|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Iš pelenų pakilusios Paštuvos bažnyčios konsekracija Laimutė Debesiūnienė
Rugsėjo 20 dieną, sekmadienį, įvyko atstatytos Paštuvos bažnyčios konsekracija. Nepaprastai smagu, kad po trejų metų pertraukos tikintieji turės, kur melstis, o ilgainiui ir visai pamirš įvykusią nelaimę. Nors gimiau ir buvau pakrikštyta Kaune, bet iki septynerių metų augau pas močiutę Žėbiškių kaime. Senąją Paštuvos bažnyčią prisimenu nuo tada, kai man sukako dveji. Tądien mirė prosenelė. Prisimenu jos laidotuves, kapo duobę ir bėgiojimą po bažnyčią šv. Mišių metu. Šiandien norėčiau mamos atsiprašyti, kad jai, vienintelei anūkei, trukdžiau susikaupti maldai... Neįtikėtinai daug garbių svečių atvyko į naujosios bažnyčios konsekraciją: prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas su žmona, Seimo narys Antanas Nesteckis, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, Kauno II dekanato dekanas mons. Augustinas Paulauskas, parapijos klebonas kun. Virgilijus Dudonis, kitų parapijų kunigai. Susirinko daugybė parapijiečių, atvyko svečių iš kitų parapijų, į tėviškę sugrįžo išeiviai. Mačiau, kaip paskui operatorių nubėgo Karolina Saltonaitė, bet nedrįsau užkalbinti jai šiandien ne tik šventė, bet ir darbo diena. Šiandien į tėvų ir protėvių žemę sugrįžo tokie kaip aš... Pilnos pakelės nustatytos lengvųjų automobilių. Žmonių prisirinko pilutėlė bažnyčia ir šventorius. Vargu ar kada nors dar parapija suburs tokias minias... Pirmomis 2012 metų gegužės dienomis lankiausi Paštuvoje. Artėjo trečiosios tėvo mirties metinės. Atvykome padirbėti kapinėse. Einant pro bažnyčią užplūdo kažkoks keistas jausmas, žodžiais neapibūdinamas, gal greičiau nuojauta, kad gali atsitikti kažkas bloga. Bažnyčiai nieko negali atsitikti... Daugybę metų stovi... raminau save, bet sukalbėjau mintyse maldą... 2012 metais, naktį į gegužės 9-ąją įvyko gaisras... Tą žinią išgirdau jau būdana darbe. Bendradarbė visiems garsiai pranešė: Sudegė Paštuvos bažnyčia... Supuolėme prie jos kompiuterio ir pamatėme fotografijas. Nelaimės ženklu pažymėtos trečiosios tėvo mirties metinės, Rūtos Staliliūnaitės, vaidinusios Barborą Radvilaitę, pirmosios mirties metinės, Barboros Vileišytės mirtis ir gaisras Paštuvos Šv. Barboros bažnyčioje... Parašiau eilėraštį...
Sudegusiai bažnyčiai Čia karštus pelenus dar vėjai žarsto
Kiekvienas pasitikdavo čia savo lemtį
Nuodėguliai, juoda anglis, griuvėsiai
O, Viešpatie, klaupiuos prie Tavo kryžiaus
Smagu, kad bažnyčia atstatyta, kad vyksta konsekracija, kad susibūrę dalyvaujame svarbioje parapijai šventėje. Bekladžiodama po prisiminimus nepajutau, kaip atėjo laikas Kauno arkivyskupo L. Virbalo SJ homilijai. Esame liudininkai, kaip pyktis, nuodėmė viską griauna, naikina, o meilė ir vienybė stato ir kuria. Ir šioje vietoje, kur piktavališkumas sunaikino protėvių pastatytą mums perduotą bažnyčią, nuoširdus rūpestis ir daugelio daugelio žmonių rūpestis, indėlis padėjo iškilti naujam pastatui, kurį šiandien šventimame. (...) Yra dovana tokia diena, kurią mes galime švęsti, dovana parapijai, Bažnyčiai, bet, pripažinsiu, ir man dovana. (...) Ir turėti tokią šventę, bažnyčios pašventinimo šventę, iš tikrųjų yra dovana. Arkivyskupas priminė legendą apie šv. Barborą. Ji pimaisiais amžiais gimė pagonių šeimoje. Kad netutėtų ryšių su krikščionimis, tėvas ją uždarė bokšte su dviem langais. Jam išvykus, ji išprašė, kad būtų iškirstas trečiasis langas, ir pasikrikštijo. Tėvui sakė, kad trys langai Šv. Trejybės ženklas. Mielieji, ar mums taip pat nereikia kartais to trečiojo lango, kuris atvertų platesnę perspektyvą į prasmę, į gėrį, į amžinybę, į Dievą? Ir tokiu langu, būtent tokiu langu, vėl tampa ši bažnyčia. Išoriškai žiūrint gal ji nėra kažkuo labai stebinanti ar stulbinanti, išsiskirianti, bet ji labai reikšminga. Homilijoje buvo priminta, kad viskas bažnyčioje turi simbolinę prasmę: durys, sakykla, krikštykla, altorius, kryžius, tabernakulis... Pro duris ateiname pas Dievą, nes trokštame Jo artumos. Krikštykla yra bažnyčios įsčios. Kaskart prisimename kūdikėlio Kristaus gimimą, krikštą ir kančią, išpažįstame savo tikėjimą, sakome Dievui Taip. Altorius pagrindinė bažnyčios dalis. Yra stalas, ant kurio sudedame viską, gauname maisto ir jėgų. Altoriui būtinas kryžius.Tabernakulis yra vieta, kur Kristus mūsų laukia, duoda kryptį mūsų žvilgsniui. Dalyvavimas šv. Mišiose leidžia pajusti Dievo artumą. Šv. Barbora ir Dievas tepadeda ir tesaugo. Smilkalais pagerbtas altorius, mes ir sielos. Palaimintas altorius užtiesiamas balta staltiese, atnešami duona ir vynas. Galima sėstis prie Viešpaties stalo. Kun. V. Dudonis sakė: Pagrindinė buvo Šventoji Dvasia, o visi kiti bendradarbiai. Buvo prisiminti žodžiai iš gruzinų režisieriaus Č. Obuladzės filmo: Ar šis kelias veda mus į šventovę? Jeigu neveda, kam jis tuomet reikalingas? Tegu palaimintas būna šis kelias. Buvo įteiktos atminimo davanos prezidentui V. Adamkui, Kauno arkivyskupui L. Virbalui, Kauno rajono merui V. Makūnui. Jas įteikė Gerumo ąžuolo prezidentas Valdas Pacevičius. Kauno rajono meras V. Makūnas sakė, kad galime įsitikinti, kokia svarba priklauso vienybei, kad santykis su Dievu praturtina žmones, o atgaivos šaltinis yra Dievo namai. Dievo žodis skatina suvokti tikrąsias vertybes. Esate vienybės ir dvasingumo pavyzdys. Noriu padėkoti sukūrusiems stebuklą, sakė kun. V. Dudonis ir padėkojo garbiems svečiams už pagalbą ststant bažnyčią ir atvykimą į konsekraciją ir toliau tęsė mintį: Pirmiausia buvo parapijiečių veidai... Todėl norėjosi sutelkti jėgas ir pradėti atstatymą. Neturiu svarstyklių, kad pasverčiau, kas kiek gero padarė. Tai težino Dievas. Pakvietėme į pagalbą Šventąją Dvasią ir paprašėme šv. Barboros užtarimo. Visiems dėkoju. Gerumo dėka turime bažnyčią. Net mirusieji prisidėjo testamentais. Susidariusią skolą padės padengti broliai kunigai ir rinkliava. Konsekracijos aktą pasirašė Kauno arkivyskupas L. Virbalas, klebonas V. Dudonis, Kauno II dekanato dekanas Augustinas Paulauskas, prezidentas V. Adamkus. Po šv. Mišių aikštėje priešais bažnyčią grojo orkestras, buvo vaišinama Kauno arkivyskupo pašventinta koše. Grįžau namo, užsidariau tarp keturių sienų, tačiau norėjosi pasikalbėti su artimu žmogumi. Paskambinau mons. A. Paulauskui. Abu pasidžiaugėme neeiliniu įvykiu, prisiminėme senus laikus, kai dirbome toje pačioje mokykloje. Kokie vėjai atpūtė į Paštuvą? paklausė monsinjoras, nors seniai žinojo. Čia mano mamos tėviškė. Tėvo arčiau Vilkijos. Dar norėjau pasakyti, kad Vilkijos bažnyčios šventoriuje yra mano prosenelio pastatytas kryžius, tačiau iškilo pavojus nukrypti nuo temos. Užsiminiau apie keistą nuojautą, apie tai, kaip sužinojau apie gaisrą. Buvau tas, kuris išaušus rytui, atvykęs su fotoaparatu, fiksavo ir viską dėjo į internetą... Beje, pirmą ir vienintelį kartą mačiau verkiantį arkivyskupą Sigitą Tamkevičių... Nuo senų laikų Paštuva buvo laikoma šventa žeme. Kas galėjo pagalvoti, kad būtent čia įvyks baisus vandalizmo aktas? Čia žmonės sėslūs, kelios kartos prieš juos čia gimė, augo, mirė ir ilsisi kapeliuose. Gal todėl jie nuoširdūs ir vieningi, jaučia ypatingą ryšį su gimtąja žeme. Kulautuvoje kitaip: ten daug atvykėlių, silpnesnis tarpusavio ryšys. Buvome nuvykę pažiūrėti. Ten statyba net nepradėta. Iš tiesų šių parapijų žmonės labai skirtingi. Tuoj po gaisro paštuviškiai labai aiškiai pasakė: Norime atstatyti bažnyčią... Ar galime? Nuo ko pradėti? Iš kulautuviškių to nesulaukėme. Čia dar negreitai pajudės statyba. Ir arkivyskupijai sunku vienu metu statyti dvi bažnyčias... Beje, naujosios Paštuvos bažnyčios šventoriuje nugirdau žmonių kalbas, kad pirmas kulautuviškių klausimas arkivyskupijai buvo: Kada mums pastatysite naują bažnyčią? Nežinau, kiek tiesos tuose žodžiuose... Kalbos telieka kalbomis... Taigi, žmonės labai skirtingi šiose parapijose... pritarė mano mintims monsinjoras. Tą skirtingumą pastebėjau. Teko iš arčiau pažinti kulautuviškius. Netgi tie patys dalykai abiejose parapijose skirtingai vertinami. Neaišku, kada Kulautuvos žmonės susiburs bendram tikslui. Gal Paštuva jiems taps pavyzdžiu... išreiškė nerimą dvasininkas. Labai gerai, kad Paštuva patikėta kunigui V. Dudoniui. Jo aptarnaujama Vilkijos parapija visai greta, o iš šalies viskas gerai matoma. Jam kartais tekdavo pavaduoti išvykusį buvusį kleboną Šarūną Petrauską. Taigi, nebuvo visiškas naujokas: iš anksčiau pažinojo žmones, o šie jį. Stebiuosi ir žaviuosi šiuo kunigu, jo nuoširdumu, dvasingumu, veiklumu ir kuklumu. Jam svarbus kiekvienas žmogus, o apie save tepasakė, kad pavargo. Nuveiktas didžiulis darbas. Pastatyti bažnyčią be galo sukus darbas. Paprašė, kad duotume galimybę atsikvėpti. Davėme savaitę atostogų. Kun. V. Dudonį pakeis Čekiškės klebonas. Nuo šiol naujojoje Paštuvos bažnyčioje laukiami visi, norintys pajusti naujųjų Dievo namų jaukumą.
Čia pilna nerimo gilaus,
Šventos Barboros bažnyčia
Nuotraukos iš krs.lt
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |