Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Sportas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

25 laikraščio metai: mintys po jubiliejaus

Valstybinių apdovanojimų įteikimo ceremonijoje 2013 m. liepos 6 d. Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Edvardas Šiugžda su nuncijumi arkivyskupu Pedru Lopesu Kvintana (Pedro López Quintana) Šiluvos atlaiduose Livijos Šiugždienės nuotrauka

Rugsėjo 6 dieną „XXI amžius“ minėjo 25 metų jubiliejų. Ta proga kalbinome tris laikraščio kūrėjus. Šiandien „XXI amžiaus“ pašnekovas – 22 metus laikraštį redagavęs Edvardas ŠIUGŽDA, dabar Viešosios įstaigos „Naujasis amžius“ direktorius.

Gal galite papasakoti, kaip atsiradote „XXI amžiuje“? Ką veikėte prieš ateidamas jį redaguoti?

Katalikiškame laikraštyje „XXI amžius“ atsiradau ir atsitiktinai, ir, tam tikra prasme galiu sakyti, pagal Dievo planus. Netgi esu įsitikinęs, kad ir bet koks atsitiktinumas vyksta pagal Dievo norą tarsi tam tikras Jo pasiūlymas, kaip žmogui priderėtų veikti – arba jis pasinaudos suteikta galimybe keisti gyvenimą, arba tą galimybę atmes. Atgimimo laikotarpiu, t.y. pradėjus veikti Lietuvos (persitvarkymo) Sąjūdžiui, buvau aktyvus jo narys, su jauduliu dalyvavau visuose jo rengiamuose mitinguose, nes nepriklausomybės atgavimas buvo mano svajonė, ir ne tik svajonė, bet ir aktyvus darbas nepriklausomybės artinimui. Tai plačiau papasakosiu vėliau. Buvau Kauno Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Tarybos narys. Besikuriant partijoms, įstojau į Lietuvos krikščionių demokratų partiją, buvau jos valdybos narys, tapau šios partijos laikraščio „Apžvalga“ redaktoriumi. 1990 metų lapkritį LKDP pasiuntė mane vadovauti Briuselyje veikusio tarptautinio Krikščionių demokratų internacionalo įkurto Baltijos šalių informacinio biuro Lietuvos skyriui. Taigi tas atsitiktinumas buvo toks, kad grįžus į Lietuvą po vienerius metus trukusio darbo šioje neoficialioje pirmojoje Lietuvos ambasadoje Briuselyje dirbti katalikiško laikraščio „XXI amžius“ vadovu, pasitaręs su kitais dviem vis besikeičiančiais redaktoriais, pasiūlė Arimantas Raškinis. Kadangi po mano išvykimo į Briuselį mano vykdytas referento pareigas Vytauto Didžiojo universitete jau buvo užėmęs kitas žmogus, sutikau priimti tokį pasiūlymą. Štai toks „atsitiktinumas“ tarsi lėmė mano atsiradimą spaudoje, šį kartą jau legalioje nepriklausomos Lietuvos spaudoje. Nors ir prieš tai dirbau redaktoriumi atsikūrusiame krikščionių demokratų laikraštyje „Apžvalga“, bet 1991 metų lapkritį, išvykus metams į Briuselį, tas darbo intensyvumas „Apžvalgoje“ sumažėjo – siųsdavau tik korespondencijas apie Belgijoje sutiktus lietuvių bendruomenės narius, ypač jų pastangas kovoje už Lietuvos įteisinimą tarp pasaulio valstybių, rengiamus mitingus prieš sovietų kariuomenės ir kolaborantų organizuotą valstybinį perversmą 1991 metų sausio – rugpjūčio mėnesiais. Perėmęs „XXI amžiaus“ redaktoriaus pareigas, kurį laiką redagavau ir „Apžvalgą“.

Mano darbui katalikiškame laikraštyje svarbu buvo tai, kad iš tėvų gavau tikėjimą, kuris irgi prisidėjo prie viso mano gyvenimo ir tokio mano darbo krypties pasirinkimo. Augau tikinčioje šeimoje, nors būta ir ne visai malonių susidūrimų religijos ir tikėjimo praktikos bei jos patirties požiūriu, be to, ne kiekvienas tikintysis, suformuotas religinėje aplinkoje, pasiekia tai, ko, tėvų akimis, jų vaikas labiausiai pritaikytų sau ir visuomenei. Tai, kad tėtis visą gyvenimą dirbo vargonininku įvairiose bažnyčiose (Pajevonyje, Alvite, Vilkaviškyje, Gražiškiuose), daug prisidėjo prie mano tikėjimo gilinimo. Tėvas buvo ypač religingas bei tautiškai susipratęs ir, nepaisant to, kad buvo kilęs iš skurdžios valstiečio šeimos ir jaunystėje komunistuojančių elementų įtrauktas į 1936 metų ūkininkų streiką, netrukus sučiuptas už komunisto jam įduotą šautuvą ir uždarytas į IX fortą (kur jam skanių dešrų, gautų už Kominterno pinigus, siūlydavo tuometis komunistų veikėjas M. Šumauskas), tačiau visą gyvenimą auklėjęs savo vaikus patriotiškai, prieš komunistinę valdžią, bet ne visus vienodai. Laukdamas nepriklausomybės, tas idėjas perteikęs man net per daug giliai, kad vėliau, tėvams nežinant ėmiausi pogrindžio veiklos, kuriai jie turbūt nebūtų pritarę. Savo gražiąją, nepakartojamą, labiausiai įsimintiną vaikystę praleidau įspūdingame Pajevonyje su jo kalneliais, daubomis, pušynais, upeliais, kūdromis, smėlynais, vingiuotais takeliais, net užtvanka, kurią pastatė nagingasis mano dėdė, mamos brolis, ir vienerius metus mes, kaimiečiai, gaudavome elektros, kol pavasarį tą užtvanką sugriovė ledonešis ar potvynis. Draugavau su kaimo berniukais ir mergaitėmis, mokiausi pas kaimiečius nuomojamuose klasei ar mokyklai kambariuose, kur susigrūdę daugiau krykštaudavome nei mokėmės. Kartą, tikriausiai pirmoje klasėje, prieš Kalėdas atėjęs į mokyklą, savo mokytojai Mažeikienei ant jos stalo padėjau plotkeles (kalėdaičiais) – mat mano tėvelis, kaip vargonininkas, jas kepdavo Kūčių vakarienei. Mokytoją tokia savo nuoširdžia dovana labai sutrikdžiau: ilgai prisiminiau jos veido išraišką, kai ji tiesiog nežinojo, kaip elgtis. O aš, septynerių metų berniukas, dar nesupratau tokio dalyko, kaip politika, okupacija, stribai, tikėjimo persekiojimas, nors tėvas, matyt, buvo sakęs, kad mokytojai neturi ir negali valgyti plotkelių, todėl aš ir sugalvojau nunešti. Jau vėliau, pamenu, kaip savo draugą Valdą, kurio mama irgi dirbo mokytoja, verčiau pasisakyti, ar jis tikintis: liepiau persižegnoti. Ir jis, parverstas ant nugaros, po kelių mano prašymų ėmė ir persižegnojo. Tada supratau, kad iš jo mamos, tikriausiai, prieškario laikų mokytojos, namų tikėjimas nėra išmestas, kad Valdas tinka man į draugus. Jis išsiskyrė iš kitų kaimo berniukų tvarkingumu, dėvėjo gražų kostiumėlį, kokių mes, vaikai, neturėjome. Tas mielas vaikystės gyvenimas Pajevonyje tęsėsi tik dešimt metų – vėliau teko persikelti prie Alvito, kur tėvas pradėjo vargonininkauti. Kadangi jis buvo susijęs su darbu bažnyčiose, turėjau kai kurių nepatogumų mokydamasis Kaune, politechnikos institute: bendrabučiui ar stipendijai gauti reikėdavo kasmet pristatyti pažymas apie tėvų socialinę kilmę, jų darbą, ir tėtis vis ką nors „sukombinuodavo“, kad nepadarytų man nemalonumų. Tai būdavo ir nesunku padaryti, nes jis kartu dirbo ir autokelių valdyboje medelių sodinimo ir priežiūros darbuose. Ten kelias vasaras, būdamas paauglys, ir aš dirbdavau. Mano pasirinkta, tiksliau, tėčio parinkta techninė specialybė man iškart buvo ne prie širdies, ir joje aš nuveikiau nedaug – labiau vertinau analitinį tiriamąjį darbą, vėliau domėjausi kultūros, istorijos, pasaulėžiūros ir ypač religijos klausimais, rinkau tų sričių biblioteką. Turiu pastebėti, kad tikėjimas ir gyvenimo pagal to tikėjimo reikalavimus nesutapimas dažnai sukelia ir abejonių tikėjimo nuoširdumu tų žmonių, kurie kalba viena, o daro kita. tačiau taip jau atsitinka, kad ir neigiami pavyzdžiai stiprina gerąsias bręstančio žmogaus savybes, atgraso nuo blogų gyvenime pasitaikančių pavyzdžių.

Ką aš veikiau iki pradėdamas darbą „XXI amžiuje“? Trumpai galiu papasakoti, kad darbas Briuselyje buvo kaip neoficialioje pirmojoje Lietuvos ambasadoje. Atvykus į Briuselį, teko susipažinti su aplinka – juk visi mes – sovietiniai žmonės, – išskyrus vieną kitą, KGB išleidžiamą (dažniau su KGB užduotimis išleidžiamą agentą-„šnipą“) kelionėms į užsienį, buvome uždaryti tarsi narve. Briuselyje susipažinau su svarbiais Internacionalo vadovais, paprastais nuoširdžiais darbuotojais, užmezgiau ryšį su Belgijos lietuvių bendruomene, kuriai tuo metu vadovavo ponia Stasė Baltus. Jos vyras buvo malonus flamandas Hubertas – šis vardas Belgijoje yra pamėgtas dėl Belgijoje VII-VIII amžiuose gyvenusio šventojo Huberto. Mus į svečius pakvietė prieškarinis Lietuvos konsulas Belgijoje Kronfeldas, gyvenęs Ostendo mieste. Dažnai savo patarimais ir pažintimis padėdavo Paryžiuje gyvenęs Adolfas Venckus. Su mumis panoro susisiekti daug Belgijos lietuvių, įvairių pažiūrų, profesijų, bet vis „sergančių“ už Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo Marija Miknevičiūtė, jos dukra, jau nemokanti lietuvių kalbos, Andre Miknevičius su savo žmona portugale (jų santuoka vėliau, mums jau išvažiavus, subyrėjo), Smolskytė (beje labai miela socialdemokratė). Bet netrukus vieną vakarą atsitiko tai, ką galima buvo nujausti – Sausio 13-osios agresija. Beje, man apie tai pranešė vakare kolega latvis, irgi dirbęs tame centre, Latvijos atstovas (paskiau išaiškėjo, kad jis buvo KGB agentas, nors ir siųstas Latvijos užsienio reikalų ministerijos). Sausio 13-osios baisumas, skaudus išgyvenimas dėl netikėtos agresijos (nors žinias apie rengiamą puolimą vykdama per Maskvą man jau po mėnesio atvežė mano žmona Livija, kažkokiu būdu susitikusi su tuometiniu svarbiu sovietų politiku Eduardu Ševardnadze, kuris perspėjo apie rengiamą agresiją ir patarė Lietuvai laikytis savo pozicijos, nesitraukti nuo atkurtos nepriklausomybės), gyvenant toli nuo gimtosios šalies, mums abiem pasirodė labai dideli, daug didesnis nei gyvenant Lietuvoje, nes gyvendamas užsienyje viską dėl tėvynainių patirtų nelaimių pajunti stipriau. Aišku, tie 1991 metai nuo jų pradžios buvo labai karšti ir įtempti darbo požiūriu: tada man su žmona teko, vis dažnai kitam kolegai išvykstant į Vilnių, priimti Belgijos politikus ir Europos parlamento narius, prijaučiančius ir suprantančius Lietuvos kovos už nepriklausomybę reikšmę, siųsti asmeninius ir kaip Lietuvos atstovo kreipimusis į tuos politikus.

Teko organizuoti vieną kitą Lietuvos vadovų susitikimą su Europos politikais, juo labiau, kad aš geriau mokėjau naudotis technologiniais pasiekimais – ir faksu, ir rašomąja elektronine mašinėle – nei mano kolega matematikas. Negaunant jokios informacijos iš Lietuvos (visi tuometiniai telefoniniai ryšiai buvo užblokuoti, elektroninio ryšio dar nebuvo), visą informaciją teko rinkti iš radijo pranešimų anglų kalba leidžiamos ir kažkiek prancūzų kalba (tada man žymiai mažiau suprantamos) einančios spaudos, analizuoti, perduoti Belgijos ir Europos politikams. (Latvijos atstovas gaudavo informaciją iš Latvijos URM tuoj pat per telegrafo tinklą, iškart anglų kalba.). Po Sausio 13-osios kurį laiką mūsų centro patalpose gyveno ir tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Tai irgi pagyvino mano intensyvų darbą Briuselyje. Ministras tada kreipdavosi raštais, telefoniniais pokalbiais ar netgi oficialiais susitikimais su kai kurių Lietuvai labiau palankių šalių ministrais. Prisimenu, teko pertvarkyti iš Vilniaus atsiųstą viceministro gana švelniai surašytą kreipimosi į Danijos vyriausybę, prašant palaikyti kultūrinius ir ekonominius santykius, projektą. Tai tuo metu, kai Lietuvos teritorijoje šeimininkavo ir valstybinę sieną uždariusi laikė sovietinė kariuomenė, man pasirodė vien deklaratyvi. Pasiūliau ministrui įdėti būtiną ir svarbią mintį, kad abi šalys – Danija ir Lietuva – susidarius palankioms aplinkybėms būtinai sieks atkurti diplomatinius santykius, taip pripažįstant Lietuvos nepriklausomybę. Ministras su tokiu nauju sutarties projektu išvažiavo pas Danijos užsienio reikalų ministrą, jis buvo patvirtintas ir vėliau buvo pripažinta, kad tokio turinio sutartis tarp Lietuvos ir Danijos yra stipresnė nei tarp Lietuvos ir Islandijos, iš pradžių aiškiai pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę, o paskiau, pagrasinus Sovietų Sąjungai, sušvelninusios savo poziciją. Taip Briuselyje dirbant susidarė plati galimybė viešinti mūsų nepriklausomybės idėjos realizavimo prasmę. Teko organizuoti ir krašto apsaugos departamento direktoriaus susitikimą su Belgijos gynybos ministerijos vadovybe, teko dalyvauti man pačiam oficialiame susitikime su Danijos atstovybe prie NATO.

Turite pogrindinės spaudos leidimo patirties. Kaip atsitiko, kad to ėmėtės? Ar pavyko tą darbą nuslėpti ir nuo valdžios „padėkos“ išsisukti?

Kaip minėjau, jau buvau dirbęs „Apžvalgoje“, kurioje darbo nenutraukiau ir perėmęs prieš metus ir tris mėnesius (1990 m rugsėjo 6-ąją) eiti pradėjusio katalikiško laikraščio redaktoriaus pareigas. Darbas abiejuose katalikiškuose-krikščioniškuose laikraščiuose irgi nebuvo man atsitiktinis: jau nuo 1978 metų buvau po truputį įsitraukęs į pogrindžio spaudos platinimo darbą, o paskiau, nuo 1979 metų, pradėjau pats rašyti, kažkiek redaguoti kai kuriuos „Rūpintojėlio“ skyrius (į tą darbą mane įtraukė ses. Benvenuta – Ada Urbonaitė, uoli katalikiškos minties skleidėja, išplatinusi daugybę knygų, savo rankomis perspausdintų rašomąja mašinėle, ir neseniai pradėjusi leisti tąjį išpuoselėtą katalikiškos kultūros krypties žurnalą). Netrukus pradėjau rašyti į kitą pogrindžio spaudą – mano straipsniai į „Aušrą“ ir „LKB kroniką“ iš pradžių patekdavo per kun. Alfonsą Svarinską, o 1983 metų sausį jį suėmus, kurį laiką – ir per kun. Sigitą Tamkevičių. Vėliau iš KGB dokumentų sužinojau, kad KGB pareigūnai greitai nustatė, jog aš esu daugiausiai rašantis į „Aušrą“, kurios jie nekentė labiau nei „Kronikos“, autorius. 1983 metais, man kilo idėja leisti kultūrinės, filosofinės krypties krikščionišką žurnalą „Viltis“, kurio viršelyje buvo dedami psalmės žodžiai: „Atsiųski Viešpatie, savo dvasią, ir atnaujinki žemės veidą“. Parengdavau beveik visų septynių išėjusių „Vilties“ numerių medžiagą, išskyrus nedidelę jų dalį, kurios, jiems patiems nelabai žinant, paprašydavau pas lietuvių istoriją ir pasaulėjautą suprantančius bei ir apie tai rašyti sugebančius savo pažįstamus. Visa ta pogrindyje vykdyta veikla, nelegali tautinių ir krikščioniškų leidinių ar knygų leidyba, dauginimas bei platinimas, medžiagos rinkimas periodiniams leidiniams, jų pateikimas platesniam visuomenės ratui davė man didelės praktikos spaudos darbe, bet ir siejosi su grėsme būti suimtam ir nuteistam. Kiekvieną dieną toji grėsmė kabojo virš mūsų, tai jautėme bei matėme: susitikdavai prie buto durų neaiškius tipus, kartais būdavo sugadinti užraktai. Iš kažkurių pažįstamų sužinojome, kad slapta darydami kratą saugumiečiai rado paslėptus lovoje tris „Rūpintojėlio“ numerius, nors stengėmės dirbti labai konspiratyviai (aišku, visa tai darėme neturėdami reikiamos patirties). Buvo apklausinėjami mūsų draugai, bendraminčiai. Ankstų 1986 metų gegužės 22 dienos rytą į butą įsiveržė didelė grupė saugumiečių grupė. Visą butą, knygų spintas, dėžes, stalus, garso įrašus, įvairias kopijas, lapelius krėtė net septyni saugumiečiai septynias valandas. Nors ir labai kruopščiai „dirbo“ kagėbistai, tačiau nesurado jokio svarbaus leidinio, knygos, dokumento, o ypač kopijuoto leidinio, nors iš užverbuotų agentų pateiktos informacijos žinojo, kad aš labai daug esu užsiėmęs kopijavimo darbais (šių laikų žmonės net neįsivaizduoja ir dauguma netgi pamiršo, kad sovietinės okupacijos laikais prie kokio nors kopijavimo aparato prieiti buvo sunkiau nei įsigyti patranką ar pistoletą – taip bijota spausdinto žodžio). Slėpti draudžiamą padaugintą literatūrą man ypač padėjo netoliese gyvenusi Regina Šalnaitė, suteikdavusi prieglobstį mano padaugintai spaudai. Kad jos pačios neįklampinčiau į bėdą, jai perduodavau tik po vieną leidinio kopiją, kad nebūtų jai pateikti kaltinimai dėl nelegalios spaudos platinimo. Regina, dabar dėl silpnos sveikatos gyvenanti Marijampolės globos namuose, kaip man pasakojo, beveik praradusi regėjimą, nors anais laikais atlaikė sunkias auglio galvoje operacijas. Su žmona tada, 1986 metų gegužę, išsiaiškinome, kad Kaune ir jo apylinkėse bei tolėliau buvo kratoma ar tardoma apie 50 asmenų, daugiausia katalikų inteligentų. Po kratos mane irgi išvežė tardymui („apklausai“), turėjau „aiškinti“ apie savo pažįstamus, ryšius, sakyti, iš kur esu gavęs vieną ar kitą „antitarybinį“ leidinį ar knygą (svarbiausias kagėbistų radinys buvo Broniaus Kviklio Amerikoje išleista knyga „Kaišiadorių vyskupija“ ir kai kurios nuotraukos nelegaliai išleistam leidiniui apie 1943 metais nužudytą kun. Aleksandrą Jakavonį, dėl to ypač „kabinosi“, nes norėjo sudaryti bylą tą leidinį parengusiam Antanui Patackui). Kitą dieną tardymui iškvietė ir žmoną Liviją. Bet apie mūsų leidžiamą „Viltį“ saugumiečiai tada nesiaiškino, turėjo svarbesnių klausimų. Kadangi netrukus po kratų Kaune suėmė A. Patacką su slapto agento, jau seniai apsimetusio mūsų bendraminčiu ir aktyviu bendradarbiu, pateikta „vertinga“ informacija. Taigi, saugumiečiams svarbiausia buvo išsiaiškinti mūsų ryšius su A. Patacku, kuris buvo artimas mūsų bičiulis, dažnai lankydavosi mūsų bute, aptardavome įvairias tautiškumo, pasaulėžiūros, krikščionybės temas. KGB tardytojai aiškinosi, ar esame skaitę „Lietuvos ateitį“, ar girdėję, ar matę „nelegalų“ leidinį „Ethos“ (šiuos leidinius Antano Patacko sūnus Algirdas kaip tik buvo sudaręs ir išleidęs). Apie mano leidžiamą „Viltį“, esu įsitikinęs, ir tai parodė vėliau mano matyta KGB archyvuose likusi fragmentuota medžiaga, saugumiečiai viską žinojo – kaltinimus, numatę būsimą smūgį man, jie buvo pasilikę ateičiai, kai planavo suimti mane po Algirdo Patacko suėmimo; beje, KGB archyve, dabartiniame Ypatingajame Lietuvos archyve, keliose bylose yra keletas „Vilties“ numerių net po kelis egzempliorius, gaila, ne visų numerių. Nepaisant gražaus prasmingo motto „Vilties“ viršelyje, tikrai neturinčio jokios antisovietinės prasmės, kagėbistai, atradę mane kaip „Vilties“ redaktorių ir, svarbiausia, kaip daugelio „Aušros“ straipsnių autorių, savo dokumentuose jau nuo 1985–1986 metų įvardino mane jų sudaryta „klička“ (pravarde) „Nagliec“ (Akiplėša), kuri prieš tai buvo duota ir kun. Zdebskiui, tada jau pasmerktam žūti neaiškiomis aplinkybėmis. Tokia pravardė, tiesą sakant, buvo savotiškas „komplimentas“ man, nes KGB pareigūnai ypač nekenčiamų, sunkiai sugaunamų „antisovietčikų“ ypač nekentė, tiesiog negalėjo tverti jų gyvavimo ir jiems suteikdavo bjaurias pravardes. Bet apie tą savo pravardę sužinojau gal tik po 20 metų, 2005 metais, kai KGB archyvo bylose suradau netiesioginius tada man iškeltus kaltinimus. Taigi mano darbas tikrai lietuviškoje, ne sovietų leidžiamoje propagandinėje spaudoje prasidėjo jau seniai, prieš daugiau nei 35 metus.

Užpernai aš ir mano žmona Livija prezidentės Dalios Grybauskaitės buvome apdovanoti LDK Gedimino ordino riterio kryžiumi. Deja, taip tik atkreipėme į save susijusių su KGB veikėjų dėmesį, ir jie pradėjo intensyvų puolimą prieš mus, ypač prieš mane. Nors, reikia atvirai pasakyti, to „dėmesio“ ir anksčiau netrūko: mano vadovaujamam laikraščiui „XXI amžius“ beveik nuo pradžios buvo daromos klastingos kliūtys, apie kurias dabar pasakoti dar per anksti. Kai laikraščiui vadovavau 22 metus, išvesdamas jį iš visiškos, sąmoningai grupelės priešų suorganizuotos krizės, supratau, kad prieš mane veikiančios jėgos nenurims. Ir tam buvo pagrindo. Juk KGB buvau įvardintas kaip daugiausia į pogrindžio leidinį „Aušra“ rašęs autorius, redagavęs atskirus „Rūpintojėlio“ skyrius, leidęs žurnalą „Viltis“. Buvau ne kartą tardytas, sekamas bjaurių šnipų, siekiančių man „prikabinti“ įvairias antisovietinius nusikaltimus, nors tai tebuvo lietuviška krikščioniška veikla. Buvo darytos kratos.

Jūsų pavardė pirmą kartą yra „XXI amžiaus“ 1992 metų 3-iame (62-ame) numeryje. Kokią padėtį radote atėjęs į redakciją? Kokios tada buvo problemos ir kaip jas sekėsi spręsti?

Kai 1990 m. rugsėjo 6 d. buvo išleistas pirmasis numeris, atrodė, kad katalikiškam laikraščiui skirta tik klestėti. Tiražas per atskiras šventes pasiekdavo 20–30 tūkst., ir dažnai būdavo išplatinamas visas tiražas. Tačiau greitai, kai kitais metais atėjau dirbti „XXI amžiaus“ redaktoriumi, paaiškėjo, kad jau ir 10 tūkst. tiražas yra per didelis – juk buvo ir kitų leidinių, pavyzdžiui, garsusis „Katalikų pasaulis“, pasiekęs 100 tūkst. egz. tiražą ir tokį išlaikęs gana ilgai, tačiau po kurio laiko žurnalo nebeliko, nes skaitytojų sumažėjo tiek, jog nepadėdavo ir didžiulė Bažnyčios parama. Jis buvo performuotas į ne mažiau garsią „Sandorą“. Jai buvo metamos didžiulės lėšos, spausdinama ant tokio kokybiško popieriaus, kad užsienio kunigai ar vyskupai, pamatę tokias išlaidas, stebėdavosi, kodėl taip švaistomasi pinigais – negi į kitą katalikišką spaudą, ypač laikraštį, neapsimokėtų labiau dėmesį kreipti ir jam padėti? Deja, sprendžiama buvo kitaip. Todėl matant, kad nedidelis keturių puslapių laikraštis („atlaidų biuletenis“) netenkina skaitytojo ir tiražui nukritus iki 3500 egz., teko galvoti, ką daryti sumažėjusio susidomėjimo katalikiška spauda aplinkybėmis ir aštrios konkurencinės kovos sąlygomis. Reikėjo imtis sunkios, bet naujomis sąlygomis reikalingos strategijos. Tąja strategija, neturint pakankamai lėšų ar jų išvis neturint, reikėjo pritraukti platesnį skaitytojų ratą, sudominti juos įvairesnėmis temomis, opesniais klausimais, išplėsti laikraščio apimtį. Per dvejus metus „XXI amžius“ iš keturių puslapių vienąkart per savaitę išeinančio „biuletenio“ tapo du kartus per savaitę einančiu 16 ir 24 puslapių laikraščiu. Taip pavyko nukritusį laikraščio skaitytojų skaičių vos ne padvigubinti. Ir tai vyko tuo metu, kai įkurtas diskriminacinis, nors ir valstybinis, tuo metu KGB karininko vadovaujamas Spaudos rėmimo fondas neteikė mums jokios paramos. Priežasčių, aišku, nenurodė, bet žinojome savo „nuodėmes“ – esame už Bažnyčią, tikėjimą, valstybę, Tautą.

„XXI amžiaus“ redaktoriumi išbuvote 22 metus. Žinome, kad katalikiškai spaudai visada sunku, bet gal galite pasakyti, kada buvo sunkiausia? Išvardinkite bent tris atvejus, kurie buvo kaip netikėtas smūgis.

Toji mūsų sėkmė, didinant laikraščio apimtį ir plečiant tematiką, sukėlė priešingą, netgi priešišką reakciją: vietoj džiaugsmo ir solidarumo bei pritarimo mums, atsirado žmonių, kurie per katalikišką radiją, o vėliau ir internetą vos ne kasdien pradėjo lieti pamazgas ant laikraščio, pagaliau sugalvojo „žaidimą“: paskelbė vadinamąjį forumą, kur du trys asmenys, turbūt specialiai ištreniruoti ir gavę aprobaciją iš aukščiau, prieš laikraštį naudojo gatvinę retoriką su tokia neapykanta, kad per pusmetį laikraščio tiražas krito net 1500 egz. Dėl to mes praradome kasmet po 200 tūkst. litų pajamų. Taip realiai patyrus tokią krikščionišką „meilę“, atsistatyti mums jau nebepavyko, nes prisidėjo dar ir kiti tolesni įvykiai, svarbiausia, naktinė mokesčių „reforma“. Teko uždaryti ir vienintelį katalikišką savaitinį laikraštėlį vaikams „Kregždutė“, kuris iki tol subrandino daugelį būsimų jaunų kunigų, gerų katalikų. Ar ne ir todėl dabar seminarijos jaučia didžiulį į jas stoti norinčiųjų stygių? Kertama šaka, ant kurios sėdima (o gal dėl kažkokių priežasčių sąmoningai norima nukirsti tą šaką).

Dar pradžioje, o paskiau patyrus Spaudos rėmimo fondo diskriminaciją, keletą kartų kreipiausi su prašymais į Lietuvos Vyskupų Konferenciją. Deja, atsakymo nesulaukdavau, o jei gaudavau, tai tik neigiamą. Kartą sulaukiau skambučio iš Vyriausybės atstovo – pokalbio esmė buvo ta, kad galima būtų galvoti apie kokią nors paramą iš Bažnyčios pusės, tačiau reikia atsisakyti kai kurių temų, laikraštis, esą, turi būti atviras visoms politinėms jėgoms, nebūti kurios nors vienos partijos „ruporu“. Nesupratau, apie kokį ruporą buvo kalbama, juk mes formaliai jokios politinės partijos nereklamavome, gal laikydamiesi patriotinės linijos, rašėme apie mūsų istoriją, partizaninį ir disidentinį pasipriešinimą okupacijos metais, didžiavomės krikščioniškomis ir tautinėmis vertybėmis. Tad veltui kai kurie žmonės vis tebegalvoja, kad mus remia Lietuvos Vyskupų Konferencija ir Vatikanas... Taigi iš LVK jokios paramos nesame gavę. Iš visų vyskupijų tik vienintelė Kauno arkivyskupija jau keliolika metų prisideda nuomodama patalpas panaudos sutartimi – redakcijai tereikia susimokėti komunalinius mokesčius. Ačiū už tai arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui.

Trečias smūgis buvo, kai negavome paramos iš keletą metų mus rėmusios Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos. Netrukus sužinojau, kas ją pradėjo valdyti. Tai buvo naujas žmogus, beje, vienuolis pranciškonas, prieš keletą metų atvykęs iš Lietuvos. Išsiaiškinome, kad jis to tikslo siekė jau seniai, o dabar vykdė kai kurių žmonių iš Lietuvos valią. Didžioji šio fondo paramos dalis nuo tada „nuplaukia“ vienai internetinei svetainei Lietuvoje, kurios valdyme dalyvauja to vienuolio giminaitis, taip pat vienuolis. Protestuodamas prieš tokią politiką, 2013 metų pabaigoje išėjau iš redaktoriaus pareigų.

Skaudžių smūgių buvo ir daugiau, visų jų čia neišvardysi, be to, nesinori tiesiai šviesiai atskleisti, kad nepakenkčiau Bažnyčiai. Paskutinis smūgis – tai kerštingus KGB tikslus vykdančių asmenų pasireiškimas, bet apie tai čia plačiau pasakodamas nenoriu aitrinti savo žaizdų, be to, tai tik džiugintų mano kankintojus ir piktdžiūgautojus.

Dabar girdime sakant, kad didžiuliame spaudos sraute „XXI amžius“ stebuklingai išsilaikė. Kas padėjo tą stebuklą sukurti ir leido „nenumirti“?

Nors Lietuvoje katalikiški leidiniai vienas po kito uždaromi, tačiau „XXI amžius“, nepaisant jį niekinančių jėgų (ne iš pasaulietinės valdžios pusės) vis dar laikosi, nors labai sunkiai. Keisčiausia, kai laikraštį ignoruoja kai kurie kunigai, parapijų klebonai, o dažnai nori pavaizduoti, kad tokio laikraščio, kaip „XXI amžius“, išvis nėra. Paradoksas, bet XXI amžiuje, kurį galima vadinti informacijos amžiumi, naujųjų (informacinių) technologijų amžiumi, apie laikraštį „XXI amžius“ daug kas nežino, netgi uolūs daugelio parapijų, bendruomenių katalikai. Tai dažnai patiriame kartais iš uolių katalikų, atvykstančių, pavyzdžiui, į garsiuosius Šiluvos atlaidus. Pamatęs ten platinamą „XXI amžių“ (apie kurį nepaskelbia skelbimus skaitantis kunigas), žmogus nustemba – jis tik pirmą kartą jį pamatęs. Kai klebonas važinėja naujausiu BMW ar dar prabangesniu automobiliu, sakydamas, kad katalikišką laikraštį platinti jam nerūpi ir net pasakyti apie jį nenorintis, tai nejučiomis kyla klausimas, ar jis neveidmainiauja, per homiliją kalbėdamas apie Dievo gailestingumą arba artimo meilę. Tokių kunigų abejingumo katalikiškai spaudai dėka mūsų laikraščio tiražas gana mažas, tada didėja jo gamybos, spausdinimo išlaidos, viskas brangsta, redakcijos kolektyvas sumažėjo tris kartus. Laikraštis normaliau galėtų išsilaikyti, turėdamas nors 10000 egz. tiražą. Mūsų nedraugai tai žino ir kasdien laukia, kad „XXI amžius“ bus uždarytas. Tenka apgailestauti, kad mažėja skaitytojų skaičius Lietuvoje ir užsienyje. Užsienyje tai yra natūralu – ten juk pokarinės emigracijos patriotai jau išmiršta. Aišku, ir ten būtų galimybių – juk dirbti ten jau atvyksta kunigų iš Lietuvos. Tačiau jie, matyt, nėra katalikiškos spaudos skleidėjai. „XXI amžius“ nemiršta ir toliau gyvuoja tik dėka uolių ir nuoširdžių skaitytojų ir tų uolių kunigų, kurių skaičius, deja, vis mažėja. Galima išvardyti keletą uolių kunigų, tikrai krikščioniškai besirūpinančių jo platinimu, o ne tik viešai ir piktai pakalbančių apie laikraštį ir norinčių, kad jis pasidarytų panašus į „Lietuvos rytą“ (deja, katalikų gėdai, tokių pasiūlymų net ir iš kunigų susilaukiame). Mums nuoširdžiai padeda tokie kunigai, kaip apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, g. kan. Arūnas Užupis, kunigai Darius Auglys, Eimantas Novikas, Alvydas Vaitkevičius, mons. Juozas Užupis. Deja, pas Viešpatį jau iškeliavo keli uolūs „XXI amžiaus“ propaguotojai ir rėmėjai monsinjorai Jonas Gedvila, Alfonsas Svarinskas, Jonas Dobilaitis, kun. Zigmas Gustainis ir kiti. Mus nuolat rėmė aktyvi Amerikos Lietuvių bendruomenės narė Marija Remienė, tačiau nebėra ir kitų nuolatinių mūsų rėmėjų užsienyje prel. Juozo Prunskio, kun. Kęstučio Trimako.

Tarp platintojų turime pasauliečių, uolių katalikų: pasvalietę Valeriją Tarvydienę, šilališkį Pranciškų Žukauską, Palėvenėje gyvenančią Aldoną Ramanauskienę, joniškietį Algimantą Šiurną. Deja, jau neturime darbščios platintojos, laikraščio propaguotojos Janinos Sedleckienės, ir Baisogaloje „XXI amžiaus“ jau nebereikia. Turime nuoširdžių rėmėjų, aktyvių skaitytojų, vis sakančių, kad be „XXI amžiaus“ jie negali gyventi. Tikrai nuostabu, kad turime šiuos tikrus, o ne tik kalbančius apie artimo meilę „XXI amžiaus“ talkininkus. Visiems prisidėjusiems prie to stebuklo, kad „XXI amžius“ dar gyvuoja, esame nuoširdžiai dėkingi.

Jau vis dažniau sakoma, kad popierinė spauda, t.y. laikraščiai ir žurnalai, neturi ateities. Kaip Jums atrodo, ar norėtumėte visus laikraščius, žurnalus ir knygas skaityti internete?

Išties dabar didelės viltys dedamos į internetinę žiniasklaidą. Tačiau jos sklaida tarp didžiosios dalies tikinčiųjų yra mažoka ir labai abejotina. Stipriai išgarsinta viena katalikiška internetinė svetainė, tačiau daug kas pastebi, kad ji dirba ne dėl krikščioniškos idėjos, o dėl įvairių projektų, per kuriuos jis gauna milžiniškas lėšas, vykdymo. Ši tik nedidelį savo mylėtojų ratą turinti svetainė didžiules lėšas gauna ir iš Spaudos rėmimo fondo pagal kelis projektus, ir iš Niujorke esančios Religinės Šalpos fondo. Ar nebūtų geriau ir labiau krikščioniška, jeigu toks katalikiškos labdaros fondas remtų nors kažkiek tolygiai visą katalikišką spaudą. Bet kai vienam leidiniui atiduodamos šimtatūkstantinės lėšos, o kitam neduodama nieko, tada kyla klausimas, kiek mumyse, besiskelbiančiuose krikščionimis, yra to krikščioniškumo?

Galima pastebėti, kad nepaisant to, jog informacinės technologijos pasiekė aukštą lygį, jos prie žmogaus sąmoningumo ir pasaulėžiūros formavimo prisideda labiau negatyvia prasme. Nors ir kaip mielas bei patogus mums atrodytų internetas, įvairūs portalai, internetinės knygos, deja, per internetą, kartais ir per televiziją, liejasi žmonių mulkinimo srautai, netgi tautos dvasią naikinantys ir žudantys veiksniai. Ką mes matome ir girdime per televizijas, ką randame internetinėse svetainėse? Vien banalias diskusijas apie skyrybas, apie antras ar trečias vedybas, „neištikimybės patirtis“, apie kažkokių žvaigždžių džiaugsmus, susiradus jau trečią ar ketvirtą „draugę“ ar „draugą“, svarstymus, kada žvaigždė pagimdys kūdikį „draugui“, jų „nusičiaudėjimus“, „pamintas“ seksualinių mažumų teises. Na, dar vis pilasi, vis pasikartodamos, temos apie lietuvius žydšaudžius. Mūsų tautos išlikimo klausimų daugelyje interneto svetainių ir televizijų laidose nepamatysi. Gražiai, jausmingai atrodo retkarčiais per Lietuvos televiziją parodomas koks nors partizanų žūties paminėjimas arba vaizdai iš Sibiro, kai rodomas ant tremtinių kapo pastatomas kryžius, tačiau kokių nors diskusijų partizaninės kovos, pasipriešinimo okupacijai temomis, įvairiaspalvio disidentinio okupacijos metais aptarimo jokiu būdu neišgirsi – toji garbinga mūsų istorija visiškai nustumta į pakraštį. Diskusijų katalikiškomis, tautinėmis temomis irgi nebėra, pasitenkinama šv. Mišių transliacija per televiziją, kur pasakoma homilija beveik nesiejama su kokiais nors aktualiais šių dienų klausimais (todėl net praktikuojantys tikintieji perjungia TV kanalą), katalikiška radijo laida vis labiau pamiršta lietuvių išlikimo klausimus, žurnalas, skirtas šeimai, platinamas per parapijas, kaip skundžiasi kai kurie kunigai, vos ne priverstinai kaip okupaciniais laikais propagandinė spauda. Taip sudaroma religijos laisvės iliuzija, vis mažėjant praktikuojančių tikinčiųjų skaičiui, ištirpstant jų tikroms krikščioniškoms nuostatoms, dar įžūliau ir giliau braunantis liberalioms kosmopolitinėms, moralei prieštaraujančioms nuostatoms, nedorybėms. Štai neseniai per vieną ypač populiarią televiziją studentė tiesiog didžiuodamasi pasakojo, kaip užsiima prostitucija. Mat ji taip užsidirbanti pragyvenimui, o koks gi darbdavys mokėtų jai 3000 eurų atlyginimą? Kai laidos vedėjas, nustebintas jos pasakojimu apie keletą jos naudojamų sekso būdų, bandė nutraukti jos kalbą, ji tik dar įžūliau aiškino savo pelningo darbo „privalumus“. Apie tokią laidos „heroję“ man pasakojusi giminaitė stebėjosi, kad visuomenė net nesureaguoja į tokių studenčių „darbštuolių“ „užklasinę“ veiklą. Kitas pavyzdys, kai vienas populiarios televizijos vaikų laidos vedėjas, gabus ir išradingas savo profesijos atstovas, visuomenės gerbiamas žmogus, atsitikus skaudžiai nelaimei, kai jo žmoną ištiko paralyžius dėl erkinio encefalito, jis skundėsi visai pamirštas visų savo bičiulių ir gerbėjų apleistas. Deja, informacijos, dažniausiai, tik pramoginės, perpildyta visuomenė jautriai mąstyti jau nepajėgia ir net nebenori. Ji abejinga žmonių poelgiams ir tam, kas su jais atsitinka. Ir taip elgtis tarsi pataria ir pavyzdžius rodo vadinamasis elitas, su panieka žiūrintis į išsivaikščiojančią tautą ir besigiriantis klestinčia ekonomika, kurioje „dirba“ ir kelis tūkstančius eurų už savo kūno pardavinėjimą gauna bet kokį gėdos jausmą praradusi studentė. Tokio mūsų tautos „nudorovėjimo“ visuomenė jau nepajėgia pastebėti ir atmesti, nes ją veikia televizijos ir interneto nešvankybės bei „linksmybių“ pramonė. Ir tik vienas kitas mąstytojas atkreipia dėmesį į tautai iškilusias grėsmes, mūsų pačių sukurtas naujųjų technologijų progreso dėka.

Kalbėdamas apie paskutiniais metais iškylančias grėsmes valstybei filosofas Arvydas Šliogeris taikliai pastebi: „Apie Lietuvą galiu pasakyti štai ką: grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti, bet blogiausia, kad šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai. Didesnės, galingesnės, stipresnės valstybės dar gali bent kiek priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai; aukštesnio intelekto, gabesnės tautos dar gali suvokti tas grėsmes ir pasistatyti bent kalbines užtvaras... Lietuva, taip susiklosčius situacijai, neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių. Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė.“ Anot filosofo, mūsų valstybę demoralizuoja iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos, ir tą jis aštriai pasmerkia. „Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais.“ Tie lengvai per įvairius „projektus“ gaunami pinigai vykdo tautos dvasią žudančią misiją: „Pseudopinigų tvano ideologinis atitikmuo – visų masinių mulkinimo medijų, nežinia kodėl vadinamų žiniasklaida, propaguojama visa apimanti saldaus (...) gyvenimo vizija, kurią geriausia nusako du dabar jau tapę norma imperatyvai: „Linksmybės visą parą!“ ir „Mus vienija alus ir pergalės!“ (ir juos vykdantis vadinamasis elitas – prasisiekėliai prasčiokai, sugebėję pasinaudoti pseudopinigų srautais). (...) Nebejotina, kad didžiausią įtaką Lietuvos žmonių daugumai daro televizorius ir kompiuteris, tarus trumpiau, Ekranas, kaip dabartinės ideologijos ar netgi religijos koncentratas, tą ideologiją teroristiškai primetantis, galima sakyti, visiems žmonėms – vieniems tiesiogiai, kitiems slapčia, iracionaliai, klastingai, nepastebimai: skleidžiant gandus, paskalas, primetant vertybinius orientyrus per švietimo sistemą ir auklėjimo struktūras (...) Kaip ir kiekviena ideologija, Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o mūsuose – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti. Vadinamoji informacija, tokia, kokia pateikiama ir kaip pateikiama Ekrane, iš tikrųjų yra dezinformacija, o pasakius paprasčiau, totalinis melas (...).“ A. Šliogeris ne veltui taip mąsto, nes mato didžiulę grėsmę, kylančią iš Ekrano. Filosofas sako: „Antras lietuvio sielą naikinantis ir Lietuvą griaunantis veiksnys, taigi ir grėsmė Lietuvos išlikimui, irgi susijęs su Ekranu (...), su ideologinės informacijos turiniu, rymančiu ant trijų banginių: prabangos ir parazito apoteozės, pornografijos ir smurto propagandos ir vadinamųjų lygių galimybių fantomo. (...) Pagrindinė lietuviško Ekrano tema – „Linksmybės visą parą!“, kaip teigia kažkoks olialia – zvonkinės – valinskinės gaujos personažas. Šių linksmybių ašis – atvirai, ciniškai, naiviai, netgi, sakyčiau, mužikiškai propaguojama vulgarybė pačiais šlykščiausiais jos pavidalais – atvirai propaguojama ar dažniau figos lapeliais pridengiama pornografija, kurios centrinis stabas yra vadinamasis seksualumas. (...) Atidžiau pažvelkite į lietuviškus interneto portalus ir pamatysite, kad du trečdalius informacinio jų turinio sudaro perregimu figos lapeliu pridengta arba ir visiškai atvira pornografija.“ Tai žiaurios, pribloškiančios, bet teisingos išvados, kurių dar žiauresnių čia nepateikiu, kad nebūtume gąsdinami, ir dėl vietos stokos. Bet tokių mūsų mąstytojų, gyvenimo negerovių stebėtojų išvadas nagrinėti privalėtų visi grėsmes tautai mažinti siekiantys tautiečiai, o ypač dvasininkai, taip suaktualizuodami savo sekmadienio homilijas.

Jau žinome, su kokia grėsme susidūrė Lietuva, atsivėrus valstybių sienoms – tai didžiulė ir nelabai mažėjanti emigracija. Iš Lietuvos nesustabdomai bėga tiek žmonių, lyg čia vyktų pilietinis karas ar užsienio agresija. Pagal emigraciją pralenkėme visas Europos Sąjungos šalis ir netgi pasaulyje vos ne pirmaujame, išskyrus Siriją ir Ukrainą, iš kurių išbėgo ar gyvenamąją vietą dėl karinių veiksmų pakeitė maždaug po keturis milijonus gyventojų. Filosofas Arvydas Šliogeris taip apibūdina dabartinio lietuvių traukimosi iš Lietuvos priežastis: „Mano įsitikinimu, siaubingą mastą pasiekusi lietuvių emigracija pirmiausia nulemta ne, kaip naiviai manoma, vadinamųjų ekonominių priežasčių, ne skurdo, netgi ne vadinamojo nedarbo, o demoralizuojančio ir dezorientuojančio perteklinės informacijos tvano, beveik tiesiogine to žodžio prasme išplukdančio lietuvius į „palaimintųjų salas“, į prabangos ir medžiaginio pertekliaus rojų, o iš tikrųjų – į vergiją“. (Visos šios citatos – iš A. Šliogerio straipsnio „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai“ penkių autorių straipsnių rinkinio knygoje „Nerimas“. Tyto alba, Vilnius, 2012). Turiu pridurti, kad daugelis pasitraukusiųjų iš Lietuvos yra ir aktyviai kovojusieji prieš okupacinę valdžią, tačiau pamatę, kad visus svarbiausius postus valstybėje užima senoji ir naujai susiformavusi naujoji nomenklatūra, apie ką ypač argumentuotai aiškina kitas mūsų žymus mąstytojas Vytautas Radžvilas (jo svarbioms mintims vietos skirti reikėtų kitą laiką), nerado kitos išeities, kaip palikti nepriklausomybę, tiesa, sąlyginę, atkūrusią Lietuvą.

O kokias pasekmes ir grėsmes tautos išlikimui sukelia girtuoklystė, per nepriklausomybės metus pasiekusi grėsmingų lygių (vienam suaugusiam gyventojui tenka 16 l gryno alkoholio), savižudybių skaičiumi (apie tūkstantis per vienerius metus, dauguma nusižudžiusiųjų – vyrai, ypač kaime; kasmet tuo požiūriu „pirmaujančiame“ Kupiškio rajone nusižudo 10-15 žmonių – Vilniuje šimtui tūkstančių tenka 18 savižudybių, o Kupiškio rajone – 66). Lietuva lenkia daugelį kitų ES šalių autoavarijose, gaisruose žūstančiųjų, nusikaltimuose ar buitiniuose konfliktuose nužudytųjų skaičiumi.

Taigi nepriklausomybę atkūrusi ir naujausias technologijas lengvai įsisavinusi Lietuva patiria daugybę skaudžių grėsmių. Bet būtent tos technologijos negatyviai veikia žmogaus sielą, veikia paslapčia, klastingai, nepastebimai. O domėjimasis gera literatūra, gražiais tautos gyvenimo pavyzdžiais, susiliejimas su lietuvių tautos patirtomis kančiomis ir žygdarbiais tiesiog atmetamas, pajuokiamas, tampa nepriimtinu. Į rankas paimti įdomią, opias problemas svarstančią knygą ar žurnalą, pagaliau, padorų, nešvankybių neturintį laikraštį, panagrinėti svarbias temas, paskaityti vieno ar kito mąstytojo mintis daugeliui ir noro, ir laiko pritrūksta. Juk kaip anais okupacijos laikais, taip ir ypač šiais laikais galima rasti puikios literatūros. Mokytis reikia visą gyvenimą, profesinių žinių, įgytų mokslo metais, nepakanka žmogaus sielos ugdymui. Todėl knyga, žurnalas, rimtos monografijos turi užimti deramą vietą kiekvienoje šeimoje, ypač katalikiškąsias vertybes branginančioje šeimoje. Ir jų niekada nepakeis akimirksniu informaciją keičiančios interneto svetainės ar prievartos, banalių istorijų filmai, pramoginės televizinės laidos. Dabar atsitinka taip, kad iš užsienio atostogoms atvykęs lietuvis, savo tėvynėje pašiurpintas banalumą, seksualumą propaguojančių Lietuvos televizijų laidų, kuo greičiau vėl skuba grįžti į užsienį, kur tokiais „skanumynais“ nėra vaišinamas. Taigi naujosios technologijos nė kiek neprisidėjo prie tautos dvasios stiprinimo ir gilinimo. Tik knyga, rimtas žurnalas ar laikraštis gali išmokyti žmogų mąstyti ir analizuoti.

Kadangi „XXI amžiaus“ įkūrėjai kažkiek orientavosi į jiems žinomą prieškarinį laikraštį „XX amžius“, norisi paklausti, koks gi buvo „XX amžius“, ar nukrypstama nuo jo pozicijų?

Prieškario nepriklausomybės metais ėjęs „XX amžius“ atstovavo krikščionims demokratams. Jį įkūrė ir leido jaunųjų katalikų kultūrininkų grupė. Tiražas siekė iki 40 000 egz. „XX amžius“ nagrinėjo svarbiausius šalies ir pasaulio įvykius, išreikšdamas antisovietinę poziciją, svarstė politikos, ekonomikos, prekybos klausimus, nagrinėjo kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos problemas, informavo apie socialinę šalies gyventojų padėtį, kritikavo tautininkų vykdomą politiką. Man malonu ir visiems „XXI amžiaus“ skaitytojams turėtų būti svarbu, kad tarp dabartinių autorių buvo ir jau subrendęs kaip politinis mąstytojas Vilius Bražėnas, bendradarbiavęs su prieškariniu „XX amžiumi“. Dar gyvendamas Amerikoje, jis aktyviai rašė mūsų laikraščiui, rėmė jį, siekė jo populiarumo ir mokė politiškai mąstyti bei kovoti. Grįžęs iš emigracijos, jis ir toliau energingai dalyvavo spaudoje, nors didžioji žiniasklaida jo nemėgo ir ignoravo. Tačiau tiek jo straipsnių rinktinės, kuriose atsiskleidžia politinės mintys ir siekiai, rodo, kad jis buvo subrendęs politiškai, ir jo netektis mums, kaip laikraščiui, bei Lietuvai yra didžiulis nuostolis. Tarp kitų žymių „XX amžiaus“ bendradarbių buvo Leonas Bistras, Vilius Bražėnas, Juozas Eretas, Zenonas Ivinskis, Bronius Krivickas, Pranas Kuraitis, Antanas Maceina, Stasys Šalkauskis. Politika pirmuose laikraščio „XX amžiaus“ puslapiuose buvo dažniausiai. Beje, redakcijos nuostatos dažnai nesutapdavo su tuomečių Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovų pažiūromis. Tad kai girdime, jog „XXI amžius“, būdamas katalikiškas, turi rašyti tik siaurais katalikų bendruomenės klausimais, turi užsiimti tik sielovada ar katalikybės nuostatų skleidimu, gal net maldų propagavimu, nes ir jo pirmtakas „XX amžius“ atseit „nesikišo į politiką“, tai skamba ypač neišmanėliškai: prieškarinis „XX amžius“ politika domėjosi žymiai giliau ir plačiau, politinės temos, o ypač tarptautinė politika pirmavo pirmuosiuose puslapiuose. Prieškarinis „XX amžius“pasižymėjo rašančios ir mąstančios katalikiškos inteligentijos aktyvumu. Tai parodo minėtos jo autorių pavardės. Visuomeniškas katalikiškas laikraštis nėra Katalikų Bažnyčia, kurią daugelis įsivaizduoja tik kaip siaurą dvasininkijos ratą, katalikiškas laikraštis turi rašyti visuomenei, priklausyti visuomenei, orientuotis į visuomenės poreikius, o ne vien į teorinę pastoraciją, kuriai dėmesį skiria ir visą savo darbą atlieka dvasininkai. Labai svarbu, kad visi paskutiniai popiežiai ragina ir skatina katalikus aktyviai įsitraukti į visuomeninius judėjimus, į politiką, švarinti ją nuo liberalizmo ir radikalizmo. Tai pabrėžia ir Lietuvos vyskupai, ir norėtųsi, jog toks katalikiško laikraščio tikslas būtų ne tik žodžiuose, bet ir realybėje.

Katalikiškų laikraščių ir žurnalų toje „beraštėje“ prieškario Lietuvoje buvo labai daug. Visų pirma – „Mūsų laikraštis“, pasiekęs net ir arti 100 tūkst. egz. tiražą. Laikraščiai „Sekmadienis“, „XX amžius“, „Mūsų laikraštis“, žurnalai „Lurdas“, „Misijos“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kiti toje beraštėje Lietuvoje pasiekė šimtatūkstantinius tiražus. Visus juos skaityti tikinčiuosius skatindavo visi be išimties vyskupai ir kunigai, tai buvo jų krikščioniškos garbės reikalas tokia forma, be tiesioginės sielovados, toliau plėsti katalikiškas idėjas, sąmoninti tikintįjį. Nejaugi patyrus 50 metų ateistinės propagandos jungą, dabar, jau moderniais laikais, krikščioniškas laikraštis gali tapti nereikalingu?

 „XXI amžiui“ vadovavau 22 metus, iš dalies ir dabar juo tenka rūpintis, tik mano teisminiai reikalai sutrukdo aktyviai gilintis į visus darbinius reikalus. Už tai „dėkoti“ turiu mano priešams, žūtbūt siekiantiems įvykdyti KGB siekį ir už padarytus „nusikaltimus tarybų valdžiai“ mane nubausti bent dabar, sugniuždyti ir morališkai, ir teisiškai, ir fiziškai, tačiau įvairūs sunkūs išgyvenimai ir nedideli džiaugsmai leidžia manyti, kad dirbau reikalingą darbą Lietuvai. 50 metų ateizuota visuomenė daugeliu požiūrių prarado galimybę religines vertybes išsaugoti, tad turėjo gauti priėjimą prie katalikiško laikraščio, prie krikščioniškos minties aruodų, ilgai okupacinės valdžios slėptų nuo tautos. Kai kam, netgi iš Bažnyčios pusės, ir atrodo, kad Lietuva gali apsieiti be katalikiško laikraščio. Todėl nustembu, kai sužinau, jog siunčiami panegiriški signalai Bavarijos katalikams, kad „XXI amžius“ gyvuoja puikiai, jam jokios paramos nereikia. Gal ir Religinei Šalpai siunčiami panašūs signalai jokiu būdu neduoti paramos „klestinčiam“ „XXI amžiui“? Todėl tik daugumos tikinčiųjų ir dvasininkų supratimas ir parama gali padėti katalikiško laikraščio „XXI amžius“ išlikimui.

Kalbino Romas BACEVIČIUS

© 2015 „XXI amžius“