|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pagerbtas iškilus diplomatas
Birželio 13 dieną Vilniuje bičiuliai, bendradarbiai (ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio), bendražygiai, artimieji susirinko pasveikinti žymiausią Lietuvos diplomatą, Lietuvos diplomatijos patriarchą, visuomenės veikėją, teisės mokslų daktarą, žurnalistą, religinių knygų autorių Vytautą Antaną Dambravą jo 95-ųjų gimimo metinių proga. V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuose (Vitebsko sr., Baltarusija). 1939 metais baigė Utenos valstybinę gimnaziją. 1941 m. birželio 13 d. jo tėvus, tris mažamečius brolius ir seserį rusai ištrėmė į Sibirą. Likęs be šeimos ir artimųjų, 1943 metais baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir 1944 metais pasitraukė į Vakarus. V. A. Dambrava iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tris dešimtmečius dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje, tačiau visada buvo Lietuvos patriotas, paskyręs visą savo gyvenimą tėvynei. Lietuvai atgavus laisvę, tapo jos ambasadoriumi, daugiausia diplomatines misijas vykdė Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Nuo 1992 metų ėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius pareigas Venesuelai, nuo 1995-ųjų Kolumbijai. Vėliau atstovavo Lietuvai Argentinoje ir Brazilijoje bei Urugvajuje, taip pat ir Ispanijoje, Maroke, Andoroje. 2004 metais paskirtas Prezidento atstovu specialiems pavedimams. XXI amžius irgi sveikina iškiliausią Lietuvos diplomatą, Lietuvos Laisvės gynėją. Pridedame vieną iš paminėjime pasakytų kalbų MRU profesoriaus, habilituoto daktaro Donato Stakišaičio sveikinimo ir padėkos kalbą. Patriotiškumo ir meilės Tėvynei Lietuvai pavyzdys Donatas Stakišaitis Mielas Jubiliate, Mano pažintis su Jumis prasidėjo nuo tarybiniais laikais išgirstų pasisakymų per užsienio radiją. Nuo tada iki dabar Jūs man vienas gražiausių patriotiškumo, meilės Tėvynei Lietuvai ir savo tautai, kovos už jos laisvę ir jos krikščioniškąjį identitetą pavyzdžių. Nešėte sunkią okupantų uždėtą kryžiaus naštą kartu su didele tautos dalimi. Jūsų brolio išleistoje knygutėje rašoma apie Jūsų šeimos tremtį į Sibirą... Raudonojo pragaro viesulas atskyrė Jus nuo šeimos ir nubloškė užsienin. Sibire Jūsų tėvelis, atskirtas nuo šeimos, mirė iš bado... Tačiau apie visa tai kilniai teištarėte: Nieko svarbaus mūsų šeimoje nebuvo prarasta, o pirmiausia Dievo, tėvynės ir tarpusavio meilės. Tai buvo tikrai žemiškas stebuklas. Esate teksto ir žodžio meistras, niekaip negaliu Jums prilygti, todėl savo kalboje padėkoje Jums norėčiau perskaityti kelis Jūsų paties tekstų fragmentus, kurie, mano galva, taikliausiai charakterizuoja Jūsų vertybinę laikyseną ir pagrindinius gyvenimo principus. Jūsų gyvenimo tikslas ir esmė Lietuva. Tautai dejuojant po vergovės našta, būdamas užsienyje, Jūs rašote: Prašau Dievo sveikatos, kad galėčiau visomis jėgomis pasidarbuoti Lietuvai. (...) Ko visi turėtų pavydėti tai nakties glūdumoje mane pasiekiančio stipraus už lango plazdančios Lietuvos trispalvės garso. Jos plakimas tarsi mano širdies plakimas, mano gyvenimas ir gyvybė. Bet Lietuva buvo supančiota, pavergta, kankinama ir naikinama. Tokiai jai dirbdamas rašėte: Esu partizanas, remiu kiekvieną bičiulį kovotoją. Mano gyvenimo pateisinimas ir jo prasmė, kad visur ir visada, kur ir ką dirbdamas, širdyje jutau ne tik meilę, bet ir gilų asmeniško atsakingumo jausmą kenčiančiai priespaudą lietuvių tautai. Mūsų vieta yra ne saugioje ir liuksusinėje tremtyje, bet vargingoje savo tėvynėje. Austrijoje parengęs disertaciją ją dedikavote Mano Motinai Sibire. Ne tik tai liudija gyvą meilės ryšį su kenčiančia ir ištremta Lietuva, bet ir nuolatinis realus darbas Tėvynės labui, kad jai būtų skirta kiekviena gyvenimo diena. Jūs rašėte: Kovą veda rezistencinė Lietuva; be abejonės, ji turi savo vadus. Mūsų pareiga būti kukliais, bet ryžtingais talkininkais jos žūtbūtinėje kovoje. Tokia turi būti mūsų mąstymo ir tautinio nusistatymo alfa ir omega. Tokią rezistencinę atsidavimo Lietuvai dvasią turėdamas Jūs kenčiantiems tėvynainiams dovanojote viltį liudydamas: Tebūna jie užtikrinti (...) dar yra tūkstančiai Tėvų žemei ištikimų tėvynainių, kurie darbu ir malda į Visagalį siekia palengvinti jų kančias ir priartinti išsivadavimo dieną, kurią karžygiška tauta susilauks pergalės ir laisvės vainiko. Viso Jūsų gyvenimo ir darbo moto Kas svarbu dvigubai svarbu, kas nesvarbu dvigubai nesvarbu. Darykime tai, kas svarbu Lietuvai! Laisvės kovotojas Lietuvos sąžinė Algirdas Patackas labai taikliai Jus charakterizavo: Mano prezidentai, kalbant apie istorines idealybes, įsibūtinusias ar ne, (...) yra Lietuvoje Jonas Žemaitis ir Vytautas Dambrava. Algirdas Patackas žodžiais tuščiai nesišvaistė. Žodį jis labai brangino, bijojo, kad ištartu žodžiu nebūtų išduota tiesa. Kai vienas iš rezistencinės kovos vadų monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo paleistas iš kalėjimo ir ištremtas į Vokietiją, Jūs vienas pirmųjų šiltu laišku jį pakvietėte kovai už nepriklausomybės įtvirtinimą. Sakėte, kad savo veikloje neturėjote geresnio talkininko, ir pasikvietęs monsinjorą kaip niekada daug gera padarėte Lietuvai. Paprašiau Jus parašyti atsiminimus apie bendrus darbus su monsinjoru Alfonsu Svarinsku. Kaip gera buvo juos skaityti... Jūs monsinjorą pavadinote Vėtrų žibintu... Bet juk ir pats toks esate. Jūs abu švytintys laisve, abu kaip švyturiai, visą savo gyvenimą rodę kitiems kelią į Lietuvos laisvę, abu linksmi, labai nuoširdūs, du Laisvės kovų dalyviai, tvirti kovotojai, gynę ne tik Lietuvą, bet ir krikščionybę. Krikščionybė ir Tiesa kitos dvi pamatinės, nepajudinamos vertybės, kuriomis grįstas Jūsų gyvenimo kelias. Jūs rašote: Krikščionybė skelbia Tiesą per nekaltai kaltinamųjų lūpas, per kankinamųjų žaizdas ir per sunkią pavergtos tautos barikadą. Lietuvio stiprybė yra ne jėgoje, bet tiesoje. Kas žaloja amžinąją Tiesą, tas kardu kerta į savo paties sąžinę. Pagaliau viltis dar viena esminė Jūsų gyvenimo šerdis. Nepaisant tamsiausios gūdumos, kurią išgyveno Tėvynė, Jūs nepavargote tikėti Lietuva atbus, atgims, patekės skaisti ir graži kaip žvaigždė... Kaip labai mums ir dabar reikia tokios vilties. Lietuva nuskriausta ir skriaudžiama. Tačiau ji turi, Algirdo Patacko žodžiais tariant, istorines idealybes, dvasios milžinus, kurie sunkiausiu metu stiprina jos tikėjimą, grąžina viltį, pasitikėjimą savimi. Tiesa, ji dažnai nepajėgi įbūtinti tas idealybes, darydama menkadvasius pasirinkimus, rinkdama tautos vadovais tuos, kurie yra veikiau dvasios milžinų priešybės... Mielas Jubiliate, dėkojame Jums už Jūsų gyvenimą, padovanotą Lietuvai, už Jūsų nuoširdumą, skleidžiamą šilumą ir gyvą lietuvio Lietuvos laisvės gynėjo pavyzdį, už tikėjimą savo tauta ir jos ateitimi. Tesuteikia Apvaizda Jums sveikatos ir gražių metų, kad galėtumėte kartu džiaugtis atgyjančia Lietuvos dvasia.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |