Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Sportas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kalifornijos apaštalo kanonizacija

Apie pranciškono šv. Jonipero Seros misijų nuopelnus

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Los Andželo arkivyskupu Choze Gomesu

Ispaniška iškilmė Vašingtono šventovėje

Popiežiui Pranciškui su apaštaliniu vizitu šiuo metu lankantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (tos pačio kelionės metu jis pabuvojo ir Kuboje, apie tai bus išsamiau rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose), svarbiausi programos įvykiai, be abejonės, bus rugsėjo 25 dieną sakoma kalba Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke, šiai didžiausiai tarptautinei organizacijai minint 70-ąsias įkūrimo metines, savaitgalį dalyvavimas Filadelfijoje vykstančiame 8-ajame Pasaulio šeimų susitikime. Tačiau pačiai JAV Katalikų Bažnyčiai, visai tos šalies katalikybės istorijai bei dabartiniam Pašvęstojo gyvenimo metų ir naujosios evangelizacijos kontekstui turbūt svarbiausias vizito įvykis buvo rugsėjo 23 dieną sostinėje Vašingtone Šventojo Tėvo vadovaujama Kalifornijos apaštalu vadinamo pranciškono kunigo Junipero Seros (Junipero Serra, 1713–1784) kanonizacija. Pripažįstant būtent iš Ispanijos kilusio brolio šv. J. Seros bei kitų ispanų misionierių nuopelnus plėtojant tikėjimą šiame regione ir tai, kad dabar, migracijos dėka beveik 40 proc. JAV katalikų yra vadinamieji „hispanies“, tai yra ispaniškai kalbantys atvykėliai iš Lotynų Amerikos arba jų palikuonys, minėtos paskelbimo šventuoju iškilmės Vašingtono nacionalinėje Dievo Motinos šventovėje vyko ispanų kalba. Tai buvo patogu ir pačiam popiežiui Pranciškui, kuris yra kilęs iš Argentinos, taigi, jo gimtoji kalba irgi yra ispanų.

Širdies „amputacija“ – esminė pasikeitimo sąlyga

Kun. Vytenis Vaškelis

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus pernelyg radikaliai mums liepia kovoti su nuodėme: „Jei tavo rankos, kojos ir akys tave traukia į nuodėmės bedugnę, pašalink juos“ (Mk 9, 43–47). Primityviai suvokiant šių paliepimų neįmanoma vykdyti, nes savo kūno dalių žalojimas prieštarauja Dievo Sūnaus misijai žemėje, kurios esminis tikslas – kiekvieną žmogų išgelbėti, o ne jį nubausti, luošinti... Tačiau kadangi nuodėmės klasta yra rafinuočiausias blogis pasaulyje, tai Viešpats imasi net paradoksalių kalbos priemonių, kad savo klausytojus ne tik paskatintų giliau susimąstyti, bet ir ryžtis taisytis.

Jėzus pasinaudoja senovės semitams (gr. Sēm < hebr. Šem – Simas (vieno Nojaus sūnų vardas)) būdinga simbolių kalba, kuri, išreikšta radikaliais žodžiais, byloja apie būtinybę taip padėti žmogui apsispręsti ir laikytis Jo mokslo, kad tai prilygtų mūsų šventojo karalaičio Kazimiero gyvenimo Kristuje ištarmei: „Geriau mirti, bet nenusidėti“.

25 laikraščio metai: mintys po jubiliejaus

Valstybinių apdovanojimų įteikimo ceremonijoje 2013 m. liepos 6 d. Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Rugsėjo 6 dieną „XXI amžius“ minėjo 25 metų jubiliejų. Ta proga kalbinome tris laikraščio kūrėjus. Šiandien „XXI amžiaus“ pašnekovas – 22 metus laikraštį redagavęs Edvardas ŠIUGŽDA, dabar Viešosios įstaigos „Naujasis amžius“ direktorius.

Gal galite papasakoti, kaip atsiradote „XXI amžiuje“? Ką veikėte prieš ateidamas jį redaguoti?

Katalikiškame laikraštyje „XXI amžius“ atsiradau ir atsitiktinai, ir, tam tikra prasme galiu sakyti, pagal Dievo planus. Netgi esu įsitikinęs, kad ir bet koks atsitiktinumas vyksta pagal Dievo norą tarsi tam tikras Jo pasiūlymas, kaip žmogui priderėtų veikti – arba jis pasinaudos suteikta galimybe keisti gyvenimą, arba tą galimybę atmes. Atgimimo laikotarpiu, t.y. pradėjus veikti Lietuvos (persitvarkymo) Sąjūdžiui, buvau aktyvus jo narys, su jauduliu dalyvavau visuose jo rengiamuose mitinguose, nes nepriklausomybės atgavimas buvo mano svajonė, ir ne tik svajonė, bet ir aktyvus darbas nepriklausomybės artinimui. Tai plačiau papasakosiu vėliau. Buvau Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Tarybos narys. Besikuriant partijoms, įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvau jos valdybos narys, tapau šios partijos laikraščio „Apžvalga“ redaktoriumi. 1990 metų lapkritį LKDP pasiuntė mane vadovauti Briuselyje veikusio tarptautinio Krikščionių demokratų internacionalo įkurto Baltijos šalių informacinio biuro Lietuvos skyriui. Taigi tas atsitiktinumas buvo toks, kad grįžus į Lietuvą po vienerius metus trukusio darbo šioje neoficialioje pirmojoje Lietuvos ambasadoje Briuselyje dirbti katalikiško laikraščio „XXI amžius“ vadovu, pasitaręs su kitais dviem vis besikeičiančiais redaktoriais, pasiūlė Arimantas Raškinis. Kadangi po mano išvykimo į Briuselį mano vykdytas referento pareigas Vytauto Didžiojo universitete jau buvo užėmęs kitas žmogus, sutikau priimti tokį pasiūlymą. Štai toks „atsitiktinumas“ tarsi lėmė mano atsiradimą spaudoje, šį kartą jau legalioje nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Nors ir prieš tai dirbau redaktoriumi atsikūrusiame krikščionių demokratų laikraštyje „Apžvalga“, bet 1991 metų lapkritį, išvykus metams į Briuselį, tas darbo intensyvumas „Apžvalgoje“ sumažėjo – siųsdavau tik korespondencijas apie Belgijoje sutiktus lietuvių bendruomenės narius, ypač jų pastangas kovoje už Lietuvos įteisinimą tarp pasaulio valstybių, rengiamus mitingus prieš sovietų kariuomenės ir kolaborantų organizuotą valstybinį perversmą 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesiais. Perėmęs „XXI amžiaus“ redaktoriaus pareigas, kurį laiką redagavau ir „Apžvalgą“.

Iš pelenų pakilusios Paštuvos bažnyčios konsekracija

Laimutė Debesiūnienė

Iš pelenų pakilusi Paštuvos bažnyčia konsekracijos dieną

Rugsėjo 20 dieną, sekmadienį, įvyko atstatytos Paštuvos bažnyčios konsekracija. Nepaprastai smagu, kad po trejų metų pertraukos tikintieji turės, kur melstis, o ilgainiui ir visai pamirš įvykusią nelaimę.

Nors gimiau ir buvau pakrikštyta Kaune, bet iki septynerių metų augau pas močiutę Žėbiškių kaime. Senąją Paštuvos bažnyčią prisimenu nuo tada, kai man sukako dveji. Tądien mirė prosenelė. Prisimenu jos laidotuves, kapo duobę ir bėgiojimą po bažnyčią šv. Mišių metu. Šiandien norėčiau mamos atsiprašyti, kad jai, vienintelei anūkei, trukdžiau susikaupti maldai...

Neįtikėtinai daug garbių svečių atvyko į naujosios bažnyčios konsekraciją: prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas su žmona, Seimo narys Antanas Nesteckis, Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ, Kauno II dekanato dekanas mons. Augustinas Paulauskas, parapijos klebonas kun. Virgilijus Dudonis, kitų parapijų kunigai. Susirinko daugybė parapijiečių, atvyko svečių iš kitų parapijų, į tėviškę sugrįžo išeiviai. Mačiau, kaip paskui operatorių nubėgo Karolina Saltonaitė, bet nedrįsau užkalbinti – jai šiandien ne tik šventė, bet ir darbo diena. Šiandien į tėvų ir protėvių žemę sugrįžo tokie kaip aš... Pilnos pakelės nustatytos lengvųjų automobilių. Žmonių prisirinko pilutėlė bažnyčia ir šventorius. Vargu ar kada nors dar parapija suburs tokias minias...

Kaimo atlaiduose – naujojo koplyčios varpo šventinimas

Angelė Buškevičienė

Naujasis Šv. Morkaus varpas laikinoje varpinėje

Vilkaviškio vyskupijos Šakių dekanato Barzdų parapijoje, Gražiškių kaimo koplyčioje, kasmet vyksta Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidai. Šiemet rugsėjo 13 dienos iškilmės pasižymėjo ypatinga žmonių gausa. Apie 700 parapijiečių ir svečių iš aplinkinių kaimų ir miestų suvažiavo į atlaidus. Svarbus akcentas – 220-osios koplyčios pastatymo metinės ir naujojo varpo pašventinimas.

Iškilmingas šv. Mišias aukojo kaimyninės Pilviškių parapijos klebonas, Vilkaviškio dekanato vicedekanas kun. Algirdas Žukauskas. Homilijoje jis akcentavo Švč. Mergelės Marijos Vardo prasmę ir reikšmę, tikinčiuosius kvietė siekti dvasinio tobulėjimo, atnaujinti tikėjimą, viltį ir meilę.

Barzdų parapijos klebonas kun. Vytautas Mazirskas pašventino naująjį varpą. Po Švč. Sakramento adoracijos, aidint varpo dūžiams, Eucharistinė procesija apjuosė koplyčią. Įspūdingai atrodė mergaitės, barstančios žiedlapius, ir merginos, pasipuošusios tautiniais rūbais, šalia bažnytinių vėliavų.

Panevėžio vyskupijoje

Biržų dekanate

Kryžius, žmogus, derlius...

Kun. Ernestas Želvys bendrauja su šeima

SUOSTAS. Žymaus Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio gimtinėje, ant gražaus kalnelio, puikuojasi atstatyta šiuolaikinio dizaino Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Nedaug kaime gyventojų, tačiau į kasmetinius atlaidus čia suplūsta vis gausesnė tikinčiųjų minia. Šiemet jų buvo itin daug. Dvejus metus Biržuose tarnystę atliekantis vikaras kun. Ernestas Želvys, Dievo apdovanotas įvairiais talentais, Biržų krašte organizuoja įvairiausias šventes, pritraukia vis gausesnius žmonių būrius į visų parapijų bažnyčias. Jis jau tapo visų bažnytinių renginių siela, be kurios nebeįsivaizduojamas iškilmių įvairiaspalviškumas.

Dievas Biržų krašte vykstančiose šventėse vis nepagaili puikaus oro, tad ir šie Suosto Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai visus šventiškai pakylėjo. Jiems vadovavo kun. Ernestas Želvys, Biržų dekanas kun. Algis Neverauskas ir kun. Povilas Bartkevičius. Buvo pašventinti žmonių atsinešto naujojo derliaus vaisiai. Šv. Mišias aukojęs kunigas Ernestas, homilijoje pagrindinę mintį sutelkė į tris žodžius – „kryžius“, „žmogus“ ir „derlius“. Kokia sąsaja tarp jų? Ogi, svari. Kryžius yra mūsų kiekvieno gyvenimo palydovas įvairiomis prasmėmis. Krikšto metu žmogus paženklinamas kryžiaus ženklu, gyvenimo kelyje jam tenka nešti vienokio ar kitokio sunkumo kryželį, bet visa tai turi prasmę – kryžiumi žmogus būna išganytas. Dėl žmogaus Jėzus Kristus nešė kryžių į Golgotą, numirė ant jo ir prisikėlė, kad kiekvienas iš mūsų būtų išgelbėtas. Kryžius veda į amžinybę, į viltingą šviesą, yra gyvenimo derlius, kuriuo galime džiaugtis. Ir mūsų senoliai, dirbdami laukus, kryžiaus ženklu laimindavo būsimą derlių, o rudenį lygiai taip pat dėkodavo Dievui už išaugintą duoną. Kunigas kalbėjo, kad kryžius gina mus nuo piktojo žabangų, kuris nuolat bando pulti žmogų įvairiais būdais. Jis išbando ir kunigus, nes šie labiausiai trukdo šėtonui veikti. Bet ir mes visi turime nepasiduoti piktam, dažnai užsiimdami niekingais dalykais kito žmogaus atžvilgiu – apkalbomis, šmeižtais, pavydu, intrigomis... Lai kryžius išlieka vienybės ir meilės ženklu, lydi per gyvenimą į jo pilnatvę...

Kauno arkivyskupijoje

Kauno ) dekanate

Atlaidai ir mugė

Prel. dr. Juozas Šiurys atlieka apšlakstymo apeigas Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

ŽALIAKALNIS. Rugsėjo 6 dieną Kristaus Prisikėlimo parapijoje vyko Švč. M. Marijos Gimimo atlaidai. Pagrindines 11 val. šv. Mišias Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje aukojo Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas ir dekanas, prel. bažn. t. dr. Juozas Šiurys. Homilijoje prelatas kalbėjo, kad šiandien visiems krikščionims iškilo daug klausimų: kaip išsaugoti tikėjimą, kaip susigrąžinti į bažnyčią tuos tikinčiuosius, kurie suabejojo Dievu, nusigręžė nuo Jo, ką turime daryti, kad tikėjimas atgimtų šeimoje, kaip pasiekti, kad sakytume: „Tu esi mūsų Dievas“, ir išgirstume: „Tu esi mano tauta“? Modernus pasaulis daro viską, kad žmogų atitrauktų nuo tikėjimo, net maži vaikai per žaidimus įtraukiami į pasaulio dvasią. Lietuvių tauta patyrė daug vargo. Pasak prelato, mūsų karta dar prisimena, kuo buvo paversta ši bažnyčia, dar nepradėjus jai veikti pagal paskirtį. Šalia visada buvo Dievas, Marija, kuri yra tikėjimo pavyzdys. Ji įtikėjo ir pasakė „taip“. Ji irgi patyrė tremtį, daug vargo, netgi regėjo Sūnaus kančią ir mirtį, bet visada liko ištikima Dievui ir pasitikėjo Juo, išlaikė savo tikėjimą. Daug jaunų žmonių sako: „Melsiuosi, kai pasensiu“. Ne, jie nepasens, nes jie sieloje mirs jauni. Mes turime didelę brangenybę – tikėjimą, todėl nebūkime kaip elgetos, kurie turėdami kišenėje valstybės vadovo raštą „Jums suteikiamas išlaikymas iki gyvos galvos“, šito nežinojo ir mirė iš bado. „Žiūrėkite, kad taip neatsitiktų ir su tikėjimu. Mes ne tik turime jį branginti, bet ir liudyti kitiems, padėti jį atrasti“. Dar keliais pavyzdžiais – apie aklą žmogų ir žmogų be kojų, apie lapą ir grumstą – prelatas kvietė vienas kitam padėti, nenumoti ranka į bedievį kaimyną ir jam pagelbėti. „Mes visi privalome prisidėti prie pasaulio atnaujinimo, pasitikėdami Marija. Ji – visų mūsų motina, ji niekada neapleis“, – baigė homiliją prelatas.

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Po atlaidų pašventintas kryžius

Grupė vaitimėniškių prie pašventinto kryžiaus su klebonu kan. dr. Algiu Genučiu

VAITIMĖNAI. Medinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnytėlė yra Tauragės rajono teritorijoje. Daug metų sekmadieniais mažytę, nė šimto gyventojų neturinčią parapiją aptarnauja Šilalės klebonas kan. dr. Algis Genutis ir vikarai Mindaugas Alekna ir Vaidotas Vitė.

Parapija turi savo zakristijoną, pročkelę, nedidelį chorą, pastoracinę tarybą. Vaitimėniškiai labai brangina šią jų teritorijoje esančią šventovę, rūpinasi šalia esančiomis parapijos kapinėmis.

Didžiausia šios parapijos šventė – tituliniai Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai. Jiems rūpestingai pasiruošiama: bažnytėlė išdabinama gėlėmis, vainikais. Atvyksta giminaičiai, suvažiuoja vaikai, anūkai. Šiemet, darniai giedojo choras, vadovaujamas svečio vargonininko Kęstučio Kareivos, atvyko nemažai moterų ir vyrų, Šilalės Marijos legiono Apaštalų Karalienės prezidiumo narių bei eilinių legionierių ir pagalbininkų.

„Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“

(Mykolas Kleopas Oginskis, 1794 04 29)

Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

Oginskių herbas

UNESCO 37-osios generalinės konferencijos, vykusios Paryžiuje 2013 m. lapkričio 5–20 d. metu buvo paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtraukta per 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų. Į šį sąrašą pateko abi Lietuvos pateiktos sukaktys: rašytojo Kristijono Donelaičio (1714–1780) 300-osios gimimo metinės ir kompozitoriaus, kultūros ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) 250-osios gimimo metinės (ši sukaktis pateikta kartu su Baltarusija ir Lenkija minima 2015 metais).

Visi esame girdėję garsųjį „Oginskio polonezą“, tačiau nedaug kas žino kodėl Mykolas Kleopas Oginskis parašė šį kūrinį ir pavadino jį „Atsisveikinimas su tėvyne“. 2015 metus skirdami šiam didingam kultūros ir visuomenės veikėjui, turėsime progą susipažinti su Oginskių gimine, „ant kurios pamatų“ ir išaugo trims valstybėms nepamirštama Mykolo Kleopo asmenybė. Tačiau pirmiausia susipažinkime su visus jaudinančio polonezo gimimu.