Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Sportas
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

„Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“

(Mykolas Kleopas Oginskis, 1794 04 29)

Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

Oginskių herbas

Mykolo Kleopo Oginskio dėdė Mykolas Kazimieras Oginskis

UNESCO 37-osios generalinės konferencijos, vykusios Paryžiuje 2013 m. lapkričio 5–20 d. metu buvo paskelbtas UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašas, į kurį įtraukta per 100 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų. Į šį sąrašą pateko abi Lietuvos pateiktos sukaktys: rašytojo Kristijono Donelaičio (1714–1780) 300-osios gimimo metinės ir kompozitoriaus, kultūros ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) 250-osios gimimo metinės (ši sukaktis pateikta kartu su Baltarusija ir Lenkija minima 2015 metais).

Visi esame girdėję garsųjį „Oginskio polonezą“, tačiau nedaug kas žino kodėl Mykolas Kleopas Oginskis parašė šį kūrinį ir pavadino jį „Atsisveikinimas su tėvyne“. 2015 metus skirdami šiam didingam kultūros ir visuomenės veikėjui, turėsime progą susipažinti su Oginskių gimine, „ant kurios pamatų“ ir išaugo trims valstybėms nepamirštama Mykolo Kleopo asmenybė. Tačiau pirmiausia susipažinkime su visus jaudinančio polonezo gimimu.

M. K. Oginskis dėjo visas pastangas Lietuvos kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės valstybingumui išsaugoti. 1794 metais dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos narys. Organizavo savo kavalerijos diviziją, buvo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėlių vadas. 1795 metais, po paskutinio Lietuvos-Lenkijos padalijimo, beveik visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė teko Rusijai. Prisidengęs svetima pavarde M. K. Oginskis pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku, paliekant tėvynę, ir buvo sukurtas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Tačiau tai nėra tiksli data, nes kituose šaltiniuose minima, kad švelnaus liūdesio himną „Atsisveikinimas su Tėvyne“ M. K. Oginskis sukūrė emigruodamas iš Lietuvos 1815 metais, po Tautų kongreso, kai  visos viltys atkurti Lietuvos valstybę galutinai žlugo.

Tokia „Oginskio polonezo“ istorija. O dabar sugrįžkime į pradžią – į šios giminės atsiradimą ir veiklą Lietuvoje.

Oginskiai

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lietuvos bajorų didikų ir kunigaikščių giminė, nuo  XVII amžiaus pabaigos dariusi didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniam gyvenimui, save kildino iš Riurikaičių (Černigovo šaka). Giminės pradininkas – Smolensko dalinio kunigaikščio Vasiliaus Hlašinos vaikaitis Dmitrijus Hlušonokas (miręs 1510 m.), kuriam Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras (1440–1492) 1486–1488 m. padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių r.). Uogintai yra Rumšiškių seniūnijos kaimas, per 6 km nutolęs nuo Rumšiškių link Kaišiadorių.

Nuo įsikūrimo Uogintuose praėjus pusei amžiaus, Hlušonokai pagal vietovardį Oginty pradeda save vadinti Oginskiais. Bohdanas Dymitrovičius Hlušonokas minimas 1542 metais (tais metais jis ir mirė), o 1555 metais jo našlė Bogumila Pavlovna Stoniavos dvarą prie Strėvos upės Žiežmarių paviete, kurį jai buvo užrašęs jos velionis vyras kunigaikštis Bohdanas Dymitrovičius Oginskis, užrašė savo sūnums kunigaikščiams Matvėjui ir Fedorui Bohdanovičiams Oginskiams. 

Bajoriškoji ir kunigaikštiškoji giminės šakos. Trečioje kartoje Oginskiai pasidalino į tris šakas: jaunesniąją – bajoriškąją (pradininkas Mykolas) ir dvi vyresniąsias – kunigaikštiškas (pradininkai – Simonas Karolis ir Jonas Jackus). Jaunesnioji šaka greitai nusilpo, daugiausia jos palikuonių įsikūrė Vitebsko vaivadijoje. Kunigaikštiškosios Jono Oginskio ir Simono Karolio šakos suklestėjo.

Oginskių giminės iškilimas. Aukščiausio pakilimo sulaukė abiejų vyresniųjų šakų atstovai. Jie užėmė aukštus postus Lietuvos ir Lenkijos valstybėje XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiuje, vystė plačią visuomeninę ir politinę veiklą. Oginskiai iškilo kaip galinga giminė XVII a. antroje pusėje Samuelio Levo sūnų Simono Karolio, Jono Jackaus ir jų pusbrolio Marcijono Aleksandro Oginskių pagalba. Šie perėjo į katalikybę ir sėkmingai laviravo tarp magnatų giminių – Pacų bei Sapiegų.

(1596 m. spalio 9 d. Breste paskelbus bažnytinę uniją, suskilo stačiatikiai. Už uniją balsavusi stačiatikių dvasininkija išlaikė slaviškas apeigas, hierarchiją ir teisę vesti, bet pripažino Romos eucharistijos doktriną, popiežiaus aukščiausią valdžią ir Vatikano kurijos teisę kontroliuoti. Išsižadėjusieji unijos, buvo vadinami dizunitais. Šie priklausė Rytų apeigų graikų stačiatikių konfesijai ir kartu su protestantais buvo kitatikiai (religiniai disidentai). Iškilo rimta grėsmė stačiatikiams, kuriuos beveik keturiasdešimt metų buvo atsisakoma pripažinti. Valdovas, dalis katalikų vyskupų ir unitais tapusių didikų stengėsi riboti Stačiatikių bažnyčios veiklą.

Šalia žymiausių stačiatikių gynėjų LDK pirmose gretose stovėjo ir Oginskiai – Trakų pakamaris Bohdanas Oginskis ir jo žmona Raina Valavičiūtė bei jų sūnūs Samuelis Levas, Aleksandras, Jonas bei duktė Ona – Vilhelmo Stetkevičiaus, kito aktyvaus Stačiatikių bažnyčios rėmėjo, žmona. Šie Oginskių šeimos nariai buvo stačiatikių cerkvių ir vienuolynų, mokyklų bei spaustuvių fundatoriai ir vadinami stulpais, ant kurių laikėsi stačiatikių tikėjimas LDK teritorijoje („filary wiary prawoslavnej“).

Tuo metu Respublikos stačiatikius užklupo naujas iššūkis – 1667 metais Maskvos caras Aleksejus įvykdė religinę reformą ir Stačiatikių Bažnyčią padarė pavaldžią valstybei. Stačiatikiai turėjo pasirinkti – arba priimti naująją tvarką, arba išsaugoti senąjį tikėjimą. Dėl to įvyko Bažnyčios skilimas. Reformos priešininkai – sentikiai – traukėsi į Maskvos valstybės pakraščius.

Šis stačiatikių susiskaldymas paveikė daugelį garsių Respublikos stačiatikių giminių: vienos tapo protestantais, kitos (tarp jų ir Oginskiai) – katalikais. Pirmieji į katalikybę perėjo Samuelio Levo Oginskio sūnūs Simonas Karolis (apie 1680 m.), Jonas Jackus (iki 1684 m.) bei jų pusbrolis Marcijonas Aleksandras (apie 1689 m.)).

Kunigaikščiai Oginskiai turėjo savo giminės herbą Oginec, kuriame pavaizduoti stovyklos vartai su perskeltu kryžiumi virš jų bei kunigaikščio mitra viršuje.

Keletas štrichų Oginskių dinastijai

Marcijonas Bogdanas Oginskis, Motiejaus sūnus (1568–1640) – vienas iš pirmųjų žinomų didikų Oginskių, LDK kariuomenės pulkininkas, 1580 metais Stepono Batoro paskirtas Trakų pakamore. Dalyvavo žygiuose kovojant su Maskva, kazokais bei Švedija. Už nuopelnus gavo teisę valdyti Uogintų, Kruonio, Vievio, Mūro Strėvininkų dvarus, Karmėlavos, Kairiškių ir Darsūniškių seniūnijas. Kruonyje jis pastatė pilį ir unitų bažnyčią, Vievyje įkūrė spaustuvę, kurioje 1618–1619 metais išleido Meletijaus Smotrickio „Gramatika slovenska“ su Oginskių herbo atvaizdu). Jis vykdė diplomatines misijas, dalyvavo derybose su Rusija (1582, 1587, 1612, 1615 m.), buvo Vyriausiojo tribunolo deputatas ir Vilniuje veikusios Šventosios Dvasios stačiatikių brolijos seniūnas. Šias Oginskių valdas rusų valdžia po 1831 metų sukilimo konfiskavo. B. Oginskis buvo vedęs Reginą Valavičiūtę, turėjo 4 sūnus: Dimitrijų, Aleksandrą, Joną, Samuelį Levą ir 4 dukteris Barborą, Doratą, Apoloniją, Aną. Aleksandras (1590–1653) – Minsko vaivada, senatorius, Trakų kaštelionas. Po tėvo mirties jam atiteko Darsūnišklio, Rochacevo seniūnijos, Zorubičo dvaras Smolensko vaivadijoje, Vievis, Mūro Strėvininkai, Rudnia, trečdalis Mikulino dvaro Vitebsko vaivadijoje, Bokštų dvaras Minsko vaivadijoje. Iš sesers Barboros Šemetienės gavo Veprius, Deltuvą, Pagirius bei Starenki palivarką Naugarduko vaivadijoje. Iš kitos sesers Apolonijos Zenovičienės – Potovą ir Kozlovską Ašmenos apskrityje. Jonas (1592–1640) – artimai bendravo su Jonušu Radvila. Pastarajam mirus, – su jo broliu Kristupu Radvila. Joną (Mstislavo kaštelioną), Aleksandrą ir Samuelį Levą Oginskius amžininkai vadino „stačiatikių tikėjimo ramsčiais“. Jonas ir Aleksandras kartu su tėvu Bogdanu fundavo Minsko Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1612 metais jie pasirašė protestą prieš stačiatikių dvasininkų perėjimą į unitų konfesiją. Jonas Oginskis rėmė Dievo apreiškimo vienuolyną Mogiliave. 1623 metais Ukmergės apskrityje nusipirko pusę Raguvos dvaro, kita pusė atiteko kaip žmonos Kotrynos Žilinskaitės kraitis. Kitą jos kraičio dalį sudarė Tūlovo dvaras Vitebsko vaivadijoje bei valda Sieversko vaivadijoje.1633 metais paskirtas Mstislavlio pilininku. Su broliais pasidalijo tėvo palikimą, gaudamas Kruonį ir Uogintus, valdė Karmėlavą, Zacionių ir Eiticionų kaimus Žaslių seniūnijoje, Klopotovščinos dvarą Mozyrio apskrityje. Motina jam užrašė trečdalį Mikulino dvaro Vitebsko vaivadijoje, dalį Misiutino, Vievio dvarų Trakų vaivadijoje. 1629–1636 metais Jonas Oginskis globojo Bogoslavą Radvilą ir gavo Pakapių kaimą Kauno seniūnijoje ir Viazino dvarą Minsko vaivadijoje. Samuelis Levas (1595–1657) – 1620 metais  paskirtas Trakų stalininku, rotmistras, Darsūniškio seniūnas. 1633 metais paskirtas Trakų tijūnu. Jam buvo pavesta globoti Surdergio stačiatikių vienuolyną Ukmergės apskrityje. 1635 metais tapo karaliaus Vladislovo ketvirtojo dvariškiu.

Samuelio Levo Oginskio sūnūs Simonas Karolis ir Jonas Jackus buvo perėję į katalikybę. Abu  tapo dviejų įtakingiausių Oginskių šakų, dariusių didelę įtaką LDK gyvenime XVII–XIX a., pradininkais. Simonas Karolis (apie 1620–1699) – Vitebsko pakamorė, LDK kardininkas, 1685 metais paskirtas Mstislavlio vaivada. Perėjęs į katalikybę, tapo Šv. Teresės bažnyčios ir Karmelitų vienuolyno (Vilnius), kur ir palaidotas, fundaroriumi, valdė Mūro Strėvininkų dvarą Trakų vaivadijoje, Mikulino, Lozno, Rudnios dvarus Vitebsko vaivadijoje, Krosną Kauno apskrityje. Joną Jackų (apie 1619–1684) – globojo Smolensko vaivada Jurgis Karolis Glebavičius. 1648 metais Jonui Jackui atiteko Suričių dvaras Mstislavlio seniūnijoje. 1650 metais paskirtas Volkovijsko vėliavininku. Dalyvavo Maskvos kazokų, švedų ir bajorų tarpusavio karuose, išpirko iš totorių nelaisvės Boguslavą Radvilą. 1659 metais gavo Zazerzės polivarką Pinsko apskrityje. 1666-aisias trejiems metams iš Trakų vaivados Mikalojaus Paco Klicevo išsinuomojo seniūniją. Dalyvaudamas politinėje ir karinėje veikloje sugebėjo sukaupti dideles valdas.

Bogdanas Oginskis ir jo žmona yra palaidoti Kruonio stačiatikių vienuolyne. Mūrinėje bažnyčioje iki mūsų laikų išliko du antkapiai su reljefiniais riterių – Bogdano Oginskio ir jo sūnaus Samuelio Levo – atvaizdais.

Tadas Pranciškus Oginskis (1712 – 1783, Maladečne) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinis ir politinis veikėjas. Kunigaikštis kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, tėvas – Marcijonas Mykolas Oginskis, motina – Tereza Bžostovska. Broliai Ignotas Oginskis (1698–1775), Stanislovas Jurgis Oginskis (1710–1748). 1737 m. vedė lietuvaitę Izabelę Radvilaitę (1711–1761), Mykolo Antano Radvilos dukrą. Tado Pranciškaus vaikai: Andrius Ignotas (1739–1787) – kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio tėvas – ir Pranciškus Ksaveras Oginskis (1742–1814). Jam priklausė Maladečnas, kuri Oginskiai valdė jau 110 metų. Čia T. P. Oginskis perstatė rūmus ir įkūrė savo rezidenciją. Rūmuose turėjo didelę ir vertingą biblioteką, paveikslų galeriją.

Mirus žmonai, T. P. Oginskis 1763-aisiais vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Rietavo seniūno Kristupo (Kristoforo) Tiškevičiaus našlė Jadvyga iš Zaluskių giminės. Kaip kraitį gavo Rietavo dvarą – taip Oginskiai atsirado Plungės rajone. Buvo Ašmenos seniūnas, Trakų vaivada. Pirmoji žmona Izabelė Radvilaitė Ašmenoje įsteigė keletą labdaringų organizacijų vargšams, kurios vadinosi Izabelijomis. Antroji žmona Jadvyga taip pat garsėjo gerais darbais. Ji steigė ir išlaikė prieglaudas, buvoVilniuje statomos ligoninės našlaičiams ir pamestinukams fundatorė. Pats Tadas Pranciškus buvo Šv. Jonų bažnyčios Vilniuje Oginskių koplyčios fundatorius. Mirė 1783 metais Maladečine. Jo palaikai 1786 metais perkelti į Vilnių, palaidoti Šv. Jonų bažnyčios Oginskių koplyčioje.

Mykolas Kazimieras Oginskis (1728–1800), 1764 metais buvo pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karūną, bet pralaimėjo Stanislovui Poniatovskiui, paskutinysis LDK iždininkas, poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas. 1753–1761 ir 1782–1787 metais diplomatiniais ir tarnybiniais reikalais ne kartą lankėsi Vakarų Europoje, matė joje prasidedančią pramoninę revoliuciją ir pats stengėsi, kad Lietuva neatsiliktų: steigė pramonės įmones, manufaktūras Lietuvoje ir Baltarusijoje. Nutiesė kelią Pinskas – Volynė. 1777 metais įsteigė spaustuvę. 1765–1784 metais jo rūpesčiu buvo pastatytas 54 km ilgio kanalas, Nemuno intaką Ščarą sujungęs su Jaselda, Pripete, Dniepru ir atvėrė vandens kelią iš Baltijos į Juodąją jūrą (į Konstantinopolį). Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Šis kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu. 1768–1793 metais – Lietuvos Didysis etmonas. 1771 metais pralaimėjo Stolovičių mūšį Rusijos imperijos kariuomenei, kuriai vadovavo Aleksandras Suvorovas. Yra sukūręs operų, pats piešė ir tapė, globojo muzikus, artistus, dailininkus, išleido pasakų ir poezijos rinkinių.

M. K. Oginskis valdė Švėkšnos dvarą ir Slonimą, kuriame turėjo orkestrą ir buvo įkūręs operos teatrą. Daugelį metų globojo savo trečiosios eilės pusbrolio Andriaus sūnų Mykolą Kleopą Oginskį. Palaidotas Varšuvos Povonzkų kapinėse. Už nuopelnus 1755 metais buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Pranciškus Ksaveras Oginskis (1742–1814) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karinis ir politinis veikėjas, Lietuvos lauko sargybinis, Ašmenos pulkininkas, LDK didysis prievaizdas, Rietavo ir Pževalsko seniūnas, Baro konfederatas, paskutinis LDK virtuvininkas kunigaikštis Pranciškus Ksaveras (Stanislovas) buvo jaunesnysis Tado Pranciškaus Oginskio ir Izabelės Radvilaitės sūnus, Mykolo Kleopo Oginskio dėdė, Andriaus Ignoto Joachimo Juozapato brolis. Jis už nuopelnus 1770 metais apdovanotas Šv. Stanislovo ordinu, 1790 m. – Baltojo erelio ordinu. Valdė Pervalką, Hanutą ir Zalesę. 1771 metų rugsėjo 23-osios naktį P. K. Oginskis prie Stalovičų dalyvavo mūšyje, kuriame rusų kariuomenė, vadovaujama Suvorovo, sutriuškino etmono Mykolo Kazimiero Oginskio vadovaujamą tūkstantinį konfederatų būrį. P. K. Oginskis pateko į nelaisvę. Tėvas, Vitebsko vaivada Tadas Pranciškus Oginskis, sužinojęs apie „sutriuškintą Lietuvos kariuomenės stovyklą“, parašė laišką karaliui Stanislovui Augustui, kuriame užtarė savo jaunesnįjį sūnų, aiškindamas, kad jis „vykdė tarnybą atšiauriomis vadovo padėties sąlygomis“. Karalius iš Lietuvos ginklininko Andriaus Ignoto Joachimo Juozapato Oginskio (Pranciškaus brolio) jau buvo girdėjęs apie P. K. Oginskio padėtį ir 1771 m. spalio 6 d. vaivadai adresuotame laiške parašė, kad noriai įvykdė „padorius ir veiksmingus jo asmeniui žingsnius“. P. K. Oginskis neturėjo palikuonių, todėl Zalesę kaip palikimą 1802 metais padovanojo savo brolio Andriaus sūnui Mykolui Kleopui Oginskiui.

Apie kitus giminės narius: Andrių Oginskį – Mykolo Kleopo tėvą, Irenėjų Oginskį – Mykolo Kleopo sūnų, Mykolą Mikalojų – anūką bei kitus tos šeimos palikuonis plačiau pasakosime vėliau, aprašydami mūsų pagrindinio herojaus – kunigaikščio  Mykolo Kleopo Oginskio – gyvenimą.

Parengė Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2015 „XXI amžius“