|
Kelionė į Medžiugorję
Kun. Robertas Grigas
(Tęsinys. Pradžia nr. 26,
27)
Antroji diena. Kravicos atgaiva ir ugninė vakaro malda
Rugpjūčio 1-oji, penktadienis. Šv. Alfonso Liguori šventė. Iš ryto su Janina ir Milita leidžiuosi per devocionalijų krautuvėles, kurių čia ištisos gatvės. Ieškome lauktuvių artimiesiems ir mūsų kelionę meile bei malda lydintiesiems. Tikėjimo ženklų, religinės literatūros, liturginių reikmenų ir drabužių parduotuvėlės čia siūlo gausų pasirinkimą, žinoma, kokybė irgi labai įvairi, nuo pigių, saldžių serijinės gamybos paveikslų ir statulėlių iki tikrai meniškų kūrinių. Daug gipsinių ir iš akmens iškaltų, spalvotų ir baltų Marijos skulptūrų Medžiugorjės ir Lurdo būdingo vaizdavimo stiliaus. Man patinka trumparankoviai vasariniai marškinėliai su Kristaus, Marijos, tikėjimo simbolių atvaizdais ir prasmingomis užuominomis anglų kalba. Pavyzdžiui, nupieštas Kristus rimbo kirčių išvagota nugara, ir užrašas: Skaityk tarp eilučių. Daug įvairių dydžių rožynų su karoliukais iš nušlifuotų vietinio balto akmens nuolaužų. Keliautojams įsigijimą palengvina ir tai, kad visur Medžiugorjėje, skirtingai nei lig šiol mūsų pravažiuotose šalyse, perkant nereikia eurų keisti į vietinę valiutą (čia būtų Bosnijos markė, maraka). Galime atsiskaityti tiesiog eurais, daug kur ir kainos nurodomos dvejopai marakomis ir eurais.
Po pietų ketiname pasinaudoti Sanjos suteikta informacija ir nuvažiuoti prie Kravicos krioklių. Kai susižavėjęs gyriau Plitvicų grožį, matyt, pažadinau Sanjos bosnišką patriotizmą, ir ji pasakė, kad už 25 km nuo Medžiugorjės yra nė kiek ne prastesnė vieta, ir tik tas skirtumas, kad ne UNESCO pasaulio paveldas ir kad lankytojams ten nedraudžiama maudytis. Taigi išvykstame link Ljubuški kaimo per Studenci miestelį, ir, kepinant kaitriai Balkanų saulei, turbūt vėl daugiau nei 30 laipsnių, pasiekiame gilų žalią Kravicos slėnį, kur iš uolų daugeliu siaurų srovių į nedidelį staigiai gilėjantį ežeriuką putodamas krinta kalnų upelių vanduo. Greta krioklių, nusileidus iš dykumų karščio, apgaubia gaivi vėsa, tačiau vanduo, kaip ir dera kalnuose, ledinis, ilgai jame išbūti ar net braidyti nėra malonu. Į krioklių teritoriją mus įleidžia už minimalų mokestį prieigose esančiai automobilių stovėjimo aikštelei. Visur daug musulmonų šeimų su moterimis, vilkinčiomis chidžabais ir burkomis pagal griežčiausios islamo pakraipos reikalavimus: nuo galvos iki pėdų uždaros juodos suknios (tokiame karštyje!), visiškai dengiančios liemenį, kojas, rankas ir veidus, paliktas tik siauras plyšys akims. Atrodo gana nejaukiai, kaip vaiduokliai, nejučia šmėsteli mintis: kaip tų moterų vaikai nebijo?.. Bet vaikas, matyt, atpažįsta motinos meilę bet kokiame įpakavime. Galinga vis dėlto jėga yra tie kultūrų, papročių, etiketo, aprangos kodo reikalavimai juk kaip joms jaustis šalia pusnuogių savo vyrų, vaikų, besimėgaujančių vandens atgaiva, ar greta europiečių moterų, su maudymosi kostiumais besiturškiančių kriokliuose? Bet, atrodo, kai kurie masiniai įpročiai įsigali visiems vienodai mačiau, kaip krioklių fone fotografavosi šeima su mama, vilkinčia tokiu Saudo Arabijos drabužiu juk nuotrauka neužfiksuos jokios jos individualybės, net veido, bet vis tiek fotografuojasi, mat, visi taip daro...
Už šniokščiančių vieno krioklio srautų juoduoja gili ola, ir besimaudantys įsigudrina šlapiais akmenimis užlipti ir užlįsti iš kitos krioklio pusės, fotografuojasi, stovėdami už krentančio vandens užuolaidos. Atrodo įspūdingai, tik stebina, kaip jie nebijo rizikuoti, kad sunkus krintančių srautų kumštis numuš į žemai tarp uolų kunkuliuojantį katilą. Bet, prisiartinęs prie krioklio, suprantu, kad nėra taip labai pavojinga: kitaip nei Lietuvoje, kur vandenyje gulintys akmenys tampa slidūs ir glitūs nuo dumblių, čia jie, gal kaip tik nuolat nuvalomi krintančio vandens jėgos, yra kažkokie šiurkštūs, ir basomis kojomis ant jų vandenyje gali labai tvirtai stovėti. Nepaisant to, visur užrašai pagrindinėmis Europos kalbomis: Plaukiojimas savo pačių rizika. Bet, įsikibus į uolas ar medžius ir, kiek įmanoma, palindus po krioklio srovėmis ir purslais (ne pagrindinės srovės, nes mušte numuštų žemyn) jausmas neapsakomo gerumo: ir gaivus dušas, ir vandens masažas drauge. Vis dėlto Plitvicų grožiui ši vieta, mano akimis, neprilygsta. Kaip dažnokai nutinka ten, kur miniomis be tam tikros priežiūros leidžiami lankytojai, viskas gana apšnerkšta, šiukšlina, ant ežerėlio krantų suręsti kažkokie pokreiviai bariukai, kavinukės, per upelius ir seklumas link krioklių veda siūbuojančios, bet kaip permestos lentos... Besigėrėdamas gamtovaizdžiu ir vėsa, tarp lankytojų gausybės atpažįstu lietuvišką veidą bandančią linguojančiu tilteliu žengti iš ateitininkų stovyklų, vėliau darbo katalikų radijuje pažįstamą vilnietę Renatą Ž. Pasirodo, irgi atvyko su lietuvių būreliu į Medžiugorję. Kur tik nesutiksi tautiečių kartais net abejonė suima, ar tikrai mus teisingai suskaičiavo, kad esame tik trys milijonai?..
Grįždami gal už 1 km nuo Medžiugorjės užsukame į Etno selo (etnografinį kaimą). Tai toks išpuoselėtas Rumšiškių variantas: mažos iš baltų kalnų akmenų, kiek aptašytų, pastatytos trobelės mažais langučiais, ožkos, avys, jaukūs asiliukai aptvaruose, per žalią pievą srūvantis upelis, tvenkinys su didelėmis žuvimis, ant kalvos nedidelė akmeninė koplytėlė, panaši į tas, kurias matėme pravažiuotų Kroatijos kalnų pakriaušiuose. Užeiname, maloniai nuglosto akmeninio statinio vėsa. Ir čia, kol kas vienintelėje viešoje šventovėje, kairėje altoriaus pusėje pamatome tapytą paveikslą, vaizduojantį Marijos pasirodymą Medžiugorjės vaikams su jų visų atpažįstamais, matyt, pagal fotografijas pieštais atvaizdais: Vicka, Ivanu, Jakovu, Marija ir kitais. Turbūt čia, nuošalioje etno kaimo koplyčioje, ir vietos dvasinė vyresnybė tai toleruoja...
Grįžtame į pensioną apie 17.30 val., netrukus jau ruošiamės į vakaro šv. Mišias aikštėje už bažnyčios su visu jaunimo festivaliu. Vėl prisirenka sausakimša aikštė su viso pasaulio vėliavomis nuo Australijos iki Kanados ir nuo Latvijos iki Nigerijos. Tarp šv. Mišias aukojančių kunigų šiandien ir vienas vyskupas, kaip buvo pranešta, šveicaras dailia pavarde Eleganti, pamatėme Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) kunigų su jų tradicijai būdingais liturginiais drabužiais ant kaklo uždedama plačia ornamentuota juosta, kuri priekyje tarsi užveria liturginį drabužį. Daug brolių pranciškonų. Nelyja. Prasideda šv. Mišios. Šiandien skaitoma Evangelija apie Nazareto skandalą Jėzaus pamokslą tėviškės sinagogoje ir tėviškėnų jam parodytą priešiškumą, atmetimą. Pamokslininkas primena, kad klaidinga reikalauti iš mūsų ribotą būtį viršijančios Dievo pilnatvės, kad ji ir jos veikimas taikytųsi prie mūsų nustatomų rėmų ir supratimo.
Žiūriu, kad, mokėdamas vieną slavų kalbą, kažkiek gali suprasti ir kitas: klausydamasis homilijos kroatų kalba, suvokiu pagrindinę mintį, kai kuriuos niuansus. Atrodo, šį Evangelijos apmąstymą kunigas susieja ir su užsitęsusiu Medžiugorjės apsireiškimo įvertinimu: Kas gi jie tokie, kad jiems turėjo apsireikšti? Kodėl jiems? Kodėl būtent taip? Argi Dievas ir Marija taip turėtų kalbėti, taip veikti?! Bet Dievas neprivalo mums atsiskaityti, kaip ir kodėl Jis veikia.
Per visuotinę maldą nuo altoriaus pulpito maldavimus išsako jaunuoliai ir merginos įvairiomis kalbomis. Ukrainiečiai, kaip ir reikia tikėtis, prašo taikos. Tuoj pat po jų išeina lietuvė ilgu lininiu drabužiu ir lietuviškai išsako maldavimą už Dievo meilės pergalę tautose, irgi meldžia taikos ir piktojo sutramdymo Ukrainoje. Šaunu, graži solidarumo išraiška. Vėl pasitikinčio atsidavimo ir gero graudumo nuotaika per Šv. Komuniją. Po šv. Mišių, jau sutemus, prieš altorių ant pakylos pastatomas didelis, gal 3 metrų krucifiksas, užgęsta šviesos, ir iš tamsos vienas kunigas lėtai, ramiu ir mąsliu balsu, su ilgomis tylos pauzėmis, kroatiškai sako mąstymą apie Kristaus kančią. Svarbiausia mintis, kuri man pasirodo nauja, niekad neatrasta Romos kareivio, šimtininko, buvusio po kryžiumi, žodžiai po Kristaus mirties: Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis (Lk 23, 47), o (Evangelijoje pagal Matą: Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus (Mt 21, 54). Tas karys, pagonis, sako kunigas, negirdėjo Jėzaus mokymo, nematė jo stebuklų, Jo ligonių išgydymų; nežinojo Jo praeities. Jis tik matė, kaip Jėzus mirė. Ir to užteko jo vidiniam suvokimui, kad tikrai šitas žmogus buvo teisusis. Tas karys tikriausiai matė daugybę mirštančių nukryžiuotųjų. Jie mirdavo keikdami savo gyvenimą ir likimą, nekęsdami savo priešų, juos pasmerkusių, spjaudydami į juos. Jėzaus mirtis buvo tokia, kad dovanojo gyvenimo pilnatvę, perkeitimą į gėrį daugybei žmonijos kartų. Ir mes dabar čia esame šitos Jo mirties, skleidžiančios meilę ir prisikėlimą, dalyviai.
Po mąstymo ir tylos pamaldose dalyvaujantieji paraginami kaip gerumo ir šviesos pasidalijimo simbolį perduoti vieni kitiems žvakių ugneles. Po aikštę praėjimais tarp žmonių nuo altoriaus pasklinda kunigai ir, padedami jaunimo festivalio savanorių, uždega maldininkų raudonuose skaidriuose indeliuose laikomas (savanorių anksčiau išdalintas) žvakeles. Skambant meditatyvioms giesmėms, dalyviai užsidega žvakes vieni nuo kitų, ir tamsi aikštė greitai prisipildo gyvų rausvų ugnelių, sušvinta, kaip evangelisto Jono liudijime: Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė (Jn 1, 5). Ekranas prie altoriaus parodo aikštės vaizdą iš aukštai tamsoje liepsnojančius žiburius laikančių žmonių plotas įgauna širdies formą. Paskelbiama, kad šv. Mišias aukojo apie 500 kunigų. Giedros kupinomis širdimis per taikiai šurmuliuojančią Medžiugorję, kur, atrodo, ir naktį verda gyvenimas, bet ne tasai karštligiškas kaip Las Vegase, o ramybę skleidžiantis, grįžtame į Miletičių pensioną. Medžiugorjės ir joje besimeldžiančių žmonių būsena vienu metu blyksteli sąmonėje vokiečių rašytojo Heinricho Biolio (Boell) mintimi: Aš teikiu pirmenybę blogiausiam krikščioniškam pasauliui prieš patį geriausią pagonišką pasaulį. Teįgyvendina pasaulis bent dalį to, ko mokė Kristus, ir bus taika.
Atsisveikiname su Medžiugorje
Rugpjūčio 2-oji, šeštadienis. Porciunkulės atlaidų dieną Bažnyčios pagarbiai minima Asyžiaus neturtėlio šv. Pranciškaus pašaukimo pradžią žyminti jo rankomis atstatyta maža kalnų bažnytėlė.
Kol lietuvių būrelio dalis domėjosi Medžiugorjės apylinkėmis, kai kurie mūsų maldininkai pakartotinai kopė į Kryžiaus ar Regėtojų kalną, ieškodami gilesnio susikaupimo, dvasinės vienumos išgyvenimo, kuriame labiau atsivertų Dievo artumui. Ar jie šioje vietoje, kur Dangus paliečia žemę (mačiau tokį vokišką užrašą ant vieno senyvo maldininko nešiojamos Marijos vėliavėlės), tikisi patirti ypatingų dvasinių įžvalgų, Dievo ir Jo Motinos palytėjimų? Negali to nuvertinti, juk Viešpaties Dvasia dalija savo dovanas, kaip kam nori ir kaip yra reikalinga. Kadangi šiandien paskutinė mūsų diena Medžiugorjėje, sutariu su Janina ir Milita rytui auštant dar užkopti į kalną, kur, jaunuolių tvirtinimu, jiems pirmąkart pasirodė ir su jais kalbėjo Mergelė Marija. Atsikeliame prieš 5 val. ir dar nakties vėsos gaubiamomis gatvėmis einame prie Regėtojų kalvos papėdės. Saulės dar nematyti iš už aplinkinių miestelį supančių kalnų, bet jau pradeda šviesėti. Jeigu tikėjomės, kad tokioje ankstumoje eisime į kalną vieni, smarkiai apsirikome. Į kalną drauge su mumis leidžiasi kopti didelės lenkų ir rumunų grupės su savo kunigais, pavieniai maldininkai. Kai kurie vyrai ir moterys, jaunuoliai, netgi vaikai kopia basi. Štai šitą asketišką jų kantrybę sunkiai galiu įsivaizduoti, nes kopti aukštyn aštriais išsiklaipiusiais akmenimis ir su storais sandalų padais nelengva. Kopiame stabtelėdami prie Šv. Rožyno Džiaugsmo slėpinių bareljefų. Toliau per uolas ir dygius kalnų krūmus puslankiu veda Skausmo slėpinių atvaizdai, ir su Nukryžiavimo slėpiniu prieiname prie baltosios Marijos statulos, aptvertos aštuonkampės žvaigždės formos metaline tvorele ir pastatytos, Medžiugorjės jaunuolių liudijimu, jų regėjimo vietoje. Čia ilgiau susikaupiame maldai. Pamažu, įveikdami aštriomis akmenų briaunomis ir slidžia ruda žeme pasišiaušusį šlaitą, renkasi kiti maldininkai lenkai, rumunai, italai, vyrai ir moterys, jaunuoliai ir merginos, vaikai, turtingiau ir skurdžiai, santūriai ar vasariškai pliažo stiliumi vilkintys, moterys, paryškinusios prigimties dovanas kosmetika, papuošalais ar pabrėžtinai asketiškos... Ateina jauni ir suaugę žmonės su vienokia ar kitokia akivaizdžiai matoma negalia. Visiems bendra tyla, susikaupimas ir pagarba veiduose. Turbūt tokiose maldos vietose būtų galima atlikti bešališką tyrimą, kas yra šiuolaikinė katalikybė, jos dvasingumas ir vertybės, kokios jai būdingos maldos ir transcendencijos suvokimo, ieškojimo formos, nes juk čia susirenka visų rasių ir tautų žmonės, įvairiausių socialinių sluoksnių ir amžiaus grupių, iš įvairių dvasinio gyvenimo srovių pačioje Bažnyčioje.
Kiekvienoje bendruomenėje neišvengiamai atsiranda savų keistuolių ar perdėtai uolių liaudies pamaldumo atstovų. Antai tvorelę prie Marijos statulos ryžtingai peržengia jaunas vyras, užlipa ant postamento (atrodo, kad statula susvyruoja, ir darosi neramu, kad jos nenugriautų) ir pradeda stropiai kempine brūžuoti statulos veidą, galvą. Iš pradžių pamanome, kad čia valymo tarnybos darbuotojas, bet paskui suprantame, kad tai privati iniciatyva. Mūsų Vytas, kopęs į kalną pabudėti maldoje naktį, pasakojo jau anksčiau pastebėjęs tokį keistą elgesį. Jo laipiojimas neatrodo nei pagarbiai, nei estetiškai. Nušokęs ta pačia kempine imasi valyti kito jaunuolio, gal savo draugo, greta buvusios moters veidą... Simbolikos logika turbūt tokia: tai, kas nuvalė Švč. Motiną vaizduojančios statulos veidą, turėtų atnaujinti žmonių, nusidėjėlių, veidus. Tačiau Bažnyčios tikėjimo požiūriu tokios saviveiklinės maldingumo formos, sakyčiau, labai slidžios ir abejotinos. Bet gal Viešpats ir Jo Motina su atlaidžia šypsena priima geras mažutėlių intencijas...
Pasimeldę jau leidžiamės žemyn, ir čia susiduriame su nelaukta kliūtimi: galbūt vakarykštis jaunimo festivalis suplūdo į kalno papėdę melstis Rožyno slėpinių. Iš pagarbos tirštai sustojusiems, susėdusiems, suklaupusiems besimeldžiantiems tenka judėti žemyn colis po colio, dar nepaleidžiant iš akių ir uolėto nuolydžio spąstų po kojomis... Taip besileisdami sutinkame džiugesio pilnu veidu šviečiančią dar vieną lietuvę dailininkę Rimutę Vilūnienę, jau daug metų atkaklią Medžiugorjės piligrimysčių entuziastę, pasirodo, atvykusią su dar viena lietuvių grupe. Bičiuliškai palaiminę vieni kitus, pasiekiame miestelio gatvę ir dar nubėgame prie bažnyčios, tikėdamiesi suspėti į šv. Mišias. Jos kaip tik vyksta, bet durys užsklęstos, matyt, tam, kad mažos bažnyčios neperpildytų maldininkai. Pasimeldžiame prie stiklinių durų ir 09.30 val. pasirengiame išvykti iš Medžiugorjės.
Mostaras civilizacijų sąlytis
Jau kaitri saulė ir gražiai nušveistas, be debesėlio dangus žada karštą dieną, tikėtina, ne vėsesnę kaip rugpjūčio pradžioje Lietuvoje. Dar ruošiantis šiai kelionei, mūsų Rasa įkalbėjo aplankyti gal 20 ar 30 km nuo Medžiugorjės tenutolusį Mostaro miestą, kur yra daug istorinių vertybių. Mostare, beje, yra ir vyskupijos, kuriai priklauso Medžiugorjė, centras. Jugoslavijos subyrėjimo į tautines valstybes kare (19911995) Mostaro miestą paženklino arši priešprieša tarp katalikiškosios ir musulmoniškosios pusės. Miestą skiriančia į dvi dalis Neretvos upe ėjo fronto linija, o upės krantus jungiantis tiltas tikras senovės architektūros šedevras buvo sugriautas. Dabar daug beprasmių kančių ir žūčių atnešusios aistros lyg ir nurimusios, tačiau, pasakoja Rasa, manoma, kad ir dabar esama gyventojų iš abiejų etninių ir konfesinių miesto grupių (kroatų katalikų ir bosnių musulmonų), kurie niekada nepereina į kitą upės pusę...
Taigi, judame per karščiu alsuojantį, žemaūgiais lapuočiais, dygiais krūmais ir balkšvais akmenynais pasišiaušusį gamtovaizdį link Mostaro. Vietovės vis kalnėja, slėnių skardžiai už kelkraščio leidžiasi vis gilyn ir statyn, kol pasijuntame važiuojantys svaiginančio gylio bedugnės pakraščiu, iš kitos kelio pusės kylant uolėtiems kalnų šlaitams. Dar nejaukiau, kai pro mašinos langus aiškiai matai, kas tavęs laukia priekyje: tas siauras plentas su apgailėtinomis užtvaromis, išsiklaipiusiais betono stulpeliais, toliau tai kildamas į baugias aukštybes, tai už staigaus posūkio ties skardžio pakraščiu nerdamas žemyn, vingiuoja taip kilometrų kilometrus... Automobiliui mėginant išimti stačiu kalno šlaitu zigzaguojančio kelio posūkį, daugiausia adrenalino sudegina momentas, kai ratai dar guodžiančiai ropščiasi kelio gruntu, o priekis jau pakimba virš posūkio alkūnėje atsivėrusios gelmės. Vytai (mat jisai už vairo), Vytai, drąsindamos save pakaruoklišku juoku, šaukia mūsų merginos, jei bus labai baisu, tik neužsimerk ir nepaleisk vairo!
Jausmas ir vaizdai kažkokie pažįstami, ir dabar prisimenu: taigi šiuo keliu, per Mostarą, tuomet dar per vientisą Jugoslaviją, mes važiavome (du Ikarusai Lietuvos kunigų) 1990 metų rudenį. Pirmąsyk gyvenime išsiveržę už geležinės uždangos, jau braškančios nuo laisvėjančių tautų spaudimo, vykome į tarptautines kunigų rekolekcijas Romoje. Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę, tačiau griūvančios SSRS sienas, kurias ji tebelaikė savomis, dar saugojo sovietų pasieniečiai. Sienos perėjimo punktų į Lenkiją dar nebuvo, tad važiavome per Baltarusiją, Ukrainą, per pasienio punktą Čope įvažiavome į Vengriją Karpatų kalnų srityje ir tolyn į Jugoslaviją. Be abejo, per Austriją į Italiją būtų buvę gerokai tiesiau, bet su mumis vykęs kun. Eugenijus Bartulis, dabartinis Šiaulių vyskupas, karštas Marijos mylėtojas, prašyte išprašė iš Ikarusų vairuotojų, kad pakeliui užsuktų į Medžiugorję. Tai tie varė stenančius socialistinės gamybos autobusus šiais nutrūktgalviškais kalnų keliais, pasiekėme Medžiugorję, jos bažnyčioje aukojome šv. Mišias, meldėmės už tada dar trapią, blogio imperijos atvirai persekiojamą Lietuvos laisvę, kas kokią užsienio kalbą mokėdami, aiškinome jau tada Medžiugorjės maldininkams, kas yra Lietuva, lietuviai ir ko jie siekia. Turėjome galimybę susitikti ir su tada Medžiugorjėje gyvenusiais dviem jaunuoliais, jų teigimu, nuo 1981 metų patiriančiais Dievo Motinos regėjimus ir pranešimus su Ivanu ir kažkuria iš merginų, berods, Vycka. Kadangi dėl senų kultūrinių ryšių su Austro-Vengrija dauguma kroatų supranta vokiečių kalbą, teko su šiais jaunuoliais pasikalbėti ir versti jų pasakojimą bei atsakymus į klausimus lietuviams kunigams.
© 2015 XXI amžius
|