Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žingsnis nepažįstamu keliu

Elena GUBOVIENĖ

Malda prieš renginį

Giedotojai prie stendo

AKMENĖ. „Jei nori švęsti, progų visada gali rasti“, – sako patarlė. Neįprastą šventę – Akmenės rajonui 65 – spalvingai minėjo Akmenės rajono žmonės. Tačiau esmė – ne tie metai ar rajonas. Svarbiausia – šventė: kokia ji bus, kaip bus švenčiama, kokie jos akcentai. O ši šventė truko nuo antradienio iki sekmadienio. Vyko daug įvairių renginių – parodų, konferencijų, koncertų, spektaklių. Noriu kalbėti apie viską, pradedant pianistų Roko ir Sonatos Zubovų koncertu antradienį ir baigiant griausmingu sekmadienio nakties fejerverku, apie tai, kas neįprasta, neregėta, negirdėta mūsų padangėje – apie evangelizacijos valandėlę Akmenės pušyno mažojoje scenoje šeštadienį, prieš didįjį koncertą (R. Roder „Muzikos garsus“) didžiojoje scenoje. Mažojoje scenoje vyko dideli dalykai. Giedoti, šlovinti Dievą įprasta bažnyčiose įvairių religinių švenčių metu prie koplytėlių, kryžių. Bet kur matyta, kad bažnyčių chorai įsitaiso masinės pasaulietinės šventės scenoje, pilnoje įvairiausios aparatūros, garso stiprinimo technikos, ir lyg putojantis krioklys ūžteli į atsipalaiduoti nusiteikusią žmonių minią iškilminga ir džiugi giesmė „O, Tėve mūsų“. Gieda Akmenės Šv. Onos bažnyčios kamerinis choras (vadovė – Žydrūnė Kazlauskaitė) ir Naujosios Akmenės evangelikų bažnyčios šlovinimo grupė. Gieda taip įkvėptai, nuoširdžiai, vieningai, kad, atrodo, dangūs prasivers, kai Daivos Palionienės balsas išsiveržia iš viso srauto ir nuplasnoja kažkur į aukštybes... Ir skamba giesmės „Aš kaip žalias medis“, „Niekas neprilygsta Tau“, „Koks Jis nuostabus“, ,,Tik Kristuje“, „Benedicat“... Skamba taip galingai, bet kartu taip nuoširdžiai, kad, atrodo, net pušys prityla ir suklūsta – iš kur šitokie šlovinimo chorai?

Tarp giesmių homilijas sako trijų konfesijų kunigai: Naujosios Akmenės Šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčios klebonas dekanas Olijandas Jurevičius, Akmenės Šv. Onos Bažnyčios klebonas kan. Egidijus Zulcas, Alkiškių parapijos liuteronų kunigas Juozas Mišeikis, Naujosios Akmenės evangelikų bendruomenės pastorius Mindaugas Palionis. Kadangi tai – Dievo Kūno ir Kraujo šventės bei Tėvo dienos išvakarės, kalba jie apie Kristaus auką ir begalinę meilę žmogui – kiekvienam –  nuo paties mažiausio iki didžiausio, nuo skurdžiausio iki turtingiausio. Kalba apie tėvą, paprastą, žemišką, mūsų visų mylimą ir reikalingą, apie tėvo gyvenimo prasmę ir pašaukimą ir apie ypatingą tėvystę – pašauktus būti dvasios tėvais – kunigus, vienuolius. Tėvo temą po Evangelizacijos valandos labai gražiai pratęsė jau didžiojoje scenoje jungtinis Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, Šiaulių simfoninio orkestro (vadovas – Jonas Janulevičius) ir Akmenės rajono saviveiklinių kolektyvų projektas – R. Roder miuziklas „Muzikos garsai“. Valdas Bogavičius, choro dalyvis ir Naujosios Akmenės muzikos mokyklos direktorės pavaduotojas, supažindino klausytojus su visų keturių krikščioniškų Bažnyčių, dalyvaujančių ekumeninėje evangelizacijos valandoje, istorijomis...

Valandėlė su giesmėmis, mąstymais pralėkė labai greitai, nes žiūrovai mielai įsijungė į giedojimą kartodami melodingus priegiesmius, plodami į taktą. Tai buvo tarsi erdvė, pasak popiežiaus Pranciškaus, kurioje krikščionių gyvenimas bręsta, „nes patiria Dievo gailestingumą“. Tai – „patirtis, leidžianti suvokti mūsų silpnumą ir galią, kuri ateina iš aukšto“. Tuo akmeniškiai, šlovinę Aukščiausiąjį, tikrai įsitikino. Bendros ilgos repeticijos, rūbų siuvimas, visokie pasisekimai ir nesėkmės, aparatūros gedimai ir dar kitokie trukdžiai, galiausiai bendra malda prieš renginį, žiūrint nustebusiems praeiviams... Juk tai ir buvo tikrasis ekumenizmas – buvimas kartu, supratus, kad visi turime vieną Tėvą, siekiame vieno tikslo, skelbdami Dievo karalystę...

Mintis Akmenės kunigams daryti kažką bendro ir gražaus kilo jau senokai, sausį, po ekumeninių pamaldų. Vėl reikia cituoti Popiežių, juk „klausimas, kaip reikia ugdyti tikėjimą, nėra retorinis, o esminis. Atsakymas reikalauja drąsos, kūrybingumo ir ryžtingumo žengti kartais dar nepažįstamais keliais“. Štai taip ir žengė akmeniškiai dar nepramintais, nepažįstamais keliais... Kaip būtų puiku, kad tai taptų tradicija – didžiuosius renginius palydėti malda.

© 2015 „XXI amžius“