|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievas mano valtyje Kun. Nerijus PIPIRAS
Irtis į krantą... Gyvenimo kelionė... Išgirdus tokį pasakymą galbūt ne vienam sukirba mintis, kad tai be galo daug sąnaudų reikalaujanti kelionė, o galbūt tai kelionė, apie kurią daugelis svajoja. Galbūt visi atsakymai teisingi. Juk tai kaskart kitokia kelionė, bet su Dievu. Tiesa, evangelistas Morkus kažkaip keistai kalba, kad Jėzus tuomet buvo pavargęs. Galbūt tai paradoksų kelionė su pavargusiu Dievu. Natūraliai kyla klausimas, ar Dievas iš viso gali pavargti? Kas Jį vargina? Žmonių nesupratimas, abejingumas... Ir kokia ta Jo miego spalva? Šie klausimai lyg horizontas, mąstant apie evangelinį audros nutildymą. Mes iriamės į krantą. Tai yra mūsų viltis. Dažnai mūsų kasdienybės laivelį blaško audros, siaučia priešingas vėjas. Atrodo, kad pražūtingi vandenys kėsinasi jį vien tik skandinti. Tačiau tas laivelis, ta Bažnyčios valtelė, visad plaukia prieš srovę. Ji sugeba tai daryti, nes yra Gyva, nes joje yra Gyvasis, nes Jis yra tikrasis valtelės vairininkas. Deja, neretai atrodo, jog Jis pačiu sunkiausiu ir sudėtingiausiu momentu drįso paprasčiausiai užmigti... Dievas miega... Ką visa tai galėtų reikšti? Jis paliko žmogų likimo valiai? Jam žmogus nerūpi, nes Jis pačiomis sudėtingiausiomis akimirkomis ramiausiai miega, nekreipdamas dėmesio į nieką. Tokie atsakymai dažniausiai šauna į galvą žmogui, sizifiškai mojuojančiam irklais ir bandančiam gelbėtis be Miegančiojo. Skamba grubiai, bet Dievo miegas yra išganingas. Jis, būdamas mūsų gyvenimo valties gale, Bažnyčios valties gale, daro patį didžiausią darbą duoda kryptį, tikrąją kryptį Jis nurodys miegodamas kape ir mus atvesdamas į Gyvenimo uostą. Man asmeniškai faktas, kad mano gyvenimo Bažnyčios valtelė yra blaškoma audrų ir vėjo, yra be galo iškalbingas. Tai reiškia, jog tik su Viešpačiu, kuris visada yra valties gale, galiu judėti į priekį, plaukti į tikslą. Visada plaukti prieš srovę. Tad šiandien drįstu paprasčiausiai timptelėti Jėzų už rankovės paprastai, vaikiškai, kaip tuomet, kai vaikystėje kažko bijodamas, guosdavausi žemiškam tėčiui ar bandydavau slėptis už jo stiprių pečių. Šiandien esu su Dievu, kurio jūros ir vėjai klauso. Kaip nepaprasta būti su Juo. Kaip nepaprasta būti tuo Jėzaus savuoju...
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |