|
XXI amžius parapijos ar tik asmeninis reikalas
Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis XXI amžius suskaičiavo jau 25 savo metus. Tūkstančiai publikuotų straipsnių, šimtai įvairiausių autorių, gebėjusių perteikti įvairių Lietuvos vietovių religinį, kultūrinį gyvenimą, atskleisti bažnyčių, parapijų, dvasininkijos bei nusipelniusių tautai ir valstybei asmenų gyvenimą, parodyti nuveiktus darbus. 25 metų tarpsnis jau reikalauja išsamios mokslinės analizės, kuri skatintų kiekvieną iš mūsų susimąstyti, pagalvoti ir sau pačiam atsakyti į gyvybiškai svarbius klausimus: Kuo šis laikraštis tapo man, jį skaitančiam, garbaus ar jaunesnio amžiaus katalikui, ką jis man davė ir ką duoda? Nuo šio atsakymo priklauso tolimesnė XXI amžiaus egzistencija.
Ar laikraštis galės plėstis, ar vos vos egzistuos, ar, neduok, Dieve, dar sunyks, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Aišku, jį skaitantys kartu ir palaiko, remia materialiai, prisideda net iš atokiausių parapijų parašytais straipsniais. Negalima kreiptis į tuos, kurie apie šį leidinį beveik nieko nežino čia talkinti tegali tik skaitantys, tik žinantys: pakalbinti kaimynus, pažįstamus, priminti net ir kunigams, kurie nesidomėdami XXI amžiumi, neparagina savo parapijiečių.
Nemažai tenka lankytis įvairių vyskupijų parapijose. Tad noriu pateikti porą pavyzdžių.
Kalbėdama apie katalikišką spaudą ir XXI amžių negaliu neprisiminti šviesios atminties ilgamečio Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebono monsinjoro Petro Baltuškos (1930 11 201954 09 122012 10 13), kuris visomis išgalėmis siekė palaikyti XXI amžių, vienu metu jo prenumeravęs net 50 egzempliorių per savaitę. Dėl įvairių situacijų, sumažinęs prenumeratą, rado kitą būdą, kad laikraštį paskaitytų kuo daugiau parapijiečių (o gal skaitydami susidomės ir patys užsiprenumeruos): laikraščius sudėliodavo pirmuose suoluose, atėjusieji į šv. Mišias juos pasiimdavo, parsinešdavo į namus ir perskaitę, padėdavo į tolesnį suolą, ir iki naujo numerio pasirodymo laikraščiai apkeliaudavo visą bažnyčią. Pasirodžius naujam numeriui, vėl prasidėdavo XXI amžiaus kelionė Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje. Ne sykį monsinjoras kreipėsi į parapijiečius, ragindamas atidžiau skaityti vieną ar kitą straipsnį ir, kilus klausimams, ateiti į zakristiją ar kleboniją pasiaiškinti, padiskutuoti... Mons. P. Baltuška parengė, priaugino skaitytojų, ir dabar, nors jau treji metai, kai monsinjorą pasikvietė Aukščiausiasis, kai kurie Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos tikintieji negali gyventi be XXI amžiaus. Mons. P. Baltuška propagavo ir kitą katalikišką periodiką bei leidinius, tačiau čia kalbu tik apie XXI amžių laikraštį, minintį 25 metų jubiliejų.
Teko būti liudininke kitoje vietoje. Rudeniop, kunigą perkėlus į naują parapiją, jo vieton atkeltas kitas kunigas, nemotyvuodamas priežasčių, atsisakė jam nepatinkančio XXI amžiaus ir pareikalavo daugiau jo nebesiųsti, nors ankstesnio klebono už laikraštį buvo atsiskaityta iki metų pabaigos. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad XXI amžius parapijiečių buvo skaitomas (reikia pasakyti, kad atvykęs kunigas atsisakė visos iki tol gautos katalikiškos spaudos!). Tačiau būtina pasidžiaugti: nors naujasis klebonas ignoravo, XXI amžius šioje parapijoje nenumirė, keletas aktyvesniųjų tikinčiųjų pasinaudojo pašto paslaugomis ir jį užsiprenumeravo. Dabar laikraštis keliauja po namus...
Du skirtingi pavyzdėliai, tačiau kokie jie reikšmingi ir svarbūs katalikiškos spaudos egzistencijai.
Daugelis žino, kad prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje kunigai didžiulį dėmesį skyrė katalikiškai spaudai, katalikiškos minties plėtrai. Matydami, kad spaudoje mažiau paliečiama kuri nors dvasinė kryptis, patys rašė ir ragino rašyti visus galinčius juk tik visų geranoriškomis pastangomis laikraštis gali tapti toks, koks kiekvienam būtų mielas ir reikalingas. Tada visi gerai žinojo: neturėsime katalikiškos spaudos, nebeliks ir tvirtos dvasingumo atramos, tapsime lengvai pažeidžiami, galiausiai, pradės irti ir tikėjimo pamatai. Prisiminkime žymių prieškario lyderių ir veikėjų pasisakymus bei pastangas išlaikyti ir plėsti katalikišką spaudą. Juk ne vienas pažįstame mecenatų, aukojančių katalikiškai veiklai. Tad patys negalėdami, paprašykime tokių geradarių, kad toks laikraštis, kuriame nėra to, kas žeidžia kataliką pornografijos, įvairių sekso skandalų, kitokių bjaurasčių, paremtų XXI amžių, kad laikraštis taptų aktyvia parapijų gyvenimo dalimi. Džiaugdamiesi, kad XXI amžius jau įžengė į antrąjį amžiaus ketvirtį, pagal visas galimybes, geranoriškumą ir troškimą jį išlaikyti prisidėkime prie XXI amžiaus veiklos plėtros, kad 50-ąjį jubiliejų sutiktų tardamas svarų ir visiems svarbų žodį.
Dr. Aldona Vasiliauskienė
© 2015 XXI amžius
|