Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pagerbtas iškilus diplomatas

Vytautas Antanas Dambrava Ričardo Šaknio nuotrauka

Birželio 13 dieną Vilniuje bičiuliai, bendradarbiai (ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio), bendražygiai, artimieji susirinko pasveikinti žymiausią Lietuvos diplomatą, Lietuvos diplomatijos patriarchą, visuomenės veikėją, teisės mokslų daktarą, žurnalistą, religinių knygų autorių Vytautą Antaną Dambravą jo 95-ųjų gimimo metinių proga.

V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuose (Vitebsko sr., Baltarusija). 1939 metais baigė Utenos valstybinę gimnaziją. 1941 m. birželio 13 d. jo tėvus, tris mažamečius brolius ir seserį rusai ištrėmė į Sibirą. Likęs be šeimos ir artimųjų, 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir 1944 metais pasitraukė į Vakarus.   V. A. Dambrava iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tris dešimtmečius dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje, tačiau visada buvo Lietuvos patriotas, paskyręs visą savo gyvenimą tėvynei. Lietuvai atgavus laisvę, tapo jos ambasadoriumi, daugiausia diplomatines misijas vykdė Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Nuo 1992 metų ėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius pareigas Venesuelai, nuo 1995-ųjų – Kolumbijai. Vėliau atstovavo Lietuvai Argentinoje ir Brazilijoje bei Urugvajuje, taip pat ir Ispanijoje, Maroke, Andoroje. 2004 metais paskirtas Prezidento atstovu specialiems pavedimams.

Tvirtus ir nenugalimus mus padarė tikėjimas

Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas

Ekscelencija Prezidente, Ekscelencijos Vyskupai ir Ambasadoriai, gerbiami Signatarai, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, visi gerbiami Lietuvos žmonės prie televizijos ir radijo imtuvų.

Ypač noriu kreiptis į vyresniuosius, kurie prisimena senelių ar tėvų pasakojimus, kaip buvo sovietų grąžintas Lietuvai Vilnius, bet kartu įvedant jų kariuomenę. Niekas nesidžiaugė tada, visi jautė artėjančią okupaciją. Pasak Vinco Krėvės, „visa lietuvių tauta tada suprato, kad prasidėjo Lietuvos tragedijos pirmasis aktas. Savo skausmą žmonės taikliai išsakė: „Vilnius mūsų, o mes rusų“. Bet dar skaudžiau mūsų seneliai dejavo ir kaltino valdžią, kai 40-jų birželio 15-ąją be šūvio atidavė Lietuvą sovietams, nors turėjo ginklų, lėktuvų, tankų. Dejavo tada tauta. Ir argi tik paprasti žmonės dejavo?

Kauno arkivyskupu paskirtas Panevėžio vyskupas

Kauno arkivyskupas nominatas Lionginas Virbalas SJ

Birželio 11 dieną, ketvirtadienį, Šventasis Tėvas Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsistatydinimo iš Kauno arkivyskupijos ganytojo pareigų prašymą ir paskyrė Kauno arkivyskupu Jo Ekscelenciją Lionginą Virbalą SJ, dabartinį Panevėžio vyskupą.

Lionginas Virbalas SJ gimė 1961 m. liepos 6 d. Biržuose katalikiškoje šeimoje. 1979 metais baigęs Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla), dvejus metus studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1981–1983 metais atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje. 1983 metais stojo į Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją, bet dėl sovietinės valdžios trukdymo seminarijos vadovybė jo negalėjo priimti. Daugiau kaip dvejus metus dirbo zakristijonu Linkmenyse (Ignalinos r.) ir studijavo filosofiją bei  teologiją pogrindinėje kunigų seminarijoje. 1986 metais buvo priimtas į Kunigų seminariją, o 1989-aisiais įstojo į Jėzaus Draugiją. Naujokyną atliko tęsdamas studijas seminarijoje, nes tuo metu vienuolijos dar negalėjo veikti viešai. 1991 m. gegužės 30 d. įšventintas kunigu ir išvyko į Romą tolesnėms studijoms. Studijavo dvasingumo teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, o 1994 metais gavo teologijos licenciato laipsnį. Studijų metais bendradarbiavo „Vatikano radijuje“. Nuo 1994-ųjų vienerius metus dirbo jėzuitų naujokų vadovo padėjėju Austrijoje ir lankė Šventojo Rašto egzegezės paskaitas Insbruko universiteto Katalikų teologijos fakultete. 1995–1997 metais buvo Kauno jėzuitų namų vyresnysis ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius, dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1997 metais  išvyko į Salamanką (Ispanija), ir atliko  baigiamąją jėzuitų ugdymo programą. 2003 metais davė galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1998–2005 ir 2008–2010 metais buvo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, 1998–2005 metais Vilniaus  Šv. Juozapo  kunigų  seminarijoje dėstė dvasingumo teologiją. 2005–2008 metais dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Generalinio sekretoriaus padėjėju. 2009 metais paskirtas koordinuoti „Liturginių valandų“ vertimą į lietuvių kalbą. 2010–2013 metais ėjo Popiežiškosios Rusų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas.

Laisvę turime tausoti ir gerbti

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras GRUŠAS

Šiandienos skaitiniuose girdime, kaip Jėzus, pasakodamas apie gerai pažįstamus gamtos reiškinius, aiškina gilesnes, antgamtines tiesas. Iš sėklos išdygsta želmuo, o iš jo – žolė. Mažas garstyčių grūdelis išauga į didelį krūmą, kuriame dangaus sparnuočiai atranda sau pavėsį. Stebėdami gamtą, geriau suprantame Dievo kūrybos slėpinį, kuriam priklausome ir mes patys.

Gražus sutapimas, kad ateinantį ketvirtadienį sulauksime naujos Šventojo Tėvo enciklikos. Jos pavadinimas „Laudato Sii“ („Būk pašlovintas“). Tai – šv. Pranciškaus giesmės apie Dievo kūrybą pradžia. Šia enciklika popiežius Pranciškus atkreips dėmesį į kiekvieno žmogaus atsakomybę ir pareigą tausoti Dievo kūriniją.

Pareiga tausoti kūriniją kyla iš mūsų santykio su Dievu. Praradęs santykį su Kūrėju žmogus gali imti perdėtai rūpintis žmonijos likimu tolimoje ateityje, tačiau pamiršti savo artimą šiandien. Kaip dažnai nebranginamos negimusių kūdikių gyvybės, ignoruojami ir pamirštami žmonės skurdo paribiuose ir milijonai žmonių įvairiuose pasaulio konfliktuose, ypač tie, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ar etninės priklausomybės.

Seimas paminėjo Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas

Pirmadienį, birželio 15-ąją, Seimas iškilmingu minėjimu pagerbė sovietų okupacijos ir genocido aukas bei paminėjo Gedulo ir vilties dieną.

Pasak Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės, žiauri 1940-ųjų okupacija ir ciniškas, suplanuotas lietuvių tautos genocidas negrįžtamai ir iš esmės pakeitė mūsų tautos gyvenimą. Tautos, kuri anuomet jau daugiau nei du dešimtmečius gyveno savarankišką gyvenimą, kūrė savo valstybę, diegė modernias naujoves, padovanojo pasauliui talentingų mokslo, literatūros, meno kūrėjų kartą. „Pirmoji nepriklausoma Lietuva, inteligentijos padedama, sukūrė itin stiprią pilietinę visuomenę savo kalba, kultūra, lietuvių tautos didingos istorijos pažinimu, tautinio tapatumo savivoka, pagarba asmens laisvei kaip esminei žmogiškumo vertybei. Toje visuomenėje gimė ir užaugo karta, kuri verčiau rinkosi garbingą mirtį nei aklą vergystę“, – sakė L. Graužinienė.