2015 m. spalio 2 d.    
Nr. 36
(2156)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kai laikraštyje daug Dievo, tai daug ir pasipriešinimo

Šiandien mūsų dėmesyje vienintelis Lietuvos katalikiškas laikraštis „XXI amžius“. Bažnyčia moko ir skelbia Dievo žodį, o laikraštis pačiu priimtiniausiu būdu pateikia tą dvasinį maistą tikintiesiems, kad žmogus dvasia augtų ir stiprėtų. O kur dar krikščioniškojo gyvenimo atšvaitai, gėrio akcijos, labdara kūnui ir sielai, kur parapijų ir įvairių institucijų gyvavimas, veikla, kur visos Lietuvos Bažnyčios reikalai, bėdos, rūpesčiai ir visa, ko reikia, kas svarbu, kas skaudu visai Lietuvos (ir ne tik) tikinčiųjų šeimai. Sunku išvardinti visas sritis, kuriose aktyviai dalyvauja „XXI amžius“.


 „XXI amžius“ – parapijos ar tik asmeninis reikalas

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ suskaičiavo jau 25 savo metus. Tūkstančiai publikuotų straipsnių, šimtai įvairiausių autorių, gebėjusių perteikti įvairių Lietuvos vietovių religinį, kultūrinį gyvenimą, atskleisti bažnyčių, parapijų, dvasininkijos bei nusipelniusių tautai ir valstybei asmenų gyvenimą, parodyti nuveiktus darbus. 25 metų tarpsnis jau reikalauja išsamios mokslinės analizės, kuri skatintų kiekvieną iš mūsų susimąstyti, pagalvoti ir sau pačiam atsakyti į gyvybiškai svarbius klausimus: „Kuo šis laikraštis tapo man, jį skaitančiam, garbaus ar jaunesnio amžiaus katalikui, ką jis man davė ir ką duoda?“ Nuo šio atsakymo priklauso tolimesnė „XXI amžiaus“ egzistencija.

Ar laikraštis galės plėstis, ar vos vos egzistuos, ar, neduok, Dieve, dar sunyks, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Aišku, jį skaitantys kartu ir palaiko, remia materialiai, prisideda net iš atokiausių parapijų parašytais straipsniais. Negalima kreiptis į tuos, kurie apie šį leidinį beveik nieko nežino – čia talkinti tegali tik skaitantys, tik žinantys: pakalbinti kaimynus, pažįstamus, priminti net ir kunigams, kurie nesidomėdami „XXI amžiumi“, neparagina savo parapijiečių.


„XXI amžiaus“ leidėjams ir skaitytojams

Nuoširdžiai sveikinu „XXI amžių“ 25-mečio proga. Jau ketvirtis amžiaus, kai dalijamasi Evangelijos žinia, kai nešama garuojanti Gerosios Naujienos duonos riekė į namų židinius, kai einama link žmogaus, nešant grožį, viltį, tiesą. Norisi nesustoti. Gal kitaip ir neįmanoma. Norisi dalintis kiekviena raide. Galbūt kai kam atrodys mažoka, bet žinant, kad tai – Evangelija, kiekvienas mažmožis bu prasmingas, o kiekvienas iššūkis pakeliamas.

Tad mieli „XXI amžiaus“ leidėjai ir skaitytojai, eikite į visą pasaulį, skelbdami nors ir mažytį, nors ir vienintelį Evangelijos žodį be kompromisų, teismo, žvilgčiojimo per petį ar atgal. Dievo palaimos Jums!

Kun. Nerijus Pipiras


Po dalelę Lietuvos

Romas BACEVIČIUS

Grupė „XXI amžiaus“ redakcijos
darbuotojų kartu su juos priėmusiais
Aldona Ramanauskiene, jos vyru Kostu
ir Algirdu Gasiūnu Palėvenės bažnyčioje

Rugsėjo 7 dieną, pirmadienį, grupė „XXI amžiaus“ redakcijos darbuotojų, minėdama laikraščio 25 metų jubiliejų, nusprendė ne kokią nors puotą surengti (tam neturime pinigų), o drauge leistis į kelionę po kai kurias Aukštaitijos vietas ir su jomis susipažinti. Nors ir lynojo, pirmiausia stabtelėjome Kupiškio rajone, Palėvenėje, prie Šv. Dominyko bažnyčios, kuri yra bene vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko architektūros pavyzdys. Čia mus pasitiko aktyvi „XXI amžiaus“ propaguotoja, platintoja ir autorė Aldona Ramanauskienė su vyru Kostu (jis yra bažnyčios zakristijonas) bei rajono savivaldybės tarybos narys Algirdas Gasiūnas. Ponia Aldona papasakojo apie bažnyčią, jos statytojus, čia gyvenusius vienuolius dominikonus (jų įsteigtą mokyklą lankė būsimasis architektas L. Stuoka-Gucevičius) ir dirbusius kunigus. Prie pagrindinio altoriaus stovėję pastoliai liudijo šiuo metu vykstantį restauravimą (netrukus sužinojome, kad pastolių jau neliko – restauratoriai toje vietoje darbą baigė). Palėvenės bažnyčioje yra daug unikalių dalykų. A. Ramanauskienė apgailestavo, kad išleidžiant prestižinius leidinius apie bažnyčias dažnai pasitaiko apmaudžių klaidų rašant apie Palėvenės bažnyčią. O juk tais leidiniais remiasi žurnalistai, istorikai, kurie net neįtardami tas klaidas kartoja. Palėvenės bažnyčia neatsiejama nuo dominikonų vienuolyno ir sudaro architektūrinį ansamblį. Šalia bažnyčios stovi keli buvusio dominikonų vienuolyno pastatai, bet tik viename iš jų kažkas įsikūrė, o kiti statiniai reikalauja milžiniškų lėšų, kad juose po restauravimo kas nors galėtų būti. Įdomu buvo pavaikščioti po vienuolyno griuvėsius ir pabandyti sugrįžti 150 metų atgal, kai čia gyveno dominikonai. Gerai, kad tie griuvėsiai yra po stogu, apsaugo nuo lietaus. Taip lėčiau laikas juos ardo. Gyvybės čia suteikia ir tai, kad vienuolyno kiemelyje ir jo prieigose, panaudojant kai kuriuos pastatus, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.


Vyskupų žodis dėl katalikiškos spaudos

Brangūs mūsų Tikintieji, mieli Kunigai!

Tautų apaštalas šventasis Paulius mums, vyskupams, yra palikęs tokį paliepimą: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Jėzaus Kristaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl Jo apreiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su visu kantrumu ir kaip išmanydamas! (2 Tim 4, 1–2). Tą pareigą atmindami, jos svarbumu įsitikinę, šiandien, Vilniaus Aušros Vartuose susirinkę, norime pasikalbėti su jumis labai rūpimu katalikiškos spaudos klausimu.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija