Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mažeikiškių „Skrajojamasis“ teatras įkūnija Jobo dramą

Vytautas MALŪKAS

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kūrė Raimundas Radavičius – Elijas (kairėje) bei Paulius Mylė – Jobas

Šiauliuose Motinos Teresės šeimų namų direktorė Regina Zabielienė (kairėje) dėkojo mažeikiškiams už pagalbą šiems namams. Dešinėje – J. Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro vadovė režisierė Airida Lementauskienė

Prieš kiekvieną spektaklį vis kitoje bažnyčioje Airida Lementauskienė stengiasi nors kiek su kolektyvu parepetuoti

Penktąjį savo pasirodymą su spektakliu „Jobas“, suvaidintu Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos (Jėzuitų) bažnyčioje, Mažeikių savivaldybės kultūros centro Juozo Vaičkaus „Skrajojamasis“ teatras įprasmino labdara – po spektaklio suaukotos lėšos padovanotos Šiaulių Motinos Teresės šeimų namams. Spektaklio premjerą parodę Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, šio mėgėjų teatro aktoriai jau vaidino Kurtuvėnų, Juodkrantės ir Naujosios Akmenės maldos namuose, ateityje mažeikiškių laukia išvykos į kitus miestus.

Spektaklį įvertino teigiamai

Mažeikiškių spektaklis pastatytas pagal Karolio Voitylos dramą Senojo Testamento motyvais. Į Šiaulius J. Vaičkaus „Skrajojamojo“ teatro trupė ir jos vadovė režisierė Airida Lementauskienė vyko su labdaros misija – padėti likimo nuskriaustiems žmonėms.

„Šį kartą su savo spektakliu turėjome konkretų tikslą – paremti Šiaulių Motinos Teresės šeimų namus, kurie dar tik pradeda savo veiklą, ten dar vyksta remontas, tad pinigai jiems labai reikalingi. Manau, kad kažkiek prie to prisidėsime ir mes“, – prieš spektaklį kalbėjo A. Lementauskienė.

Sprendžiant iš žiūrovų reakcijos, vaidinimas Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje mažeikiškiams pavyko – šiauliečiai plojo atsistoję. Šios bažnyčios klebono kun. Stasio Kazėno SJ nuomone, itin stipri pirmoji šio spektaklio dalis – choristų giedojimas ir aktorių vaidinimas.

„Pavykęs ir visas vaidinimas – žmonės buvo prikaustyti, suklusę stebėjo tai, kas vyksta. Tai rodo, kad vaidinantieji tinkamai perduoda žinią, patraukia žiūrovų dėmesį ir su savo vidine jėga visus veda, nepalieka abejingų. Tai yra labai stipru ir man labai patiko“, – teigė kun. S. Kazėnas SJ.

Po spektaklio žiūrovai Motinos Teresės šeimų namams suaukojo apie du šimtus eurų. Motinos Teresės šeimų namų direktorė Regina Zabielienė džiaugėsi mažeikiškių pagalba ir jiems dėkojo – šeimų namams svarbus kiekvienas įnašas, čia branginamas kiekvienas centas.

Skaičius 12 – simbolinis

K. Voitylos „Jobas“ – ketvirtasis mažeikiškių teatro trupės sukurtas spektaklis. Jame sujungtas dviejų kolektyvų darbas – teatro aktoriams mėgėjams talkina Savivaldybės kultūros centro mišraus choro „Draugystė“, vadovaujamo Ričardo Grušo, dainininkų grupė.

Ji atlieka pagal choro vadovo sukurtą muziką spektakliui pritaikytas psalmes. Režisierei asistuoja drabužius spektakliui kūrusi mokytoja Ingrida Šopienė.

Pagrindinis – Jobo – vaidmuo atiteko Kultūros centro režisieriui Pauliui Mylei, Jobo žmoną vaidina Marija Katilienė, pranašo Elijo vaidmenį kūrė Raimundas Radavičius. Vidmanto Erlickio, Arūno Baltučio ir Juozapo Kukšto sukurti personažai – trys Jobo draugai: Elifazas, Bildadas ir Cofaris.

Spektaklyje vaidina dvidešimt keturi žmonės – dvylika aktorių mėgėjų bei dvylika choristų.

„Mes visą laiką juokavome, kad šie skaičiai simboliški ir primena dvylika apaštalų – juk tai taip pat susiję su Šventuoju Raštu“, – kalbėjo režisierė A. Lementauskienė.

Vaizduojama Jobo drama

Dramos autorius K. Voityla, vėliau tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, šį kūrinį parašė remdamasis Senuoju Testamentu. Jobo knygoje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris, užgriuvus nelaimėms, praradęs turtus, vaikus ir sveikatą, nesiliauja tikėti Dievu. Jobo istorija klausia: jei Dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji? Trys Jobo draugai teigia, kad jo kančios esančios pelnytos, Jobas įsitikinęs, jog kenčia ne dėl savo nuodėmių, bet neranda Dievo, kad pats prieš jį gintų savo bylą.

Vėliau spektaklio konfliktą vainikuoja Jobo žmona, kol galiausiai Dievo tiesą atskleidžia jaunasis pranašas Elijas. Jis sutinka, kad Jobas galbūt ir nekaltas, bet primena, jog žmogus „negali save teisiu vadinti“, nes Dievas didesnis už žmogų, o Jobo žinojimas esąs ribotas. Elijas sugrąžina Jobui viltį ir regėjimų pagalba padeda kančioje susivienyti su ateisiančiu žmonijos atpirkėju Jėzumi Kristumi. Dramos autorius nepastebimai sujungia Senojo ir Naujojo Testamento istorijas ir nukelia mus į kiekvieno mūsų tikėjimą, kančią ir jos prasmę. Juk visais laikais buvo, yra ir bus kenčiančių, tad juos visus galima vadinti, pasak K. Voitylos, Jobais.

Didelė evangelizacinė prasmė

Režisierė A. Lementauskienė įsitikinusi, kad šis spektaklis turi evangelizacinę prasmę, nes čia K. Voityla daug dėmesio skiria Dievo žodžiui, tad tie, kurie paims į rankas „Jobą“, atsivers Šventąjį Raštą arba bent ateis į bažnyčią, kad ir dėl spektaklio, nors mažu žingsneliu priartės prie Dievo. „Nuo jo mes nutolome ne būdami, o bėgdami šiame amžiuje. Bėgdami ne tik nuo savęs, bet pirmiausia nuo Dievo, tikėdami ne Jo, o savo galia. Šis spektaklis skirtas Pašvęstojo gyvenimo metams, tad jei bent vienas žmogus po mūsų spektaklio grįš prie Dievo ar jį pažins, tai bus pasiekta ne mūsų, o meno dėka. Tai padėtų kalbėti apie atgyjančią sakralinio teatro reikšmę, kuri nuo pat pirmųjų amžių ir turėjo būti Dievo šlovinimas“, – apie spektaklio tikslus kalba A. Lementauskienė.

Choras – lyg veikėjas

Kultūros centro chorą „Draugystė“ režisierė A. Lementauskienė spektakliui pasitelkė neatsitiktinai – šis kolektyvas lankėsi Vatikane ir buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Dievas, matyt, taip gražiai viską suvedė neatsitiktinai.

Choro vadovas R. Grušas režisierei iš karto sutiko padėti, bet jam nebuvo lengva: rapsodijos tekstai ne visi eiliuoti, besikaitaliojantis ritmas. Siekiant neatitolti nuo Senojo Testamento, teko ieškoti psalmių natų, jas reikėjo pritaikyti, koreguoti ir užrašyti. Anot choro vadovo, psalmės spektakliui pasirinktos todėl, kad jos iš Jeruzalės atėjo į Romą ir atsirado krikščioniškosios giesmės.

„Tais laikais buvo giedamos tik psalmės, vėliau atsirado grigališkasis choralas – mūsų „Aleliuja“ yra jau iš jo. Šito darbo ėmiausi nedrąsiai, nes niekada gyvenime to nebuvau daręs, bet noras pabandyti buvo. Choras spektaklyje yra lyg veikėjas, ir jeigu tas giedojimas įtikina, žmonės klauso ir jaudinasi, kažkas, matyt, yra. Įsijungdami į spektaklį, mes išgyvename gražią patirtį“, – kalbėjo R. Grušas.

Laukia pakvietimų

Sumanymas suvaidinti „Jobą“ bažnyčioje – ne atsitiktinis. Režisierė A. Lementauskienė tvirtina: pirmiausia tam tinka „Jobo“ sakralinė tematika, be to, ji norėjusi, kad teatras su šiuo kūriniu „paskrajotų“ po regiono bažnyčias, o gal ir toliau – mėgėjų teatras pasiruošęs atvykti ir į kitas bažnyčias – tereikia pakviesti.

Pirmasis mažeikiškių mėgėjų teatro spektaklis buvo pristatytas namiškiams Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. Jos klebonas, Mažeikių dekanas kan. Zenonas Degutis, kalbėdamas apie šį spektaklį, pirmiausia dėmesį atkreipė į paties kūrinio autoriaus K. Voitylos – būsimojo popiežiaus – gebėjimą Senąjį Testamentą perpinti su Naujuoju – stebina jo, kaip tikinčio žmogaus, kaip dvasininko, Šventojo Rašto žinojimas ir gilus jo pažinimas, nes Jobo knyga sujungiama su Naujuoju Testamentu ir pats dramos siužetas yra vertingas ne tik literatūriškai, dramaturgiškai, bet ir teologiškai.

Linkėjo vaidinti ir kitur

Dekanas kan. Z. Degutis žavėjosi ir režisierės A. Lementauskienės darbu bei sumanymu – paprastomis, elementariomis sceninėmis priemonėmis ji išgauna dramatinį efektą ir parodo visą Jobo gyvenimą, jo dramatizmą. „Stebina, kad liaudies teatras, atrodytų, nedidelių meninių galimybių teatras ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulius Mylė labai išraiškingai parodo visą Jobo dramą. Esu sužavėtas spektakliu ir režisierės darbu. Norėčiau padėkoti už drąsą, už šventą pasiryžimą imtis tokio atsakingo kūrinio bei palinkėti, kad spektaklis išeitų ne vien tik į tikinčiųjų auditoriją, bet ir į plačiuosius visuomenės sluoksnius kituose miestuose“, – kalbėjo dekanas kan. Z. Degutis.

Interpretacija patiko

Pirmasis Mažeikių J. Vaičkaus „Skrajojamojo“ mėgėjų teatro pasirodymas svetur – Kurtuvėnuose, o vėliau – Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Mažeikiškių vaidinimą stebėjęs Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis teigė, kad kūrinį jam tekę anksčiau skaityti ir jo interpretacija jam be galo patikusi – perteikta ir pati K. Voitylos drama, bet kartu ir daug sėkmingų autentiškų motyvų, išgyvenimų.

„Nuostabu, kad vaidino mėgėjų teatras, tokį pastatymą tikrai įdomiau žiūrėti. Žmonės tam skiria savo laiką, įsigyvena į vaidmenis, į temą, emocijas. Ne iš pertekliaus, o iš paskutinių laiko likučių sukuria tokį spektaklį ir taip įtaigiai vaidina... Tikrai – patys geriausi įspūdžiai“, – kalbėjo vyskupas M. Sabutis.

Nuoširdūs ir įtikinantys

Nidos, Juodkrantės ir Rusnės evangelikų liuteronų parapijų kunigas Jonas Liorančas sakė, kad mažeikiškių pasirodymas jų bažnyčioje – reikšmingas įvykis: mažeikiškiai įdomiai interpretuoja Jobo knygą, ją atskleisdami per Naujojo Testamento prizmę, per Viešpaties išganymą ir viltį, kurią atneša Kristus. „Žinia ir yra ta viltis, tai, ką mes skelbiame. Kartais žmonės, kalbėdami apie liuteronus ir katalikus, kalba apie skirtingus tikėjimus. Iš tiesų, mūsų tikėjimas vienas – mes žvelgiame į išganymą, kurį mums atneša nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus“, – samprotavo dvasininkas. Kun. J. Liorančas pastebėjo, jog nepaisant to, kad aktoriai yra mėgėjai, jų sukurti vaidmenys nuoširdūs ir įtikinantys. Kiekvienam žiūrovui turėjo būti gaila Jobo dėl neteisingai jam mestų kaltinimų ir netekčių. „Ir tos vilties laukimas tarp žiūrovų tikrai buvo. To ir tikėtasi. Tai – puikus vaidinimas ir teatro trupės pasirodymas. Jeigu šie žmonės turi jėgų, tegu tik vaidina toliau – tikrai verta. O jei jėgų pritrūks, noriu jų palinkėti. Ir dar linkiu nesikuklinti – tai, ką jie daro, yra iš tiesų puiku“, – mažeikiškius gyrė kun. J. Liorančas.

Mažeikiai – Šiauliai
Autoriaus nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“