2015 m. birželio 19 d.    
Nr. 24
(2144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Tvirtus
ir nenugalimus
mus padarė tikėjimas

Dievas mano valtyje

Laisvę turime
tausoti ir gerbti

Seimas paminėjo
Gedulo ir vilties
bei Okupacijos
ir genocido dienas

Mirė ilgametis
zakristijonas

Taikdariška Šventojo Tėvo misija

Mindaugas Buika

Popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos
prezidento Vladimiro Putino
susitikimas Vatikane. Vertėjauja
lietuvis mons. Visvaldas Kulbokas

Rusijos prezidento vizitas

Popiežiaus Pranciškaus taiką ir susitaikinimą skatinantis mokymas vėl susilaukė plataus dėmesio bei palaikymo dėl savo krikščioniško objektyvumo ir nešališkumo bei visuotinės reikšmės. Tai atsiskleidė jo susitikime su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu kaip ir per vienos dienos apaštalinį vizitą į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą išsakytose mintyse. Beje, birželio 10 dieną įvykusi V. Putino audiencija pas Šventąjį Tėvą buvo jau penktasis jo apsilankymas Vatikane: 2000 ir 2003 metais susitikta su popiežiumi Jonu Pauliu II, 2007-aisiais su Benediktu XVI, o 2013 metų lapkričio 25 dieną pirmą kartą apsilankyta pas popiežių Pranciškų. Taigi, šiuo atžvilgiu Stačiatikių Bažnyčiai artimas dabartinis Rusijos vadovas gerokai pralenkia kitus didžiųjų valstybių lyderius, tik gaila, kad tie vizitai nepriartina laukiamo istorinio Romos popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimo. Štai ir artėjant birželio 10 dienos įvykiui, Maskvos patriarchato atstovas žiniasklaidai sakė, jog diskusijos dėl galimo Popiežiaus ir patriarcho susitikimo niekada nebuvo pašalintos iš darbotvarkės, tačiau datos nustatymui reikia išspręsti kai kuriuos klausimus abiejų Bažnyčių santykiuose“. Ir kadangi pirmiausia kalbama apie Ukrainos rytų katalikus, tai dabar, vykstant kariniam konfliktui toje posovietinėje šalyje, minėto susitaikymo galimybė bent artimiausioje ateityje yra menka.


Kauno arkivyskupu paskirtas Panevėžio vyskupas

Kauno arkivyskupas
nominatas Lionginas Virbalas SJ

Birželio 11 dieną, ketvirtadienį, Šventasis Tėvas Pranciškus priėmė Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ atsistatydinimo iš Kauno arkivyskupijos ganytojo pareigų prašymą ir paskyrė Kauno arkivyskupu Jo Ekscelenciją Lionginą Virbalą SJ, dabartinį Panevėžio vyskupą.

Lionginas Virbalas SJ gimė 1961 m. liepos 6 d. Biržuose katalikiškoje šeimoje. 1979 metais baigęs Biržų 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla), dvejus metus studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitetas). 1981–1983 metais atliko karinę tarnybą sovietinėje armijoje. 1983 metais stojo į Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją, bet dėl sovietinės valdžios trukdymo seminarijos vadovybė jo negalėjo priimti. Daugiau kaip dvejus metus dirbo zakristijonu Linkmenyse (Ignalinos r.) ir studijavo filosofiją bei  teologiją pogrindinėje kunigų seminarijoje. 1986 metais buvo priimtas į Kunigų seminariją, o 1989-aisiais įstojo į Jėzaus Draugiją. Naujokyną atliko tęsdamas studijas seminarijoje, nes tuo metu vienuolijos dar negalėjo veikti viešai. 1991 m. gegužės 30 d. įšventintas kunigu ir išvyko į Romą tolesnėms studijoms. Studijavo dvasingumo teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje, o 1994 metais gavo teologijos licenciato laipsnį. Studijų metais bendradarbiavo „Vatikano radijuje“. Nuo 1994-ųjų vienerius metus dirbo jėzuitų naujokų vadovo padėjėju Austrijoje ir lankė Šventojo Rašto egzegezės paskaitas Insbruko universiteto Katalikų teologijos fakultete. 1995–1997 metais buvo Kauno jėzuitų namų vyresnysis ir Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios rektorius, dėstė Kauno kunigų seminarijoje. 1997 metais  išvyko į Salamanką (Ispanija), ir atliko  baigiamąją jėzuitų ugdymo programą. 2003 metais davė galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. 1998–2005 ir 2008–2010 metais buvo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, 1998–2005 metais Vilniaus  Šv. Juozapo  kunigų  seminarijoje dėstė dvasingumo teologiją. 2005–2008 metais dirbo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Generalinio sekretoriaus padėjėju. 2009 metais paskirtas koordinuoti „Liturginių valandų“ vertimą į lietuvių kalbą. 2010–2013 metais ėjo Popiežiškosios Rusų kolegijos Romoje rektoriaus pareigas.


Didi tikėjimo dorybė

Kun. Vytenis Vaškelis

Evangelijoje rašoma, kad Kristus ilsėjosi plaukiančioje valtyje. Ežere ūmai pakilo didžiulė vėtra. Jo mokiniai sutriko ir, manydami, kad tuoj nugarmės į dugną, pradėjo šaukti: „Mokytojau, žūstame!“ (plg. Mk 4, 38). Jėzus bematant sustabdė vėtros šėlsmą ir sugėdino juos tardamas: „Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40).

Pasak Bažnyčios katekizmo, pirmasis Dievo įsakymas reikalauja stiprinti savo tikėjimą, visomis išgalėmis jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai: „Valingos tikėjimo abejonės jo nebepaiso arba atsisako laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia nurodo tikėti. Nevalingai abejojantis žmogus yra neryžtingas tikėti, vengia įveikti priekaištus tikėjimui arba jaučia neaiškaus tikėjimo keliamą nerimą. Sąmoningai palaikomas abejojimas gali visai aptemdyti dvasią. Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nepaisymas arba valingas atsisakymas jai pritarti“.


Pagerbtas iškilus diplomatas

Vytautas Antanas Dambrava
Ričardo Šaknio nuotrauka

Birželio 13 dieną Vilniuje bičiuliai, bendradarbiai (ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio), bendražygiai, artimieji susirinko pasveikinti žymiausią Lietuvos diplomatą, Lietuvos diplomatijos patriarchą, visuomenės veikėją, teisės mokslų daktarą, žurnalistą, religinių knygų autorių Vytautą Antaną Dambravą jo 95-ųjų gimimo metinių proga.

V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuose (Vitebsko sr., Baltarusija). 1939 metais baigė Utenos valstybinę gimnaziją. 1941 m. birželio 13 d. jo tėvus, tris mažamečius brolius ir seserį rusai ištrėmė į Sibirą. Likęs be šeimos ir artimųjų, 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir 1944 metais pasitraukė į Vakarus.   V. A. Dambrava iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tris dešimtmečius dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje, tačiau visada buvo Lietuvos patriotas, paskyręs visą savo gyvenimą tėvynei. Lietuvai atgavus laisvę, tapo jos ambasadoriumi, daugiausia diplomatines misijas vykdė Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Nuo 1992 metų ėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius pareigas Venesuelai, nuo 1995-ųjų – Kolumbijai. Vėliau atstovavo Lietuvai Argentinoje ir Brazilijoje bei Urugvajuje, taip pat ir Ispanijoje, Maroke, Andoroje. 2004 metais paskirtas Prezidento atstovu specialiems pavedimams.


Šv. Izidoriaus įkurtuvės po atlaidų

Vida URBONIENĖ

Kun. Vidmanto Kapučinsko pašventintas
šv. Izidorius nuo šiol lauks sugrįžtančių
kraštiečių prie bendruomenės namų

MERGIŪNAI. Paskutinis gegužės šeštadienis. Dulkėtu vieškeliu link kvepiančių alyvų gojelio suka ir suka mašinos. Tik artėliau privažiavus ir gerai įsižiūrėjus medžių ir krūmų apsuptoje Mergiūnų kaimo laukų salelėje rymo balta koplyčia.Tai – vietos ūkininko Ignaco Jurevičiaus palikimas kaimui, žemdirbiams. Laikmečių vėtras atlaikiusi koplyčia tik atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę vėl sulaukė mergiūniškių ir aplinkinių kaimų gyventojų susirenkant į atlaidus. Iš Kiburių kaimo kilusios seserys Veikalaitės gerai mena Šv. Izidoriaus atlaidų sugrįžtuves. Po ilgos tylos atlaidų šv. Mišias aukojo net du kunigai. „Tą dieną buvo sausakimša koplyčia“, – mena seserys neapleidžiančios atlaidų iki šiol.

Pats vidurdienis. Prie altoriaus žengia Joniškio parapijos vikaras kun. Vidmantas Kapučinskas, nuvilnija pirmoji vargonininko Alvydo giesmė. Virš susirinkusiųjų galvų lengvai sparneliais mosuodama ratus suka kregždutė. Pasigirdus pirmajai maldai, baikštus paukštelis suakmenėja, klausosi vikaro Vidmanto žodžių. Atlaidams skirtame pamoksle dvasininkas pasidžiaugia gausiu jaunimo būriu ir nepamirštu tautiniu rūbu.


Žingsnis nepažįstamu keliu

Elena GUBOVIENĖ

Malda prieš renginį

AKMENĖ. „Jei nori švęsti, progų visada gali rasti“, – sako patarlė. Neįprastą šventę – Akmenės rajonui 65 – spalvingai minėjo Akmenės rajono žmonės. Tačiau esmė – ne tie metai ar rajonas. Svarbiausia – šventė: kokia ji bus, kaip bus švenčiama, kokie jos akcentai. O ši šventė truko nuo antradienio iki sekmadienio. Vyko daug įvairių renginių – parodų, konferencijų, koncertų, spektaklių. Noriu kalbėti apie viską, pradedant pianistų Roko ir Sonatos Zubovų koncertu antradienį ir baigiant griausmingu sekmadienio nakties fejerverku, apie tai, kas neįprasta, neregėta, negirdėta mūsų padangėje – apie evangelizacijos valandėlę Akmenės pušyno mažojoje scenoje šeštadienį, prieš didįjį koncertą (R. Roder „Muzikos garsus“) didžiojoje scenoje. Mažojoje scenoje vyko dideli dalykai. Giedoti, šlovinti Dievą įprasta bažnyčiose įvairių religinių švenčių metu prie koplytėlių, kryžių. Bet kur matyta, kad bažnyčių chorai įsitaiso masinės pasaulietinės šventės scenoje, pilnoje įvairiausios aparatūros, garso stiprinimo technikos, ir lyg putojantis krioklys ūžteli į atsipalaiduoti nusiteikusią žmonių minią iškilminga ir džiugi giesmė „O, Tėve mūsų“. Gieda Akmenės Šv. Onos bažnyčios kamerinis choras (vadovė – Žydrūnė Kazlauskaitė) ir Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios šlovinimo grupė. Gieda taip įkvėptai, nuoširdžiai, vieningai, kad, atrodo, dangūs prasivers, kai Daivos Palionienės balsas išsiveržia iš viso srauto ir nuplasnoja kažkur į aukštybes... Ir skamba giesmės „Aš kaip žalias medis“, „Niekas neprilygsta Tau“, „Koks Jis nuostabus“, ,,Tik Kristuje“, „Benedicat“... Skamba taip galingai, bet kartu taip nuoširdžiai, kad, atrodo, net pušys prityla ir suklūsta – iš kur šitokie šlovinimo chorai?


Devintinės kartu su latviais

Švenčiausiojo Sakramento
pagarbinimas vienoje iš stotelių

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė – Devintinės – gyvo susitikimo su Jėzumi Švenčiausiajame Sakramente šventė. Biržų dekanato parapijos esti Latvijos pasienyje, todėl jau antrus metus ji švenčiama ypatingai – kartu su latviais. Ši idėja pernai kilo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikarui kun. Ernestui Želviui. Jam mielai pritarė Latvijos Skaistkalnės parapijos klebonas vienuolis tėvas Janis Vylaks. Tarp pasienio parapijų užsimezgė draugystė. Šiais metais kunigai kruopščiai aptarė iškilmių eigą.

Devintinių dieną į Skaistkalnę aukoti šv. Mišių drauge su latviais atvyko Biržų dekanas klebonas kun. Algis Neverauskas. Biržiečių važiavo pilnas autobusas, pakeliui sustodamas ir priimdamas aplinkinių parapijų tikinčiuosius. Į Skaistkalnę atvykusius maldininkus svetingai pasitiko klebonas Janis. Pamaldos prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. Latvių kunigas pasveikino savo ir trijų kaimyninių parapijų tikinčiuosius, akcentavo brolybės jausmo svarbą, visiems išgyvenant ir sutinkant Kristų. Tai – ypač gražus kaimynų draugystės ryšys. Šių iškilmių metu ir kasdien svarbu širdimis pajusti Dievą, esantį Švenčiausiajame Sakramente. Jis – mūsų laimingo gyvenimo garantas...


Devintinių procesijos

Šakiečių Devintinių procesija
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Devintinės – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, šventė, kai pagerbiamas Švenčiausiasis Sakramentas, kai visame pasaulyje jis išnešamas iš bažnyčios į viešą erdvę.

Pasakojame apie Devintinių procesijas įvairiose Lietuvos vietose.

VIŠAKIO RŪDA. Birželio 7 diena Šv. Vyskupo Stanislovo parapijoje buvo ypatinga. Vyko Devintinių – Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo – iškilmė, o parapijos vaikai pirmą kartą priėmė Jėzų Kristų, esantį Švenčiausiajame Sakramente. Procesija po šv. Mišių pasuko Višakio Rūdos Šaltinėlio link. Šaltinėlio takas pasitiko papuoštas keturiomis skulptūromis: „Jėzus – gamtos valdovas“, „Gyvenimo sankryža“, „Jėzus prikelia iš numirusiųjų“ ir „Piktųjų dvasių sutramdymas“, prie kurių buvo įrengti altorėliai Švč. Sakramentui, skaitytos Evangelijų pagal Morkų, Matą, Luką ir Joną ištraukos, giedotos giesmės. Kiek vėliau, po procesijos, Šaltinėlio aikštelėje visus linksmino Višakio Rūdos kaimo kapela „Šaltinėlis“, Kazlų Rūdos muzikos klubo orkestro sakralinė grupė bei Trečiojo amžiaus universiteto ansamblis. Tėvo dienos proga buvo pasveikinti tėveliai.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija