Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Oazė
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kalnai, „Įpėdiniai“ ir tikėjimas

Loreta Jastramskienė Alpėse

L. Jastramskienės novelių romanas „Įpėdiniai“

Autorės autografas

Rašytoja tapusi žurnalistė Loreta JASTRAMSKIENĖ, kūryboje neslepianti, kad yra tikintis žmogus, išleido jau trečią romaną. Pirmajame – „Vanduo nemoka kalbėti“ – pasakojo apie sūnaus netekusią motiną ir jo dingimą tiriančią žurnalistę, antrajame – „Juokingos moters agapė“ – apie žurnalistikos užkaborius, trečiajame – novelių romane „Įpėdiniai“ – kelionėse po Austriją ir Alpių kalnuose nutikusias istorijas...

Ši ką tik knygynuose pasirodžiusi knyga – noras išbandyti naują žanrą?

Tai – trylika mažų romanų. taip kartais pavadinu „Įpėdinius“. Susitikime su šiuolaikiniu norvegų rašytoju Dagu Solstadu kartą išgirdau jį sakant: „Viskas, ką aš rašau, yra romanai. Reportažas iš futbolo varžybų – irgi romanas“. Man patiko toks žanrų nepaisymas, kalbėjimas apie savo kūrinius taip, kaip juos suvoki, švelniai juokaujant. Tai – geras ženklas, rodantis, kad kūrėjas nesirengia niekam įtikti ar patikti, o jam svarbiausia – vidinė laisvė. Mano trečiosios knygos herojai šią laisvę suvokia kaip prigimtinę teisę, suteikiančią gyvenimui prasmę ir padedančią išsaugoti žmogiškąjį orumą nedėkingiausiose situacijose.

„Įpėdiniai“ prasideda prologu: jaunas diplomatas paskyrimo dirbti Lietuvos ambasadoje Austrijoje išvakarėse sulaukia netikėtos dovanos – motina jam padovanoja trylika novelių, kurių veikėjai gyvena ir veikia konkrečioje istorinėje aplinkoje Austrijoje ir Lietuvoje, patirdami dvasinių, fizinių, psichologinių išbandymų, išgyvendami laiko įpėdinių būsenas. Tarp sūnaus pašaukimo ir novelių egzistuoja artimas ryšys. Skaitant jas sūnui atsiveria jo paties asmeninė istorija, gimimo Halštate aplinkybės, atskleidžiančios dar vaikystėje atsiradusios nenumaldomos traukos Austrijai priežastis. Paklausi, kodėl Austrija? Nes tai – šalis, kurioje atostogaudami lankėmės trylika vasarų, ir kurioje teko patirti daugybę išbandymų, nepakartojamų akimirkų. Keturias noveles – „Diada“, „Parvežk jai edelveisą“, „Švilpiko diena“, „Negyvieji kalnai“ – paskyriau žmogaus ir kalnų bičiulystei, kuri įmanoma tik įveikiant baimę ir įspėjant nerašytas Alpėse galiojančias taisykles.

Kaip manai, ar kelionių įspūdžiai – universalus įkvėpimo šaltinis?

Kelionės – tarsi sapnai. Vėliau, sugrįžusi į Lietuvą, nuolat kopdavau į kalnus, sapnuodavau istorines asmenybes, kurių muziejuose lankiausi, klausydavausi austrų kompozitorių muzikos, skaitydavau austrų rašytojų kūrinius. Franzo Grillparzerio „Sandomiro vienuolynas“, Peterio Roseggerio „Uolos paveikslas“, Heimito von Dodererio „Slunio kriokliai“, Franzo Werfelio „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“, Hugo von Hofmannsthalis, Stefanas Zweigas keisdavosi vietomis, vėl sugrįždavo ant darbo stalo. Kitų profesijų žmogus ant stalo po kelionių turbūt laiko savo srities profesionalų knygas.

Man labai artimas poeto Viktoro Rudžiansko eilėraštis: Kai nesapnuoju/ kasryt/ keliuosi/ lyg iš numirusių. Taip ir jaučiuosi, kai sapnai neaplanko. Kelionės juos prišaukia. Taip dėliojosi „Įpėdinių“ novelių siužetai – iš kelionių fragmentų, sapnų, pažinimo. Kartą S. Freudo muziejuje Vienoje pamačiau jaunuolį, gulintį ant kanapos. Įsmeigęs akis į lubas jis gulėjo ir nejudėjo. Tai buvo apsakymo „Seansas Bergasėje 19“ pradžia. Po apsilankymų Halštate, sėdėdama toje pačioje vietoje, vieną vakarą netikėtai pamačiau ant kalvos koplytėlę. Susidomėjau. Kai kitą dieną apsilankiau joje, perskaičiau jaudinančią istoriją: tai – viena iš Kalvarijų kelio koplytėlių, kurioje lankydavosi imperatorienė Sisi su dukra Valerija po sūnaus Rudolfo savižudybės. Pietoje pavaizduotas Jėzus panašus į Rudolfą, o Marija – į Elžbietą. Tai buvo apsakymo „Įpėdiniai“ pradžia, į Halštatą nusiunčiau du herojus – Gertrūdą ir Ugnių. Man patikdavo vakarais stebėti austrų gyvenimą, ypač mažų miestelių, kaimelių. Svajodavau, kad kada nors ramiai ir tvarkingai taip gyvens darbštūs lietuviškų kaimų žmonės. Vakare anksti guls, ryte kelsis, į darbą eis apsirengę tautiniais drabužiais. Tikiu, kad taip bus, tik nežinau, po kiek šimtų metų.

Kai iš žurnalistikos pasukai į valstybės tarnybą, pasidarei produktyvi rašytoja: per šešerius metus – du romanai. Kas Tau yra rašymas?

Imunitetas nevilčiai ir atidavimas skaitytojams, ką geriausio šiame pasaulyje esu gavusi. Dar ankstyvoje vaikystėje tėtis man nuolat sakydavo: knygos yra geriausi draugai. Tikėjau, draugavau, norėjau daug sužinoti, pažinti, patirti. Tapau, kaip tu vadini, produktyvia žurnaliste, ir man pavykdavo nuveikti gerų darbų tiems žmonėms, kurių visuomenė ir likimas nelepino. Atėjo metas knygoms ir darbo pakeitimas čia turbūt nebuvo lemtingas, nes pirmąjį romaną išleidau dar dirbdama žurnaliste „Lietuvos žiniose“. Daugelyje valstybių, kurios nebuvo penkiasdešimt metų okupuotos, įprasta, kad vyresni žurnalistai rašo ir leidžia knygas.

O kas tau yra Alpių kalnai? Esi minėjusi, kad kalnai – geriausia vieta maldoms. Kodėl?

Tylos, ramybės ir išbandymų pasaulis... Tai – mano Alpės. Per savaitę kalnų žygiuose pasikeisdavo tai, ko negalėdavau įveikti dešimtmečiais. Ten liko daugybė mano fobijų, kurios persekiojo ir erzino, ten suvokiau, koks svarbus gali būti vienas vienintelis žingsnis, nes jeigu atsainiai jį žengsi, daugiau vaikščioti neteks. Daug metų kankindavo tachikardija, bet jos kažkaip nepastebimai neliko. Kopdami į kalnus, keliaudami jų takais, abu su vyru išmokome tylėti, suprasti vienas kitą be žodžių. Žemėje daug triukšmo, žmonių kalbų, ir maldai lieka kelios minutės rytą, dar prieš užmiegant. Kalnuose atsiveria nežemiškos erdvės, nepajunti, kaip pradedi kalbėtis su Kūrėju, dėkoji Jam ir meldiesi – neapleisk, būk šalia.

Ir ankstesniuose romanuose, ir dabar neslepi, kad esi tikintis žmogus. Kas Tau yra tikėjimas?

Tavo klausime sutelpa daugiau nei du sakiniai. Žodis neslepi tarsi sufleris padeda suvokti, kad galbūt reikėtų paslėpti savo tikėjimą. Jeigu Lietuvoje pusę amžiaus virš mūsų galvų nebūtų kybojęs ateizmo šviestuvas su perdegusia lempa, žmonės žinotų, kad nieko geriau už tikrąją dangaus šviesą šiame pasaulyje nebuvo sukurta. Tikėjimas man yra gyvenimo sinonimas, be jo nemokėčiau mylėti, nesugebėčiau kurti, nejausčiau džiaugsmo, skausmo ir nieko nesuprasčiau.

O ką tikėjimas duoda žmogui?

Tikėjimas prikels mirtinai įmigusią sielą. Jis kiekvienam, kuris leidžiasi ieškoti ir daug kartų tikina save: „Ne, Dievo nėra“, – suteikia gyvybę, nieko už tai neprašydamas. Tereikia leistis ieškoti, namuose palikus puikybę. Ši blogybė išstato draudžiančius judėti tikėjimo link ženklus. Nusižeminimas ir nuolankumas juos numėto, atsiveria dieviški takai, kokių neregės nekeliaujantis. Kiekvienas mūsų gali juos patirti, tik reikia atsisakyti piktos ir įsileisti gerąją dvasią.

Ar taip kalbėdama nesijauti balta varna?

Sirijoje III–VI amžiuje vienuoliai praktikavo kraštutinius askezės būdus. Norėdami būti arčiau Dievo, sekti Jėzumi, krikščionys, vadinami dendritais, apsigyvendavo medžiuose. Stilitai gyvendavo ant kolonos. Vienas žymiausiųjų Simeonas Stilitas, kuris laikomas Gavėnios pasninko pradininku, nes badavo 40 dienų, ant kolonos išgyveno 40 metų. Reklūrai užsimūrydavo – be langų, be stogo, ant galvos lyja. Šie Kristaus sekėjai net ir tarp krikščionių galėjo būti vadinami baltomis varnomis, nes jų atsidavimas Dievui buvo išskirtinis. Vakarais dažnai skaitau „Dykumos tėvų pamokymus“, kasdien mokausi mylėti artimą kaip save, nors dažnai klystu ir ne visada pavyksta pasilikti meilėje. Jaučiuosi per mažai balta varna.

Tad kaip atrodo ši Tavo vasara, kai kelionės po Alpes jau įprasmintos?

Ji kitokia, nei buvo visos iki šiol. Pradžioje pabaigiau kelis esė apie profesiją turinčius rašytojus, paskui sudėtingiausia dalis – rūpinimasis sunkiai sergančiais artimaisiais. Kai apima skausmas, prisimenu benediktinės sesers Agnietės paskaitą apie penthos – širdgėlą, kylančią iš dieviško veikimo, pasireiškiančią ašaromis. Dažnai šią būseną krikščionys išgyvena Gavėnios metu, apmąstydami Kristaus kančią. Patikėjau seserimi Agniete, ir širdgėla tapo mano seserimi. Išmokau su ja gyventi.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės kūryboje ir rūpinantis artimaisiais.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

© 2015 „XXI amžius“