|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Po dalelę Lietuvos Romas BACEVIČIUS
Rugsėjo 7 dieną, pirmadienį, grupė XXI amžiaus redakcijos darbuotojų, minėdama laikraščio 25 metų jubiliejų, nusprendė ne kokią nors puotą surengti (tam neturime pinigų), o drauge leistis į kelionę po kai kurias Aukštaitijos vietas ir su jomis susipažinti. Nors ir lynojo, pirmiausia stabtelėjome Kupiškio rajone, Palėvenėje, prie Šv. Dominyko bažnyčios, kuri yra bene vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko architektūros pavyzdys. Čia mus pasitiko aktyvi XXI amžiaus propaguotoja, platintoja ir autorė Aldona Ramanauskienė su vyru Kostu (jis yra bažnyčios zakristijonas) bei rajono savivaldybės tarybos narys Algirdas Gasiūnas. Ponia Aldona papasakojo apie bažnyčią, jos statytojus, čia gyvenusius vienuolius dominikonus (jų įsteigtą mokyklą lankė būsimasis architektas L. Stuoka-Gucevičius) ir dirbusius kunigus. Prie pagrindinio altoriaus stovėję pastoliai liudijo šiuo metu vykstantį restauravimą (netrukus sužinojome, kad pastolių jau neliko restauratoriai toje vietoje darbą baigė). Palėvenės bažnyčioje yra daug unikalių dalykų. A. Ramanauskienė apgailestavo, kad išleidžiant prestižinius leidinius apie bažnyčias dažnai pasitaiko apmaudžių klaidų rašant apie Palėvenės bažnyčią. O juk tais leidiniais remiasi žurnalistai, istorikai, kurie net neįtardami tas klaidas kartoja. Palėvenės bažnyčia neatsiejama nuo dominikonų vienuolyno ir sudaro architektūrinį ansamblį. Šalia bažnyčios stovi keli buvusio dominikonų vienuolyno pastatai, bet tik viename iš jų kažkas įsikūrė, o kiti statiniai reikalauja milžiniškų lėšų, kad juose po restauravimo kas nors galėtų būti. Įdomu buvo pavaikščioti po vienuolyno griuvėsius ir pabandyti sugrįžti 150 metų atgal, kai čia gyveno dominikonai. Gerai, kad tie griuvėsiai yra po stogu, apsaugo nuo lietaus. Taip lėčiau laikas juos ardo. Gyvybės čia suteikia ir tai, kad vienuolyno kiemelyje ir jo prieigose, panaudojant kai kuriuos pastatus, vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Iš Palėvenės centro pasukome į Stirniškio kaimą. Stabtelėjome prie Palėvenės dvaro, kuris jau nuo 1654 metų priklausė Komarams. Čia mus pasitiko jo paveldėtoja Nijolė Marija Milaknienė. Moteris pirmiausia pakvietė žvilgtelėti į angliško stiliaus parką, pasižymėjusį labai senais ir įvairiais medžiais. Parke tvorele aptvertas šlama vienas iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių, kurį jos senelis parsivežė iš kelionės po Kurilų salas. Tai gamtos paminklas. Šalia jo šimtametės liepos, beržai, ošia kanadiniai klevai, Sibiro maumedis, eglės, pušys, baltosios tuopos, liepų alėja, baltakamienių beržų giraitė. Pasak dvaro paveldėtojos, vasarą čia akį džiugina pievų ir darželio gėlės, savo darbštumu užkrečia dūzgiančios bitės, nepakartojamą melodiją ošia šimtamečiai medžiai, nuo aušros ligi sutemos suokia lakštingalos, be atodūsio dirba sanitarai geniai, šalia įsikūrusios išdidžios pilkosios gervės, naktimis budi ūkaujantys apuokai, o į ant rūmų bokšto susuktą lizdą kiekvieną pavasarį sugrįža gražuoliai gandrai. Palėvenės dvare žemės ūkis dar XIX amžiaus pabaigoje buvo tvarkomas naujoviškai. Dvaras turėjo įvairių žemės ūkio mašinų, net ir garinių kuliamųjų, 1859 metais veikė vandens malūnas. Komarai buvo mecenatai, rėmė bažnyčių statybas. Paskutinis dvaro savininkas buvo Bogdanas Komaras (18841962), kuriam jis atiteko 1912 metais po tėvo Jurgio Komaro mirties. Vokiečių okupacijos metais (19151918) Palėvenės dvare veikė Petro Mačiulio suorganizuota mokykla. Tarpukariu vystyta intensyvi ūkinė veikla. Dvaro žemėje tuo metu gyveno 130 žmonių, dvare dirbo daug samdomų darbininkų. Palėvenės dvare nuolat buvo pilna svečių. Bendros medžioklės, įvairios šventės čia sutraukdavo daug giminų ir draugų. Buvo laikomasi tradicijų. 1940 metais sovietinė valdžia dvarą nacionalizavo. Visa, kas vertinga, buvo išgrobta, niokojama tai, kas kurta šimtmečius. Dvaras smarkiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kuomet vokiečiai, norėdami sunaikinti čia įsikūrusį sovietų armijos dalinį, numetė bombą. Dvaro savininkas B. Komaras dar kurį laiką gyveno malūnininko namelyje, dažną naktį slapstėsi pas kaimynus. Vėliau, vežamas į Sibirą, būdamas ryžtingas, tamsiu paros metu ties Čeliabinsku iššoko iš traukinio ir po kurio laiko grįžo į Lietuvą. Jo dukra, dabartinės dvaro savininkės N. M. Milaknienės mama Marija Komaraitė, išsaugojo šeimos albumą. Jis tarsi gidas po Palėvenę. Čia yra tuometinio dvaro, jo savininkų, giminių ir draugų nuotraukos, didelė šventinių atvirukų kolekcija, daug retro laikų aktorių nuotraukų, senojo Panevėžio, Kėdainių, Peterburgo ir kitų miestų atvaizdų. Dalį to albumo dvaro paveldėtoja mums parodė iš nuotraukų turėjome progą įsitikinti, kiek čia kokių pastatų išliko, o kas jau sugriuvę ar sunaikinta... Vėliau sužinojome, kad anapus Lėvens upės gyveno Komarų kaimynai, buvę artimesni už gimines, Monika ir Adolfas Vapšiai žmonės, išsaugoję paskutinio dvaro savininko B. Komaro archyvą. Palikdamas Palėvenę, jis lagaminėlį su dokumentais paliko saugoti šiems kaimynams, o jie vėliau sugrąžino N. M. Milaknienei. Tai neįkainojama vertybė jos šeimai. Čia buvo ir dalis jos senelio dienoraščio. Nesvarbu, kad jai grįžo tik Palėvenės dvaro griuvėsiai, daug kas išgrobta, trihektarininkams išdalinta dalis paminklosauginės zonos. Svarbiausia tai, kad dvaras grįžo teisėtai paveldėtojai, nespėjus įgyvendinti pasidovanojimo projekto. Palėvenė man ir mano vaikams, anūkėms šventa Tėvų, Senelių, Prosenelių gimtinė, relikvija, kurios linkėčiau kiekvienam, sako dvaro paveldėtoja. Kita grupės XXI amžiaus redakcijos atstovų aplankyta vieta Kupiškis. Čia pirmiausia užėjome į Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Stebėjomės jos dydžiu. Tokios bet kuris didmiestis galėtų pavydėti. Kupiškėnai pasakojo, kad ji retai būna tiek pilna, kad pritrūktų vietos atsisėsti. Mus aplankyti ir su 25-mečiu pasveikinti atėjo XXI amžiaus platintojas Juozas Petrulis. Paskui savivaldybės tarybos narys A. Gasiūnas, kuris yra ir miškų ūkio inžinierius, pavedžiojo po tas Kupiškio vietas, kurias puošia Henriko Orakausko skulptūros, parodė, kaip tvarkomas Kupos slėnis. Jau popiet nuėjome prie Kupiškio marių, kurios atsirado 1984 metais užtvenkus Lėvens upę. Šis tvenkinys nuo Kupiškio priemiesčio tęsiasi 25 km į šiaurę iki Rokiškio rajono. Užtvenkus Lėvens upę, atsirado ir pusiasalis, vėliau paverstas Lėvens tvenkinio sala, čionykščių vadinama Uošvės liežuviu. Marių pakrantės kasmet gražėja. Jos tvarkomos, prižiūrimos, puoselėjamos. Saloje po pastoge papietavome. Atsisveikinę su kupiškėnais pasukome į Svėdasus, į Anykščių rajoną. Pasukome Rokiškio link ir stabtelėjome Malaišiuose, rašytojo ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtinėje, kur stovi jo biustas (skulptorius Bernardas Bučas, 1933). Iš čia netrukus privažiavome Kunigiškių kaimą, kuriame yra Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. Šiame pastate, buvusioje pradžios mokykloje, 18791881 metais mokėsi J. Tumas-Vaižgantas. 1987 metais pastate įrengtame muziejuje-sodyboje mūsų buvęs bendradarbis ir iki šiol nuolat XXI amžiui rašantis Vytautas Bagdonas, prižiūrintis šią sodybą, papasakojo apie Vaižganto laikų pradžios mokyklą, supažindino su muziejaus eksponatais. Apie šią vietą daug kartų teko skaityti Vytauto rašiniuose, bet apsilankėme čia visi tik pirmą kartą. Paskutinioji XXI amžiaus darbuotojų kelionės vieta Anykščių regioniniame parke, šalia Puntuko akmens, rugpjūčio 7 dieną atidarytas unikalus Medžių lajų takas. Jis vingiuoja 300 m ir veda į 35 m aukščio bokštą, nuo kurio galima apžvelgti vysk. Antano Baranausko apdainuotąjį Anykščių šilelį, pasigrožėti Šventosios vingiais. Toks takas medžių viršūnėmis yra vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje. Medžių lajų takas buvo statomas pagal projektą Saugomų teritorijų tvarkymas. III etapas, kurį sudarė ir vykdė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos kartu su Anykščių regioninio parko direkcija. Projektui skirta 2,5 mln. eurų parama. Apžvalgos bokšte veikia keltuvas, kad Anykščių šileliu iš viršaus galėtų gėrėtis ir neįgalieji, lankytojai su mažais vaikais ir vyresni žmonės. Statybininkai šiam unikaliam statiniui sunaudojo 395 tonas metalo ir 1,5 tūkst. kubinių metrų betono. Jei ne prastokas oras, tikriausiai dar į keletą vietų būtume užsukę, tačiau lietus skubino grįžti atgal į Kauną. Džiaugėmės, galėję atsipalaiduoti nuo kasdienių rūpesčių ir pamatę bent mažą gražiosios Lietuvos dalelę. Dėkojame visiems, kurie mus priėmė ir kelionėje globojo.
KaunasKupiškio ir Anykščių rajonai
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |