško ant prasikaltusio vairuotojo išlieti susikaupusią savo pykčio tulžį... Bet jis neužkibo ant to kabliuko. „Taip, aš buvau labai neapdairus, – tarė jis. Žinau, kaip tu jautiesi... Jei padariau nuostolių, aš juos atlyginsiu“. Tokia rami jo laikysena sušvelnino įtampą, ir anas vairuotojas apsiramino. „Nė nežinau, ko taip įsiutau ant tavęs, – pasakė jis. – Neturėjau taip bjauriai reaguoti į tokį menkniekį. Durelėse nėra net žymės. Užmiršk tai“. Juodu išsiskyrė vienas kitam paspaudę rankas.

Viešpatie, padėk mums savo protą dažnai bei nuolankiai kreipti į Tavo tiesos gilumą. Tada, ką bedarysime, mažėsime patys savyje ir įleisime gilesnes šaknis Tavo Karalystėje.

© 2015 „XXI amžius“