|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Šv. Izidoriaus įkurtuvės po atlaidų Vida URBONIENĖ
MERGIŪNAI. Paskutinis gegužės šeštadienis. Dulkėtu vieškeliu link kvepiančių alyvų gojelio suka ir suka mašinos. Tik artėliau privažiavus ir gerai įsižiūrėjus medžių ir krūmų apsuptoje Mergiūnų kaimo laukų salelėje rymo balta koplyčia.Tai vietos ūkininko Ignaco Jurevičiaus palikimas kaimui, žemdirbiams. Laikmečių vėtras atlaikiusi koplyčia tik atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę vėl sulaukė mergiūniškių ir aplinkinių kaimų gyventojų susirenkant į atlaidus. Iš Kiburių kaimo kilusios seserys Veikalaitės gerai mena Šv. Izidoriaus atlaidų sugrįžtuves. Po ilgos tylos atlaidų šv. Mišias aukojo net du kunigai. Tą dieną buvo sausakimša koplyčia, mena seserys neapleidžiančios atlaidų iki šiol. Pats vidurdienis. Prie altoriaus žengia Joniškio parapijos vikaras kun. Vidmantas Kapučinskas, nuvilnija pirmoji vargonininko Alvydo giesmė. Virš susirinkusiųjų galvų lengvai sparneliais mosuodama ratus suka kregždutė. Pasigirdus pirmajai maldai, baikštus paukštelis suakmenėja, klausosi vikaro Vidmanto žodžių. Atlaidams skirtame pamoksle dvasininkas pasidžiaugia gausiu jaunimo būriu ir nepamirštu tautiniu rūbu. Į atlaidus kasmet atskuba ir koplyčios fundatoriaus Ignaco Jurevičiaus palikuonys. Šį kartą prie Jurevičių šeimos kapo parimo anūkai Angelija ir Stanislovas Janušai, proanūkė Ingrida Soraitė ir proproanūkiai Urtė ir Gustas. Po šv. Mišių susirinkusieji būreliais pasklido lankyti mirusiųjų kapų, esančių aplink koplyčią. Kol moterys merkė gėles, kalbėjo maldą, vyrai spaudė vieni kitiems rankas: šilti apkabinimai, akių žvilgsniai į tėviškes laukų platybes, trumpos susitikimų akimirkos... Pakalbinti senoliai tą dieną kartojo lyg himną, kad tai senelių ir tėvų atminimas, jų praminti takai, tesaugo šv. Izidorius žemę mylinčius ir gerbiančius žmones. Sustabdyta akimirka prie Šv. Izidoriaus altoriaus, ir vėl kelionė kas kur. Gera tiems, kurių tėviškė dar yra, gali sugrįžti, prisėsti ant vaikystės slenksčio ar apkabinti savo rankomis sodintą medelį keliant sparnus iš tėvų namų. Dūzgia bitės, rapsuose supasi žiedų karoliai, vilnija sodrūs javai, dulkėtu laukų vieškeliu vorele link Maldenių kaimo bendruomenės namų eina žmonės. Čia su daina susirinkusiuosius pasitiko kaimyninio Akmenės rajono kultūros centro folkloro kolektyvas su vadove Romena Šimkuviene. Prieš penkerius metus likimas suvedė Maldenių fokloro kolektyvo vadovę Emiliją Kvedarienę ir R. Šimkuvienę. Nuo tada kolektyvai draugauja, vieni pas kitus važinėja. Pirmiausia eilėmis pasveikintas šv. Izidorius, tvirtai stovintis atsirėmęs į ąžuolą. Prieš keletą metų Joniškyje vykusio skulptūrų plenero metu maldeniškiai įsigijo šv. Izidoriaus skulptūrą. Per vienus atlaidus atvežė ir pastatė į Mergiūnų koplyčią. Gal ir galėtų ten būti, bet būtų matoma vos vieną dieną per metus. Tad šiemet pasitarę Maldenių kaimo bendruomenės aktyvistai paprašė Lankaičių kaimo medžio meistro Kosto Gedmino, kad šis išskobtuotų šv. Izidoriui pastogę. Kaip tarė, taip ir padarė. Į šiuos Šv. Izidoriaus atlaidus Mergiūnų koplyčioje jis jau nebevyko, o sulaukė kraštiečių prie bendruomenės namų. Vikarui kun. V. Kapučinskui pašventinus šį šventąjį kasmet lauksiantį kraštiečių, visi buvo pakviesti pasivaišinti tradicine Emilijos Kvedarienės pavasarinių grybų sriuba. Bendruomenės namų kieme nuotaikingai visus sveikino skrabalininkas Nedas iš Joniškio, linksmai sukosi šokio sūkuryje Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklos šokėjėliai. Netilo kaimynų akmeniečių dainos, muzikos akordai. Svečiams nenusileido ir Maldenių fokloro kolektyvas vadovaujamas Emilijos Kvedarienės. Dainos, šokiai, nepamirštamos susitikimų akimirkos... Neliko nepadėkota ir gausiam būriui talkininkų, kurie prisidėjo prie šv. Izidoriaus įkurdinimo Maldeniuose greta jubiliejinio kaimo akmens. Maldenių kaimo bendruomenės pirmininkė Renata Šidlauskaitė padėkas įteikė Tomui Vaišvilai ir Albertui Stočkui, Donatui Rudauskui ir Danutei Aukselienei. Koks suėjimas be prisiminimų?! Štai Sigita Somoilova vaizdingai prisiminė Mergiūnus, kur prabėgo jos vaikystė. Pasak jos, kai ji buvo dar vaikas, koplyčioje buvęs sandėlis, kuriame dažnai kaimo vaikai žaisdavo slėpynių. Ją kausčiusi keista baimė, kai tik pasmalsaudavo viduje. Mergiūnuose veikė lentpjūvė, gateris, buvo ferma, tvenkinys. Šiandien viso to jau nelikę. Vytautas Šidlauskas prisiminimų laikrodį atsuka 70 metų atgal, kai dar visai mažiuką pyplį tėveliai iš Šluostikių kaimo nešdavosi per laukus ežiomis į Šv. Izidoriaus atlaidus. Paskui koplyčia buvo paversta sandėliu, o kai išgirdo, jog vėl grįžo Šv. Izidoriaus atlaidai, į koplyčią net nedvejodamas jau pats su pulkeliu vaikų atskubėjo susitikti su vaikystės bendramžiais. Adzius Šimaitis gimė ir augo Slėpsnių kaime. Iki Mergiūnų buvęs geras kelio galas, neprisimena vaikystėje, kad būtų kas vedęsis į šią koplyčią. Dabar, atsikėlus gyventi arčiau, stengiasi neapleisti vienintelių atlaidų, vykstančių Mergiūnų koplyčioje. Pažvelgęs į liepsnojančias kaštonų žvakes vyras susigraudina. Jo gimtųjų Slėpsnių jau nė žymės nėra. Kaimo gale primena buvus Slėpsnius atminimo akmuo. Dar teka upelis, vienur kitur medis likęs, o kaimo būta išties didelio dvylika viekiemių, o kur dar sodžius. Pakelta iš sapno visus vienkiemius, jų gyventojus ne tik Slėpsnių, bet ir Tausėnų, Džiugių, Kiburių, Ąžuolynės, Bilžių, Butniūnų, Drąseikių, Mergiūnų išvardintų medikė Stanislava Mundrienė. Jos akyse keitėsi kartos, išsivaikščiojo vienkiemiai. Šypsosi moteris klausydama prie vaišių stalo susėdusių įvairių kaimų gyventojų prisiminimų. Iki širdies gelmių pažįstamos vietovės, žmonės. Tik saulei siekiant horizontą, nuvilnijo paskutinė daina, atsisveikino kraštiečiai iki kitos gegužės, kai vėl draugiškai rinksis į Mergiūnus, aplankys ir šv. Izidorių, žvelgiantį į plačiuosius laukus.
Joniškio rajonas
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |