Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Eucharistinis jaunimo sąjūdis pas Popiežių

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas su jam klausimą uždavusia susitikimo dalyve

Istorinės ištakos ir plėtra

Per vasaros atostogas Romą dažnai lanko įvairios katalikiškojo jaunimo grupės ir kai kurias iš jų, gausesnes, privačioje audiencijoje priima niekada neatostogaujantis popiežius Pranciškus, kuris jiems pasako prasmingą ir dvasingą kalbą arba draugiškai bendraudamas atsako į rūpimus klausimus. Kaip tik toks susitikimas Vatikano Pauliaus VI didžiojoje audiencijų salėje rugpjūčio 7 dieną įvyko su tarptautinio Eucharistinio jaunimo sąjūdžio (EJS), mininčio 100-ąsias įkūrimo metines, atstovais. Šios sukakties proga, tėvų jėzuitų įkurta ir globojama organizacija Romoje buvo surengusi savaitę trukusį suvažiavimą, kurio renginių programos tema buvo evangelinis Jėzaus pamokymas apaštalams: „Kad jumyse būtų manasis džiaugsmas“ (Jn 15, 11). Tomis dienomis suvažiavimo dalyviai lankė Romos šventoves ir katakombas, kuriose buvo aukojamos šv. Mišios, vyko Švč. Sakramento adoracija, dvasiniai pokalbiai, buvo įvairiomis kalbomis meldžiamasi ir giedama. EJS dabar veikia beveik 60-yje  pasaulio valstybių, o pastarajame suvažiavime dalyvavo 38 nacionalinės delegacijos: gausiausios buvo iš Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos ir Libano. EJS, kaip pasaulio Maldos apaštalato jaunimo sekcija, dabar turi 1,1 milijono narių. Savo gausa ir aktyviu veikimu visuose planetos kontinentuose Jėzaus Draugijai patikėtas EJS yra antrasis pagal dydį tarptautinis Katalikų Bažnyčios jaunimo judėjimas po skautijos. Suvažiavimo Romoje organizatoriai apgailestavo, kad dėl socialinių ir politinių priežasčių daug norinčių negalėjo atvykti iš Afrikos, kur EJS irgi yra stiprus. Tiesa, renginio transliaciją galima buvo stebėti internete ir netiesiogiai juose dalyvauti.

Kieti žodžiai ir gyvenimo kaita

Kun. Vytenis Vaškelis

Žodžiai – žmonių vidaus išraiška. Jie – kaip vizitinė kortelė, nurodanti asmens tapatybę. Jėzaus mintys bei žodžiai visada yra iš aukštybių, o daugelio žmonių žodžiai – iš žmogiškos prigimties žemumų. Koks šaltinis, toks ir vanduo. Mūsų laiko erdvė pripildyta daugybės žodžių beprasmybės. Reikia ugdyti sveiką skepsį, kad atskirtume žodžių kviečius nuo jų pelų ir tuštybės.

Tinkamiausias būdas sukilninti žmogišką prigimtį – priimti ir atvirai, nedelsiant įsileisti Dievo žodį savo vidun. Jo prigimtis, užuot slopinusi mūsų prigimtį, išskleidžia joje dvasios sparnus. Tada žmogus esti pagaunamas Dievo (Fil 3, 12) ir Jis yra jo pagautas. Kai Jėzaus ir tikinčiojo bendrystės santykis vis auga, asmuo ne tik pajėgia pakelti neišvengiamus bandymus (Rom 8, 35), bet suvokia, kad nors Jis savo sekėjams nežada lengvo kelio, tačiau nėra kito pasirinkimo kaip sekti Juo, kuris turi amžinojo gyvenimo žodžių išsipildymo raktą (Jn 6, 68).

Padėkos už derlių šventė

Apie Popiežiaus encikliką – sodininkų bendrijoje

Lina Kiršaitė

Kun. Rimantas Kaunietis sodininkų bendrijoje „Lėvuo“ skaito paskaitą apie popiežiaus Pranciškaus encikliką

Liepos 30 dieną sodininkų bendrijoje „Lėvuo“ (Panevėžio r., Tičkūnų k.) doc. Algimanto Bučiūno iniciatyva sodininkai buvo pakviesti į Algimanto ir Aldonos Bučiūnų sodą dalyvauti Padėkos už derlių šventėje. Susirinko daugiau kaip dvidešimt kaimynų sodininkų ir jiems prijaučiančiųjų. Kun. Rimantas Kaunietis iš Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios pravedė paskaitą apie popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si‘“, kurioje daug dėmesio skiriama gamtos temai.

Pasak kun. R. Kauniečio, Popiežius kviečia žiūrėti į pasaulį kaip į visumą ir pirmiausia kreipiasi į katalikus. Krikščionių pareiga yra rūpintis gamta, mes turime ją mylėti. Kai myli kokį žmogų ir gauni iš jo dovaną, nors ir labai mažą, ją ypač vertini. Dievas kaip dovaną mums davė gamtą. Dėkingumą Dievui išreikšti turėtume gyvendami ekologiškai. Šventajame Rašte užrašyti Jėzaus žodžiai „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ rodo, kokia svarbi yra mus aplinka.

Vorkutos sukilimui – 60 metų

Algimantas Zolubas

Paminklas mirusiems ir žuvusiems Lietuvos politiniams kaliniams

Istoriniai šaltiniai byloja, kad svarbiausiais vergovinės santvarkos objektais tapo kilmingieji visuomenės sluoksniai, užėmę išskirtinę padėtį ir valdę valstybę, bei žemiausiasis ir beteisis sluoksnis – vergai. Ekspansiniai valstybių planai tarp jų kurstė karus. Pralaimėjusios šalies gyventojai arba būdavo išvaromi į vergiją ar kitaip represuojami, arba gaudavo siauresnių nei šalies laimėtojos gyventojų politinių teisių.

Aukso Orda ir jos sukurta Maskolija – vienintelės dvi pasaulio šalys, kur visi žmonės buvo skelbiami vergais. Vėliau Aukso Orda iširo, o ir Maskolijoje vergovinė santvarka sušvelnėjo, pavirsdama baudžiavine, tačiau baudžiava realiai tenai išliko iki pat XIX amžiaus pabaigos, o paskui, susikūrus SSRS, vėl buvo atkurta – tik jau kaip bolševikinė Gulago vergijos ir kolchozų baudžiavinė sistema.

Griunvalde vyko Žalgirio mūšio inscenizacija

Vytauto Didžiojo rolę inscenizacijoje atliko majoras Donatas Mazurkevičius

Liepos 18 dieną, minint 605–ąsias Žalgirio mūšio metines, gausi Lietuvos delegacija dalyvavo Žalgirio mūšio minėjime-inscenizacijoje istorinėje mūšio vietoje, Griunvalde (Lenkija). Aštuntąjį kartą renginyje dalyvaujančius Lietuvos karius ir Viduramžių rekonstruktorius aplankė ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. „Mūsų tautas vienija šimtmečius skaičiuojanti bendra istorija. Ilgus amžius kovojome prieš bendrus priešus. Mes kupini pagarbos mūsų protėviams ir jų pralietam kraujui laisvės kovose. Stovime čia prie šio puikaus paminklo ir prisimename visus, kas žuvo už laisvę“, – prie Žalgirio mūšiui atminti skirto paminklo sakė ministras J. Olekas.

Žalgirio mūšio inscenizacijos kariai visą savaitę gyveno viduramžiškoje stovykloje, kovėsi riterių turnyruose, turėjo galimybę apsižvalgyti po tikrą viduramžių amatų turgų, dalyvavo pagrindiniame šventės renginyje – Žalgirio mūšio inscenizacijoje. Karius mūšyje palaikė ir gausios lietuvių kavalerijos pajėgos, kurios inscenizacijoje atliko lemtingą, apgaulingo atsitraukimo ir sugrįžimo manevrą, lėmusį pergalę. Lietuvos kariams šiemet atstovavo net keturios skirtingos mūšio vėliavos.

Panevėžio vyskupijoje

Pasvalio dekanate

Pristatyta prisiminimų knyga

Popietėje su akademiku Antanu Buraču (kairėje) bendrauja kraštietė mokytoja Aldona Morkevičiūtė-Naglienė

PUMPĖNAI. Liepos 19 dieną, per Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus, čia vyko kraštiečių šventė. Ji prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Joms vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kartu šv. Mišias aukojo Pumpėnų parapijos klebonas kun. Domingo Avellaneda IVE ir kun. Albinas Pipiras iš Pušaloto.

Po šv. Mišių Pumpėnų kultūros centre vyko knygos „Atsiminimai apie Pumpėnus“ sutiktuvės. Šventinę popietę vedė Pumpėnų kraštiečių asociacijos „Pumpėniečių viltys“ pirmininkas Algimantas Stalilionis ir Pumpėnų kultūros centro direktorė Aldona Kurlinskienė. Eilėmis pasveikino jaunieji pumpėniečiai. Popietėje dalyvavo ir kalbėjo visi trys dvasininkai: Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas, kun. Domingo Avellaneda IVE, kun. jubil. A. Pipiras. Apie prisiminimų knygos ištakas kalbėjo jos sudarytojas kraštietis akademikas Antanas Buračas.

Kaimynus sieja ne tik malda

Grupė šilagaliečių susirinko giedoti giesmių Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai

Jau tapo tradicija per religines šventes Panevėžio priemiesčio Šilagalio kaimo žmonėms ir kai kuriems panevėžiečiams rinktis į kultūros centre esančią salytę-koplyčią. Čia, salės gale, palei sieną, yra nedidelis stalelis, apdengtas audeklu, į sieną atremti gėlėmis apkaišyti Marijos ir Kristaus paveikslai, dega žvakės – tarp žolynų įrengtas altorėlis. Šilagalio kaimą unikalų daro savotiška giesmių giedojimo tradicija. Vargu, ar Šiluva yra girdėjusi tiek giesmių, kiek jų skamba čia prieš didžiąsias religines šventes, kai dešimtis giedorių skambiais balsais šlovina Kristų ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją.

Per visą Gavėnią giedamos Kristaus nueito kančios kelio, gegužę – Mojavos, Šv. Mergelės Marijos garbei, o birželį skirtos Švenčiausiajai Jėzaus širdžiai giesmės.

Panevėžio vyskupijoje

Rokiškio dekanate

Prisimintas bažnyčios statytojas

Prie kan. Jono Katelės kapo. Dešinėje – vyskupas Jonas Kauneckas

PANEMUNĖLIS. Liepos 26 dieną, sekmadienį, parapijiečiai surengė gražią ir prasmingą šventę kan. Jonui Katelei (1831 01 13–1855–1908 05 08) atminti ir Onos Levandavičiūtės knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai“ pristatymą. Gausiai susirinkusius kraštiečius atvykimu pagerbė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, kartu su Rokiškio dekanu kun. Eimantu Noviku koncelebravęs šv. Mišias už šio krašto švietėją, bažnyčios statytoją kan. J. Katelę. Ypač prasmingai per pamokslą nuskambėjo vyskupo mintys apie kasdienį pasiaukojamą šio kunigo darbą, įveiktus sunkumus ir kaip pavyko parapiją padaryti raštingiausią visoje Lietuvoje, tapti tikra lietuvybės sala rusinamoje tautoje XIX amžiuje.

Po šv. Mišių knygą apie kan. J. Katelę pristatė lietuvių kalbos mokytoja Zita Lasinskienė. Plačiai ir vaizdingai apžvelgusi jos turinį, stilių ir reikšmę, ji padėkojo mokytojų vardu už galimybę iš arčiau parodyti mokiniams tą sunkų Lietuvai laikotarpį. Po sveikinimų visi rinkosi prie lauko gėlėmis išpuošto kan. J. Katelės kapo. Pasklido šventoriuje melodingi smuiku atliekamos „Ave Maria“ melodijos garsai, „Viešpaties angelo“ giesmė, Danutės Mažeikienės posmai. Knygos autorė O. Levandavičiūtė kreipėsi į kan. J. Katelę jautriais žodžiais ir su mergaitėmis Urte bei Gabriele ant kapo kryžiaus padėjo ąžuolų lapų vainiką, rožių žiedus.

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Koplytstulpiu įprasmino Porciunkulės atlaidus

Klebonas dekanas kan. dr. Algis Genutis (centre) su garbiais svečiais ir Šilalės parapijos kunigais po koplytstulpio šventinimo

ŠILALĖ. Nors didžiulė raudonų plytų Šilalės bažnyčia, skendinti gražiausių gėlynų „jūroje“, su prieš metus šalia pastatytu didingu Švč. Mergelės Marijos Lurdu yra tituluota Šv. Pranciškaus Asyžiečio titulu ir šios šventovės tituliniai atlaidai kasmet švenčiami spalio pradžioje, tačiau jos viduje esanti Švč. Mergelės Angeliškosios bažnytėlės (Porciunkulės) koplytėlė su iškiliu Dievo Motinos, Angelų Karalienės, atvaizdu primena ir Porciunkulės atlaidus, kurie čia kasmet iškilmingai švenčiami. Jie prasideda dar vakaro šv. Mišiomis. Tad ir šiemet Porciunkulės atlaidų išvakarėse šioje koplyčioje svečias iš Vėžaičių, Šv. Kazimiero parapijos klebonas, kun., relig. m. mgr. Viktoras Daujotis aukojo šv. Mišias, pasakė homiliją, klausė išpažinčių.

Paminėjo kalbininką

Vytauto Vitkausko 80-osioms gimimo metinėms

Profesoriaus brolis Algis Vitkauskas ir Kuršėnų miesto garbės pilietė Sigita Lukienė kun. Vytautui Rapaliui, aukojusiam šv. Mišias, perduoda kuršėniečių duoną

Rugpjūčio 1 dieną kalbininkui, profesoriui, humanitarinių mokslų daktarui, žodynininkui, lietuvių tarminės leksikografijos pradininkui, Kuršėnų miesto garbės piliečiui Vytautui Vitkauskui būtų sukakę 80 metų.

Vilniaus kalbos sąlėkio bičiuliai, pasitikdami ir prisimindami 80-ąsias profesoriaus V. Vitkausko gimimo metines, šviesaus atminimo žodynininkui, tarmių puoselėtojui, dovanojo šventą dovaną – šv. Mišias Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) bažnyčioje.

Gavę kvietimą dalyvauti šv. Mišių aukoje, rugpjūčio 1 dieną Šiaulių rajono ir Kuršėnų krašto gimtosios kalbos mylėtojai – Šiaulių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Ingrida Klupšaitė, Kuršėnų miesto seniūno pavaduotoja Giedrė Karkalienė, Kuršėnų miesto garbės pilietė Sigita Lukienė, profesoriaus brolis Algis Vitkauskas su žmona Jadvyga, Kuršėnų Vytauto Vitkausko bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Vida Ragauskienė – nuvyko į Vilnių. Šv. Mišias žemaičių tarme aukojo klebonas Vytautas Rapalis, Profesoriaus atminimui skyręs įtaigų, kupiną gilios padėkos pamokslą. Abu Vytautai – abu žemaičiai – Profesorius ir Kunigas. Jie daug bendravo įvairiose kalbos ir miesto šventėse, vaidino teatre. Skambios giesmės, gilūs žodžiai, nuaidėję bažnyčios skliautais, gėlių puokštės, perduotos giminaičiams ir kuršėniškiams, – viskas aukota lietuvių kalbos puoselėtojui ir gynėjui.