|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Eucharistinis jaunimo sąjūdis pas Popiežių Mindaugas Buika
Istorinės ištakos ir plėtra Per vasaros atostogas Romą dažnai lanko įvairios katalikiškojo jaunimo grupės ir kai kurias iš jų, gausesnes, privačioje audiencijoje priima niekada neatostogaujantis popiežius Pranciškus, kuris jiems pasako prasmingą ir dvasingą kalbą arba draugiškai bendraudamas atsako į rūpimus klausimus. Kaip tik toks susitikimas Vatikano Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje rugpjūčio 7 dieną įvyko su tarptautinio Eucharistinio jaunimo sąjūdžio (EJS), mininčio 100-ąsias įkūrimo metines, atstovais. Šios sukakties proga, tėvų jėzuitų įkurta ir globojama organizacija Romoje buvo surengusi savaitę trukusį suvažiavimą, kurio renginių programos tema buvo evangelinis Jėzaus pamokymas apaštalams: Kad jumyse būtų manasis džiaugsmas (Jn 15, 11). Tomis dienomis suvažiavimo dalyviai lankė Romos šventoves ir katakombas, kuriose buvo aukojamos šv. Mišios, vyko Švč. Sakramento adoracija, dvasiniai pokalbiai, buvo įvairiomis kalbomis meldžiamasi ir giedama. EJS dabar veikia beveik 60-yje pasaulio valstybių, o pastarajame suvažiavime dalyvavo 38 nacionalinės delegacijos: gausiausios buvo iš Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir Libano. EJS, kaip pasaulio Maldos apaštalato jaunimo sekcija, dabar turi 1,1 milijono narių. Savo gausa ir aktyviu veikimu visuose planetos kontinentuose Jėzaus Draugijai patikėtas EJS yra antrasis pagal dydį tarptautinis Katalikų Bažnyčios jaunimo judėjimas po skautijos. Suvažiavimo Romoje organizatoriai apgailestavo, kad dėl socialinių ir politinių priežasčių daug norinčių negalėjo atvykti iš Afrikos, kur EJS irgi yra stiprus. Tiesa, renginio transliaciją galima buvo stebėti internete ir netiesiogiai juose dalyvauti. |
||
|
|
||
Kieti žodžiai ir gyvenimo kaita Kun. Vytenis Vaškelis
Žodžiai žmonių vidaus išraiška. Jie kaip vizitinė kortelė, nurodanti asmens tapatybę. Jėzaus mintys bei žodžiai visada yra iš aukštybių, o daugelio žmonių žodžiai iš žmogiškos prigimties žemumų. Koks šaltinis, toks ir vanduo. Mūsų laiko erdvė pripildyta daugybės žodžių beprasmybės. Reikia ugdyti sveiką skepsį, kad atskirtume žodžių kviečius nuo jų pelų ir tuštybės. Tinkamiausias būdas sukilninti žmogišką prigimtį priimti ir atvirai, nedelsiant įsileisti Dievo žodį savo vidun. Jo prigimtis, užuot slopinusi mūsų prigimtį, išskleidžia joje dvasios sparnus. Tada žmogus esti pagaunamas Dievo (Fil 3, 12) ir Jis yra jo pagautas. Kai Jėzaus ir tikinčiojo bendrystės santykis vis auga, asmuo ne tik pajėgia pakelti neišvengiamus bandymus (Rom 8, 35), bet suvokia, kad nors Jis savo sekėjams nežada lengvo kelio, tačiau nėra kito pasirinkimo kaip sekti Juo, kuris turi amžinojo gyvenimo žodžių išsipildymo raktą (Jn 6, 68). |
||
|
|
||
|
Kun. Nerijus Pipiras
Ar gali būti kieti žodžiai apie Duoną? Galbūt su Jėzumi esantys žmonės kažko nesuprato, neišgirdo, buvo išsiblaškę? Tokia pirmoji mintis aplanko mane skaitant evangelijos pagal Joną šeštojo skyriaus pabaigą. Galbūt tai susiję su besibaigiančia vasara, su artėjančio rudens iššūkiais, su daugybe planų, reikalų, darbų, kurių ir ateinantis metų laikas kaip ir kasmet atseikės nemažai... Susigriebiu, kad tai tik užsklanda. Vis dėl to... Kieti tie žodžiai... Nesuklysiu spėdamas, kad ir šiandienos žmogui sunku jų klausytis. Duona nužengusi iš Dangaus... Ji kitokia, nei esame įpratę matyti prekybos centrų lentynose... Įdomiausia, kad Jėzus čia nesustoja... Tūlas lietuvis numos ranka ir vers bent jau kitą laikraščio puslapį Jėzui įdomu provokuoti žmones. Nežinau, kaip jūs, skaitytojai, o aš norėčiau stabtelėti ir ne vien tik mintimis ant popieriaus, o savo kasdienybe, gyvenimu. Nepažvelgę, nepaėmę į rankas šios Duonos, negalėsime matyti nuostabesnių dalykų Žmogaus Sūnaus, žengiančio ten, kur Jis buvo anksčiau... O kaip žodžiai apie Duoną? Netgi Žodžiai, kurių nejauku klausytis ne tik anuomet žmonėms, bet galbūt netgi daugeliui tų, kurie šiandien laiko save katalikais iš tradicijos, paprastai daugumai, bijančiai tiesiog iškišti galvą iš smėlio ir pažvelgti į Gyvenimą... Pasirodo, ir anuo metu buvo tokių žmonių netgi tarp mokinių. Nemažą dalį piktina žodžiai apie Gyvenimo Duoną. Žmogaus Sūnaus asmuo, žengiantis ten, kur buvo, taip pat daugeliui jaukia nusistovėjusią tvarką... Mąstau apie tai, ko mus galėtų pamokyti tas iškalbingasis šeštasis Jono evangelijos skyrius, ypač jo paskutiniosios eilutės. Man rodos, kad šiandien Viešpats mus kviečia būti vis atviresniais Dvasios veikimui. Tik draugaujant su Ja galime justi tikro gyvenimo skonį. Taigi, ar mūsų ir Dvasios keliai neišsiskyrė? Ar esame atviri Jos veikimui ir turime pakankamai drąsos atiduoti absoliučiai visą savo kasdienybę Jos įtakai? Jėzus, matantis širdies nusistatymus ir mintis, visada palieka galimybę arba išeiti, arba pasilikti. Ką pasirinksime? Jei pasirinksime būti su Jėzumi, šis reiškinys visuomet reikalauja drąsos išeiti iš man neįdomu manęs tai neliečia kiauto. Tai reiškia (tekste pabrėžiama priešprieša tarp Dvasios ir kūno nurodo antgamtinę ir prigimtinę gyvenimo plotmę aut. past.) širdies atvirumą tą nepaprastą galimybę, visiems atseikėtą Tėvo. Ar pasinaudojame ja? O gal renkamės pasitraukimą ir nebevaikščiojimą su Jėzumi kaip toji nemaža mokinių dalis, apie kurią keliais žodžiais užsimena evangelistas Jonas. Be abejo, jų pozicija dažnai atrodo patrauklesnė. Neretai tai kvepia tiesiog daugumos pozicija. Jėzus šiandieną mūsų klausia: Gal ir jūs norite pasitraukti? Jauskime, kad tik Jis turi mums visais laikais reikalingus amžinojo gyvenimo žodžius, ir kartu su apaštalu Petru tarkime: Viešpatie, pas ką mes eisime? Viešpatie, mums tik Tavęs vieno gana. Slaptingais keliais visus surink mus prie Savęs, kad ne tik klausytume žodžių, bet jais ir Tavimi gyventume. Dėkojame už Tavąjį Apreiškimą... |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |