Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šeimos vaidmuo Bažnyčios misijoje

Apie Vyskupų Sinodo generalinio relatoriaus kardinolo Peterio Erdo pranešimą

Popiežius Pranciškus ir generalinis relatorius kardinolas Peteris Erdas pradedant Vyskupų Sinodo asamblėją sveikina jos dalyvius

Vyskupų Sinodo dalyviai koncelebruoja šv. Mišias Šv. Petro bazilikoje

Vyskupų Sinodo asamblėjos akimirkos

Vatikane vyksta 15-oji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje 270 įvairaus lygio Bažnyčios hierarchų iš visų kontinentų, įskaitant 74 kardinolus (tarp jų ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovą kardinolą Audrį Juozą Bačkį), svarsto temą „Šeimos pašaukimas ir misija“. Ypatingas dėmesys skiriamas Popiežiaus Pranciškaus paskirto pagrindinio asamblėjos pranešėjo (generalinio relatoriaus) kardinolo Peterio Erdo (Péter Erdõ) pirmajai apžvalginei kalbai, kurioje išsamiai analizuojama dabartinė šeimos sielovados problematika, jos užduotys bei realizavimo būdai, kuriais remtasi vėliau vykusiose Sinodo tėvų diskusijose. Pažymėtina, kad Vengrijos primas, sostinės Budapešto–Estergomo arkivyskupas kardinolas P. Erdas buvo generalinis relatorius ir 2014 metų neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurioje svarstyta panaši tema – „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Jis Šventojo Tėvo dar paskirtas vadovauti komisijai, kuri rengia baigiamąjį dabartinio susitikimo dokumentą, vadinamąjį „Relatio Sinodi Finalia“, su siūlymais jau paties Popiežiaus skelbiamam Posinodiniam apaštaliniam paraginimui (adhortacijai). Tarp vykstančios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių daugiausia (daugiau kaip trečdalis) yra Europos atstovų ir kaip tik šiame sekuliarizuotame kontinente dabar šeima ir santuoka išgyvena sunkiausią krizę. Kardinolas P. Erdas, kuris yra ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas, gerai žino tą padėtį ir iš savo tėvynės patirties, nes Vengrija yra viena „pirmaujančių“ šalių pagal skyrybų skaičių. Europos žemyne dabar iškyla pavojai Katalikų Bažnyčios mokymui apie sakramentine, nesuardoma santuoka paremtą šeimos gyvenimą, kadangi kai kurie liberalesni hierarchai netgi Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje kelia iniciatyvas dėl galimo dalyvavimo sakramentuose išsiskyrusioms ir naują civilinę santuoką sudariusioms poroms bei kitoms „reformoms“, kurios toleruotų nesantuokinę ar net tos pačios lyties asmenų seksualinę „partnerystę“.

Mindaugas Buika

Kristaus mokymo gynimas

Kalbėdamas apie šiuos prieštaravimus liepą Vatikane pristatant dabartinės Vyskupų Sinodo asamblėjos Darbo dokumentą (Instrumentum laboris) kardinolas P. Erdas be užuolankų sakė, jog tokiu atveju reikia kelti klausimą: „Kas yra krikščionybė? Ar tai paprasta gamtinė religija su svetimomis filosofinėmis nuostatomis, kurias galima keisti kiekvienoje kartoje, prisitaikant prie žmogiškosios patirties ir besikeičiančių pasaulietinių „madų“, ar mes esame Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus mokiniai, kurie lieka ištikimi Jo amžinojo ir nesikeičiančio Evangelijos mokymo principams su visu jų reiklumu?“. Kardinolas P. Erdas priminė, kad ir pirmieji Kristaus apaštalai buvo sukrėsti griežtų Išganytojo žodžių apie vyro ir moters santuokos neišardomumą („Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6)), tad tarp savęs kalbėjosi, jog „gal tada iš viso neverta vesti“ (plg Mt 19, 10). Bažnyčia per visus šimtmečius ištikimai ir net kankinystės kaina palaikė (didžiojo šv. Tomo Moro herojiškumas) šią meilės atsakingumą ir aukojimąsi skatinančią poziciją, taip pat ir šiandienos naujosios pagonybės iššūkiuose likdama ištikima savo evangelinei misijai. Spalio 5 dieną, pradedant Vyskupų Sinodo asamblėjos darbus, kalbėdamas (relatio ante disceptationem) jos dalyviams, tarp kurių yra ir daugiau kaip 70 ekspertų bei stebėtojų pasauliečių ir apie 20 savo patyrimą pakviestų liudyti šeimų ir, kaip įprasta, kitų krikščioniškų denominacijų ekumeninių atstovų, kardinolas P. Erdas patvirtino minėtą Bažnyčios misiją, kartu su jos reiklumu bei jautrumu atžvilgiu tų asmenų, kurie dabar gyvena problematiškose santuokinėse ir šeimyninėse situacijose.

Tiesa apie santuokos neišardomumą

Pirmiausia, aiškino kardinolas P. Erdas, kalbama apie tuos, kurie vietoje sutuoktuvių Bažnyčioje, pasitenkina vadinamosiomis civilinėmis jungtuvėmis ar iš viso gyvena susidėję. Jie yra tikrosios evangelizacijos subjektai, kadangi dažnai iš viso nieko nežino apie krikščioniškąjį tikėjimą ir juo nėra suinteresuoti. Bet dalis tų žmonių gali turėti kokius nors ryšius su bažnytine bendruomene – parapija ar katalikiškosiomis organizacijomis, – todėl atviri žengimui keliu į atsivertimą ir sakramentinį santuokos sutvirtinimą. Tuo ir reikia rūpintis atkaklioje bei nuoseklioje pastoracijoje, palaipsniui „atveriant protus ir širdis“ gyvenimui pagal Dievo planą. Tais atvejais, kai bažnytinę santuoką sudarę sutuoktiniai jau išsiskyrę, bet nesudarę naujų santuokų, bažnytinė bendruomenė turi skatinti žengimą atleidimo ir susitaikymo keliu „viską pradedant iš naujo“, ypač padedant globoti vaikus, kurie yra labiausiai pažeistos tokių situacijų aukos, sakė kardinolas P. Erdas. Jis pabrėžė, kad bent kiekvienos vyskupijos lygmeniu turi būti kvalifikuotos pagalbos struktūros, šeimų centrai, kurie padėtų tokiose krizinėse situacijose reikalingais patarimais bei suteiktų galimybę išsiaiškinti dėl santuokos galiojimo ar negaliojimo situacijos. Tais atvejais, kai sutuoktiniai yra išsiskyrę ir vėl civiliškai „susituokę“ gailestingumo ir pastoracinės globos raiškoje jiems reikia aiškiai priminti „jokių abejonių nekeliančią tiesą apie santuokos neišardomumą, kaip moko pats Jėzus“. Neatleistina nuodėmė šiuo atžvilgiu yra ne tiek elgesys, kuris išprovokavo skyrybas pirmojoje santuokoje, dėl kurių gali būti abi pusės vienodai ar nevienodai kaltos, bet atsakomybė dėl tolesnio elgesio, dėl antrosios santuokos (faktiškai nuodėmingai gyvenant susidėjus, nes galioja ankstesnė sakramentinė santuoka), kuri ir yra kliuvinys dalyvavimui Eucharistijoje. Be abejonės, dėl negalėjimo priimti Šv. Komuniją, tai trukdo pilnam įsiliejimui į bažnytinę bendruomenę, nors nėra ir visiško atskyrimo (ekskumunikos) ir tolesniame pamaldume išlieka paskata atsivertimui.

Kardinolas P. Erdas nurodė popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį paraginimą „Familiaris consortic“, kuriame aiškinama, kad naujas santuokas sudarę prieš tai neišsiskyrę tikintieji, kurių gyvenimas kartu reikalingas dėl rūpinimosi vaikais, gali būti draugiškuose malonės santykiuose su abipuse pagalba, tačiau atsisakant seksualinės sueities. Tada jie gali priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, žinoma, vengdami viešumo ir skandalingų provokacijų prieš tuos, kurie nežino apie abipusį pasiryžimą gyventi skaisčiai.

Kardinolas P. Erdas priminė tradicinę penitentinę praktiką Katalikų Bažnyčioje atžvilgiu tų, kurie nepasirengę tuoj pat keisti savo nuodėmingos situacijos, bet turi troškimą atsiversti ir tai nori išreikšti bendraudami su nuodėmklausiu. Jis tada gali išklausyti išpažinties ir duoti tinkamus patarimus atsivertimo keliui, tačiau nesuteikti absoliucijos (išrišimo), kuri galima tik esant visiškam pasiryžimui pakeisti nuodėmingą situaciją. Reikia suprasti, kad ieškant pastoracinių sprendimų, kartais tikrai sunkiose ir prieštaringose išsiskyrusių ir vėl civiliškai susituokusių asmenų situacijose jokiu būdu santuokinė ištikimybė ir sakramentinės santuokos neišardomumas negali būti lyginamas su tariamu priešingos situacijos (antrosios santuokos) gėriu. Kaip negali būti lyginamas melas su tiesa, taip blogis negali tapti gėriu, ir čia nėra jokio laipsniškumo, jokios konvergencijos. Kardinolas P. Erdas pabrėžė, kad, nors naujos sugyvenimo formos gali turėti pozityvių aspektų ištikimybės, palikuonių auginimo prasme, jų vis tiek negalima pristatyti kaip gerų (be sakramentinio įsipareigojimo ir palaiminimo malonės) ir reikalinga sąžinės apšvieta jų pakeitimui. Kada gyvenama be santuokos dėl kai kurių socialinių (skurdo) ar psichologinių (baimės įsipareigoti visam gyvenimui) priežasčių, nusistovėjusių įpročių („daugelis taip daro“), yra reikalingas sielovadinis atsakomybės skatinimas tikrai santuokinei bendrystei ir pavyzdingam palikuonių ugdymui.

Homoseksualai pašaukti į skaistumą

2014 metų ir dabartinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje keliamas klausimas ir dėl požiūrio į homoseksualų potraukį turinčius asmenis bei jų vadinamąsias sąjungas ar partnerystę. Nors ši problema nėra tiesiogiai susijusi su tradicine šeimos ir santuokos (kaip vyro ir moters bendrystės) tikrove, tačiau būna atvejų, kai ji daro poveikį šeimos gyvenimui, pavyzdžiui, kad auga homoseksualų potraukį turintys vaikai, kuriais taip pat reikia rūpintis ir juos globoti. Kardinolas P. Erdas savo pranešime priminė nesikeičiantį Bažnyčios mokymą, kad nėra absoliučiai jokio pagrindo homoseksualų „partnerystę“ kokiu nors būdu lyginti su šeimai ir santuokai skirtu Dievo planu. Tiek moterys, tiek ir vyrai, kurie turi homoseksualų potraukį, turi būti priimami su reikiama pagarba, sielovadiniu jautrumu ir gailestingumu, vengiant bet kokios neteisingos jų diskriminacijos. Žinoma, neteisinga diskriminacija negalima vadinti pasiremiant Šventuoju Raštu, homoseksualizmo įvardijimą kaip didelį iškrypimą, o painius homoseksualinius veiksmus smerkti kaip netvarkingus ir nuodėmingus, nes jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui. Pabrėžiant, kad „homoseksualūs asmenys yra pašaukti į skaistumą“, pageidautina, kad vyskupijose būtų skirtas tinkamas dėmesys pastoracinėms programoms ir sielovadiniam rūpinimuisi šiais žmonėmis, ypač šeimomis, turinčiomis homoseksualių vaikų, aiškino kardinolas P. Erdas. Jis pabrėžė, kad jokiu būdu nėra priimtinas politinis spaudimas Bažnyčios ganytojams pripažinti (gal net laiminti), kai kuriose valstybėse įteisintas homoseksualų „santuokas“, ar tarptautinėms organizacijoms sieti paramą neturtingoms šalims su tokiu amoralių įstatymų įvedimu. Popiežius Pranciškus tokias pastangas teisėtai vadina „naujosios ideologinės kolonializacijos“ pavojumi.

Prasmingas ir moralus santuokinis gyvenimas meilėje negali būti atskirtas nuo privalomo atvirumo gyvybės pradėjimui, vaikų gimdymui ir auginimui. Ir tai negali būti kažkokios „planuotos“ tėvystės ar motinystės variacijos. Todėl pastoracijoje ypač aktualu tai pabrėžti, kadangi dabar gaji „individualistinė prokreacijos vizija, kuri kai kuriuose regionuose atvedė prie dramatiško gimstamumo mažėjimo, visiškai sudarkiusio šeimos ir visuomenės gyvenimo socialinį modelį ir santykius tarp kartų bei pačių tautų ateitį padarė netikrą“, sakė kardinolas P. Erdas. Štai kodėl paplito mirties kultūra ir dabar vėl reikia skatinti gyvybės kultūrą tiek rengiant sužadėtinius santuokai, vykdant šeimų sielovadą ir katalikišką biomedicinos specialistų ugdymą. Generalinis Vyskupų Sinodo asamblėjos relatorius priminė būtinumą Bažnyčiai bendrauti su atsakingais politikos kūrėjais nacionaliniame lygmenyje, kad būtų skatinama žmogiškosios gyvybės apsauga nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos, ypatingai rūpinantis tomis šeimomis, kurios turi neįgalius vaikus. Sielovadoje reikia dėti pastangas, kad tikintieji įsisavintų, jog pilnai išgyventa santuokinė meilė negali būti atsieta nuo besąlyginio atvirumo gyvybei, grožio ir tiesos, nes yra darnios ir mylinčios vyro ir žmonos bendrystės pamatas. Gimstamumo reguliavimas galimas tik moraliai priimtinais natūraliais būdais, vengiant smerktinos ir nepatikimos dirbtinės kontracepcijos, kaip moko popiežius Paulius VI savo istorinėje enciklikoje „Humanae Vitae“. Yra skatintinas ir palaikomas našlaičių bei apleistų vaikų įvaikinimas, kuris gali būti įvardijamas kaip šeimos apaštalavimo forma.

Gyvybės slėpinio sakralumas

Deja, kaip pripažino popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“, dabar į žmones vis labiau žiūrima kaip į vartojamus daiktus, kurie panaudojami, o vėliau pašalinami. Taip susikūrė vadinamoji išmetimo kultūra, kuri kol kas nesulaikomai plinta ypač sekuliarizuotame pasaulyje. Štai kodėl šeimų sielovadoje ir visuomenėje Bažnyčiai svarbu skatinti kiekvieno pradėto ir motinos įsčiose bręstančio kūdikio branginimą, svetingą priėmimą bei dosnų rūpinimąsi gimusiu žmogumi per visą jo gyvenimą, aiškino kardinolas P. Erdas. Bažnyčia griežtai atmeta abortą (nusikalstamą negimusio kūdikio žudymą), nepaisant įstatymų legalumo, kartu patvirtindama kiekvienos žmogiškos gyvybės sakralumą ir nepažeidžiamumo pobūdį. Ji stengiasi palaikyti kūdikio belaukiančias motinas visuose jų rūpesčiuose bei sielovadiškai globoti ir tas, kurios iškentėjo abortą, suvokdamos padarytą tragišką klaidą. Lygiai taip pat Bažnyčia patvirtina ir kiekvieno teisę į natūralią mirtį, vengiant tiek agresyvaus gydymo beviltiškoje situacijoje, tiek ir eutanazijos. „Mirtis iš tikrųjų nėra privatus ir individualus dalykas, todėl asmuo neturi jaustis izoliuotas, be artimųjų paramos kentėjimo ir išėjimo iš gyvenimo akimirkomis“, – sakė kardinolas P. Erdas. Jis pastebėjo, kad šiandienos pasaulyje, kai labai daug suirusių ir nepilnų šeimų tik su vienu iš tėvų, joms yra sunkiau rūpintis senais, neįgaliais ir sunkiai sergančiais artimaisiais. O vis labiau senstančioje visuomenėje valstybinė socialinės rūpybos sistema yra perkrauta, atsidūrusi finansinėse skolose, ir į didėjančias išlaidas žiūrima kaip į nuostolį. Šiame sudėtingame kontekste Bažnyčios karitatyvinei tarnystei padeda savanorystė, papildo viešosios socialinės paramos stygių, dažnai suteikiama ne tik materialinė, bet ir dvasinė pagalba.

Dabar kyla nemažų iššūkių ir tradicinei auklėjamajai bei evangelinei šeimos užduočiai. Iš tikrųjų tėvai visada buvo ir lieka pirmiausia atsakingi už savo vaikų humanitarinį ir religinį auklėjimą. Tačiau dabartinę šeimą ardanti ir silpninanti dvasinė krizė bei kiti faktoriai kliudo tinkamam tos atsakomybės įgyvendinimui. Kadangi tėvų auklėjamąjį vaidmenį perima gatvė, į šeimos gyvenimą agresyviai besibraunanti internetinė žiniasklaida, dėl didelio užimtumo ir patys tėvai priversti nemažą savo vaidmens dalį deleguoti viešosioms įstaigoms, pradedant vaikų darželiais ir ikimokyklinėmis struktūromis, Bažnyčia remia ir drąsina šeimas, kad jos akylai domėtųsi, atsakingai vertintų ir darytų įtaką tų struktūrų ir gimnazijų ugdymo programoms, kad būtų išvengta krikščioniškai moralei priešingų ideologijų primetimo, pabrėžė generalinis Vyskupų Sinodo asamblėjos relatorius. Kadangi šeimos yra pirminės ir gyvybiškai svarbios visuomenės ląstelės, jos turi ir kitais sau svarbiais aspektais įsijungti į viešąjį gyvenimą bei sąveikaudamos su politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis institucijomis kurti teisingesnę visuomenę. Kardinolas P. Erdas pripažino, jog daugelyje šalių šis bendradarbiavimas yra gana problematiškas, kadangi tų institucijų sukurtos šeimos koncepcijos neretai nieko bendro neturi nei su krikščioniškomis, nei su prigimtinėmis nuostatomis, bet dėl valstybinio legalumo turi įtakos ir dalies tikinčiųjų mąstysenai ir pažiūroms. Todėl katalikiškų šeimų asociacijos ir kiti bažnytiniai sąjūdžiai turi burtis ir veikti kartu, kad būtų atstatyta krikščioniška šeimos vizija ir jai priklausanti padėtis visuomenėje. Reikia aktyviai veikti, kad būtų kuriama šeimai palanki ekonominė sankloda, teikianti pagalbą skurdo, bedarbystės, socialinės nelygybės paliestoms šeimoms, kad vykstant politiniams procesams ir priimant sprendimus būtų kiek įmanoma plačiau įgyvendinti Bažnyčios socialinio mokymo principai, šeimos gerovei teikiantys aiškų prioritetą.

© 2015 „XXI amžius“