Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Latvijoje atidengtas paminklas karaliui Mindaugui

Aldona Ramanauskienė

Prie paminklo Karaliui Mindaugui, karalienei Mortai ir jųdviejų sūnui Rukliui Agluonos bazilikos šventoriuje kalba Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ

Rugsėjo 20 dieną, sekmadienį, paminklo Lietuvos karaliui Mindaugui atidengimo iškilmės Agluonoje (Latvijos miestelis tarp Daugpilio ir Rezeknės) prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis bazilikoje. Jas aukojo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), 9 vyskupai, apie 30 kunigų iš Latvijos ir Lietuvos. Iš Lietuvos  liturgijoje dalyvavo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, iniciatyvinės grupės paminklo statybai narys kun. dr. Rimantas Gudelis, kunigai Mindaugas Šlaustas, Gediminas Tamošiūnas. Šv. Mišių metu giedojo Agluonos bazilikos choras, grojo Panevėžio rajono muzikos mokyklos lengvosios muzikos orkestras (vadovas Kęstutis Plančiūnas), kurį sudaro apie 80  grojančių ir giedančių moksleivių. Po šv. Mišių vyko paminklo atidengimo ceremonija. Prie paminklo kalbėjo Latvijos ir Lietuvos kultūros ministrai, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Latvijos kardinolas Janis Pujatas. Paminklą atidengė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis kartu su Latvijos kultūros ministre Dace Melbarde. Lietuvos ir Latvijos himnus giedojo Latgalijos jungtinis choras, montažą lietuvių kalba vedė Panevėžio dramos teatro aktorius Albinas Keleris.

Kalnai, „Įpėdiniai“ ir tikėjimas

Loreta Jastramskienė Alpėse

Rašytoja tapusi žurnalistė Loreta JASTRAMSKIENĖ, kūryboje neslepianti, kad yra tikintis žmogus, išleido jau trečią romaną. Pirmajame – „Vanduo nemoka kalbėti“ – pasakojo apie sūnaus netekusią motiną ir jo dingimą tiriančią žurnalistę, antrajame – „Juokingos moters agapė“ – apie žurnalistikos užkaborius, trečiajame – novelių romane „Įpėdiniai“ – kelionėse po Austriją ir Alpių kalnuose nutikusias istorijas...

Ši ką tik knygynuose pasirodžiusi knyga – noras išbandyti naują žanrą?

Tai – trylika mažų romanų. taip kartais pavadinu „Įpėdinius“. Susitikime su šiuolaikiniu norvegų rašytoju Dagu Solstadu kartą išgirdau jį sakant: „Viskas, ką aš rašau, yra romanai. Reportažas iš futbolo varžybų – irgi romanas“. Man patiko toks žanrų nepaisymas, kalbėjimas apie savo kūrinius taip, kaip juos suvoki, švelniai juokaujant. Tai – geras ženklas, rodantis, kad kūrėjas nesirengia niekam įtikti ar patikti, o jam svarbiausia – vidinė laisvė. Mano trečiosios knygos herojai šią laisvę suvokia kaip prigimtinę teisę, suteikiančią gyvenimui prasmę ir padedančią išsaugoti žmogiškąjį orumą nedėkingiausiose situacijose.