|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Eucharistinis jaunimo sąjūdis pas Popiežių Mindaugas Buika
Istorinės ištakos ir plėtra Per vasaros atostogas Romą dažnai lanko įvairios katalikiškojo jaunimo grupės ir kai kurias iš jų, gausesnes, privačioje audiencijoje priima niekada neatostogaujantis popiežius Pranciškus, kuris jiems pasako prasmingą ir dvasingą kalbą arba draugiškai bendraudamas atsako į rūpimus klausimus. Kaip tik toks susitikimas Vatikano Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje rugpjūčio 7 dieną įvyko su tarptautinio Eucharistinio jaunimo sąjūdžio (EJS), mininčio 100-ąsias įkūrimo metines, atstovais. Šios sukakties proga, tėvų jėzuitų įkurta ir globojama organizacija Romoje buvo surengusi savaitę trukusį suvažiavimą, kurio renginių programos tema buvo evangelinis Jėzaus pamokymas apaštalams: Kad jumyse būtų manasis džiaugsmas (Jn 15, 11). Tomis dienomis suvažiavimo dalyviai lankė Romos šventoves ir katakombas, kuriose buvo aukojamos šv. Mišios, vyko Švč. Sakramento adoracija, dvasiniai pokalbiai, buvo įvairiomis kalbomis meldžiamasi ir giedama. EJS dabar veikia beveik 60-yje pasaulio valstybių, o pastarajame suvažiavime dalyvavo 38 nacionalinės delegacijos: gausiausios buvo iš Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir Libano. EJS, kaip pasaulio Maldos apaštalato jaunimo sekcija, dabar turi 1,1 milijono narių. Savo gausa ir aktyviu veikimu visuose planetos kontinentuose Jėzaus Draugijai patikėtas EJS yra antrasis pagal dydį tarptautinis Katalikų Bažnyčios jaunimo judėjimas po skautijos. Suvažiavimo Romoje organizatoriai apgailestavo, kad dėl socialinių ir politinių priežasčių daug norinčių negalėjo atvykti iš Afrikos, kur EJS irgi yra stiprus. Tiesa, renginio transliaciją galima buvo stebėti internete ir netiesiogiai juose dalyvauti. Trumpai prisimenant šio sąjūdžio istoriją galima pastebėti, kad ištakos glūdi XIX amžiaus pirmoje pusėje Prancūzijos jėzuitų pradėtame ir išvystytame Maldos apaštalate, kurį 1849 metais pripažino popiežius Pijus IX, o popiežius Leonas XIII 1890 metais patikėjo kiekvienam mėnesiui skirtas Šventojo Tėvo maldos intencijas. Su pamaldumu Švč. Jėzaus Širdžiai susijęs šis apaštalavimas iš pat pradžių stengėsi įtraukti jaunuosius katalikus ir vaikus. Tai ypač suintensyvėjo, kai 1910 metais šventasis popiežius Pijus X paskelbė dekretą, skatinantį dažnesnį Komunijos priėmimą pradedant vaikystės amžiumi. Pirmojo pasaulinio karo tragedijos akivaizdoje 1914 metais Prancūzijoje, didžiojoje Lurdo Dievo Motinos šventovėje, vykęs Tarptautinis Eucharistinis kongresas išreiškė karštą viltį, kad jaunieji katalikai aktyviau bursis į maldos grupes jaunatviškam apaštalavimui už taiką. Tai paskatino 1915 metais Prancūzijoje įkurti jaunimo sąjūdį Eucharistinis žygis, kurio devizas buvo: Melstis, bendrauti, aukotis, būti apaštalu. Palaikomas popiežių Pijaus XI, Pijaus XII, šv. Jono XXIII, kurio iniciatyva jis įgijo Eucharistinio jaunimo sąjūdžio pavadinimą ir tvirtai buvo integruotas į Maldos apaštalato veikimą, jis augo, stiprėjo ir plėtė savo geografiją, pasiekdamas Afrikos, Azijos bei Lotynų Amerikos šalis. Dvasiniai vadovai susitikdavo dažniausiai Romoje, tardavosi, keitėsi patirtimi. Pagaliau 2010 metų spalį buvo įkurta pirmoji EJS tarptautinė struktūra, pasaulinė taryba, kurios užduotis padėti Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo Delegatui koordinuoti sąjūdžio veikimą pasaulyje, dalyvavimą Pasaulinėse jaunimo dienose. 2012 metų spalį Argentinos sostinėje Buenos Airėse, tuomet jos arkivyskupu buvo dabartinis popiežius Pranciškus, įvyko pirmasis tarptautinis EJS kongresas, kuriame dalyvavo 30 šalių atstovai. Dialogas įtampų sprendimui Pastarasis rugpjūčio 7 dienos susitikimas Vatikane su popiežiumi Pranciškumi vyko labai betarpiškoje ir draugiškoje atmosferoje. Nebuvo jokių oficialių kalbų: Šventasis Tėvas tiesiog atsakė į šešis klausimus, kuriuos jam uždavė ESJ suvažiavimo dalyviai, atvykę iš labai skirtingų šalių ir turintys įvairios gyvenimo patirties. Italijoje natūralizuota jauna juodaodė migrantė Magat Diop domėjosi, kaip spręsti neišvengiamą įtampą šeimoje dviejų skirtingų kartų sandūroje; Gregorius Hanzelis iš didžiausios pasaulio islamiškos šalies Indonezijos, kurioje daug įvairių kultūrinių skirtumų, klausė apie katalikiškojo jaunimo veikimą tokioje konfliktinėje įvairovėje; brazilė Ana Karolina Santos Krus uždavė įdomų klausimą, kaip popiežius Pranciškus, kuris yra jėzuitas, išgyvena didžiausius iššūkius savo vienuoliškoje misijoje; Pin Džu Lin iš Taivanio (Kinijos Respublika) paklausė, ar Šventasis Tėvas mato realaus džiaugsmo ženklus XXI amžiaus Bažnyčioje; prancūzė Luiza Kuron uždavė praktinį ir kartu teologinį klausimą, kaip pajusti Jėzaus draugiškumo raišką; argentinietis Agoškinas Askofas prašė paaiškinti giliąją Eucharistijos slėpinio prasmę. Popiežius Pranciškus atsakydavo spontaniškai, kaip jis pats sakė iš širdies, nors tie klausimai jam buvo pristatyti iš anksto. Atsakydamas į pirmuosius klausimus Popiežius pripažino, kad juose iškilusios sąvokos įtampa, konfliktas paskatino išsamesniam apmąstymui, nes tai žodžiai, kurie dažnai sutinkami ir išgyvenami kasdienybėje, tiek šeimoje, tiek ir visuomenėje. Juk įvairios įtampos, ginčai ir netgi konfliktai yra visiškai natūralus dalykas šeimoje ar tarp draugų ir tai netgi gali būti pozityvu, nes taikus sprendimas skatina santarvę. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad be konfliktų ir įtampos gyvenimas būtų kaip kapinės, taptų mirtina aplinka. Įtampos nebus amžinybėje, danguje, kur mes būsime ramybėje suvienyti su Jėzumi Kristumi. Sprendžiant kasdienio gyvenimo problemas reikia įtampos, drąsos, aktyvumo ir tobulėjimo. Ypač tai svarbu jaunimui, kad jis netaptų dvasiškai miręs, negyvas, nuobodus ir per anksti susenęs. Popiežius aiškino, jog kartais jam norisi šaukti jauniems žmonėms: Prašau, neišeik į pensiją, kadangi yra jaunuolių, kurie atsistatydina jau būdami dvidešimties. Jie turi viską saugiam gyvenimui, viskas nuobodžiai ramu, nėra jokių įtampų. Taigi, įtampos nereikia bijoti ir vengti, bet ją spręsti dialogo keliu, atvirai išsakant savo nuomonę ir siekiant darnaus sutarimo. Toks bendravimas dar labiau suburia šeimą ir draugus, skatina taikų sambūvį neprarandant kiekvieno tapatumo, aiškino Šventasis Tėvas. Kitas dalykas nesveikas polinkis ginčytis, konfliktuoti, kelti skandalus dėl skandalo. Tai tik sunkina situaciją, o jaunystę padaro kupiną įtampos blogąja prasme. Atkreipęs dėmesį, kad klausimas buvo apie įtampą santykiuose šeimoje tarp dviejų kartų (tėvų ir vaikų), popiežius Pranciškus dar kartą priminė būtinumą neužmiršti trečios kartos senelių. Jis su šypsena pastebėjo, kad seneliai šiuo metu tapo reikšmingesni, bent jau Italijoje, kur yra didelė bedarbystė, o jie gauna pensiją, kuria dalinasi su jaunesniaisiais, bet šiaip jie pernelyg užmiršti. O juk seneliai, anot Šventojo Tėvo, yra mūsų šeimos, tautos ir tikėjimo atmintis, paveldo tradicijų saugotojai, yra išminties šaltinis, ir tai reikia branginti. Seneliai visada mus maloniai nustebina, nes žino, kaip išklausyti, turi kantrybės ir šeimoje padeda išspręsti įtampas, todėl jais reikia rūpintis ir niekada neužmiršti. Atsiliepdamas į vaikino iš Indonezijos klausimą dėl konfliktų visuomenėje, kur didelė kultūrinė ir religinė bei etninė įvairovė, popiežius Pranciškus sakė, kad tie susidūrimai gali nešti gėrį, nes padeda suprasti ir išsiaiškinti skirtumus ir ieškoti sprendimų, kad nekiltų smurtinė priešprieša. Konflikto sprendimas turi būti orientuotas į vienybės išlaikymą rodant pagarbą kiekvieno žmogaus tapatumui. Dabar žiniasklaidoje daug pranešimų, kaip konfliktų nesprendimas geranoriško dialogo keliu veda į karus: tai kultūra, kuri netoleruoja kitokio. Ypač apgailėtina situacija Artimuosiuose Rytuose, kur nerodoma pagarbos krikščionims ir kitoms religinėms mažumoms, vyksta jų persekiojimas ir susidorojimas. Katalikai irgi turi rodyti pagarbą netikintiems į Jėzų Kristų, matyti, kas yra gero nekrikščioniškoje kultūroje ir religijoje, toleruoti jų vertybes. Atskirti Jėzaus ramybę Aptardamas įdomų asmeninį jaunos brazilės klausimą, koks yra didžiausias iššūkis jo, kaip vienuolio, misijoje, Šventasis Tėvas kalbėjo: Visada reikia rasti ramybę Viešpatyje, tą ramybę, kurią tik Jėzus gali duoti. Anot popiežiaus Pranciškaus, labai svarbu visuose darbuose, visose užduotyse, su kuriomis gyvenime susiduriame, jausti mus lydinį Viešpatį, būti apdovanotiems Jo teikiama ramybe. Bet čia iškyla ir antrasis iššūkis: atskirti Jėzaus ramybę nuo tos melagingos ramybės, kuri nėra Jėzaus, ir išmelsti Viešpaties malonę tokiam įžvalgiam atskyrimui. Tikroji ramybė, kuri visados ateina iš Jėzaus, kartais būna įvyniota į kryžių, pasiekiama per išbandymus. Kita ramybė yra paviršutiniška ir duoda trumpalaikį pasitenkinimą, ateina iš priešo, iš velnio, ir yra apgaulinga. Turint tokią šėtonišką ramybę paprastai sakoma: Aš viskuo patenkintas, man viskas vis tiek, niekas nerūpi ir esu ramus. Bet tai melas, kuris žlugdo asmenybę ir visą gyvenimo prasmę. Šventasis Tėvas su būdingu jėzuitišku atvirumu pabrėžė, kad velnias yra blogas vadovas, jis melagis ir apgavęs visada palieka auką, kuriai jo ramybė niekada neatneš laimės. Siekiant atskirti, kuri ramybė ateina iš Jėzaus, kas yra man ir visiems mums rimtas iššūkis, sakė Šventasis Tėvas, reikia priimti gilaus ir tikro džiaugsmo pojūtį. Velnias niekada nesuteikia džiaugsmo, tik paviršutinišką linksmumą, kažkokį cirką, kuris trumpam padaro, neva, laimingą, bet niekada nesuteikia džiaugsmo, aiškino Popiežius. Suteikti džiaugsmą gali tik Jėzus, atsiųsdamas Šventąją Dvasią, todėl reikia siekti Jo niekada neapgaunančios ramybės net ir pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais. Džiaugsmo temai pratęsti būtų tinkama nurodyti kitą popiežiaus Pranciškaus atsakymą į jaunuolio iš Taivanio klausimą, ar jis mato realaus džiaugsmo ženklų XXI amžiaus Katalikų Bažnyčioje, epochoje, kuri yra kupina sekuliarizmo Vakaruose ir terorizmo Rytuose, kuri kartais vadinama pokrikščioniška. Pozityvus Šventojo Tėvo atsakymas buvo gana trumpas, bet prasmingas: ranka parodydamas į susirinkusius jaunus žmones, jis sakė, jog yra vilties ženklas, matant tokį jaunimą, kuris tiki į Jėzų Eucharistijoje, tiki, kad meilė yra stipresnė už neapykantą, kad taika yra stipresnė už karą, pagarba yra stipresnė už priešiškumą ir darna yra stipresnė už vaidus. Toks vilties ženklas jam teikia daug džiaugsmo ypač dabartinio karo (ne tik ginkluoto, bet ir kultūrinio gyvybės ir mirties kultūros) aplinkybėmis. Galbūt kaip tik šiuo metu yra svarbu atpažinti Jėzaus draugiškumo, Jo siekių raišką. Apie tai popiežiaus Pranciškaus paklausė susitikimo dalyvė iš Prancūzijos. Iš tikrųjų pats Jėzus yra patvirtinęs, kad jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau (Jn 15, 14), ir draugystė visada abipusiška, patvirtino Šventasis Tėvas. Būnant arti Jėzaus per Jo mokymo įgyvendinimą, Jis teikia ramybę ir džiaugsmą. Galima sutikti Jėzų maldoje, geruose darbuose, pagalboje kitiems ir daugeliu kitų būdų. Bet to reikia realiai siekti dalyvaujant Eucharistijoje ar gyvenimo kasdienybėje, atsakomybėje, ypač ieškant galimybės padėti labiausiai stokojantiems, vargingiausiems, tarp kurių yra Jėzus. Popiežius Pranciškus pabrėžė, jog susitikimas su Jėzumi yra tikrai maloningas ir tada juntama nuostaba, ramybė bei džiaugsmas yra Jo draugiškumo raiška. Eucharistijos slėpinio supratimas Pagaliau atsakydamas savo tėvynainiui argentiniečiui vaikinui į jauniems žmonėms aktualų klausimą, kaip geriau suvokti gilųjį Eucharistijos slėpinį, kad dalyvavimas šv. Mišiose nebūtų nuobodus, Šventasis Tėvas sakė, jog tam padeda evangelinis Paskutinės vakarienės atpasakojimas. Jėzus tuomet, dalindamas apaštalams konsekruotą duoną ir vyną, savo kūną ir kraują, kalbėjo: Tai darykite mano atminimui (Lk 22, 19). Taigi kiekvienoje šv. Mišių aukoje yra ne tik pats Jėzus, bet ir Jo atminimas, ta didžioji meilė, dėl kurios jis atidavė savo gyvybę už mane ir tave, už kiekvieną iš mūsų, ir jos atminimas, aiškino popiežius Pranciškus. Ši atminimo malonė, ką Viešpats padarė dėl mūsų, ne tik ritualas, ne ceremonija, kurių būna labai gražių, bet kažkas žymiai daugiau, tai tarsi žengimas Kryžiaus keliu į Kalvariją. Kaip tik su tokiu Jėzaus supratimu, priimant Jo Kūną ir Kraują (Šv. Komuniją), giliai apmąstomas ir pats Eucharistijos slėpinys. Kad atminimas yra tinkamas žodis, kalbant apie prikeltąjį iš numirusiųjų Jėzų Kristų, patvirtina ir apaštalas šv. Paulius savo laiške Timotiejui (plg 2 Tim 2, 8), nurodė Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad toks gilus Eucharistijos slėpinio apmąstymas yra svarbus ne tik šv. Mišiose, bet kiekvienu atveju meldžiantis prieš tabernakulį: prisimink, kad Jis ten yra ir kad Jis atidavė gyvybę už tave. Toks yra Viešpaties įsakymas saviesiems. Baigdamas pokalbį ir dėkodamas už pateiktus klausimus, popiežius Pranciškus dar kartą priminė svarstytus dalykus įskaitant Eucharistinę atmintį to, ką Jėzus padarė, ir ragino jaunuosius susitikimo dalyvius drąsiai žengti į priekį, nes jaunas žmogus privalo turėti drąsos. Šiame pasaulyje yra daug baisių dalykų, įskaitant karus, bet ir daug nuostabių, gerų dalykų, pavyzdžiui, daug ne visada pastebimų šventųjų Dievo tautoje. Ir Dievo buvimas, ir daugybė kitų vilties motyvų skatina drąsą ir žengimą į priekį. Šventasis Tėvas sakė, jog tam reikia prašyti Švč. Mergelės Marijos pagalbos, nes kaip vaikai pradėdami eiti ieško motinos rankos, kad nepaklystų, taip ir mes savo gyvenimo kelyje turime būti vedami Dievo ir mūsų Motinos rankos.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |