Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šeimos vaidmuo Bažnyčios misijoje

Apie Vyskupų Sinodo generalinio relatoriaus kardinolo Peterio Erdo pranešimą

Popiežius Pranciškus ir generalinis relatorius kardinolas Peteris Erdas pradedant Vyskupų Sinodo asamblėją sveikina jos dalyvius

Vatikane vyksta 15-oji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje 270 įvairaus lygio Bažnyčios hierarchų iš visų kontinentų, įskaitant 74 kardinolus (tarp jų ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovą kardinolą Audrį Juozą Bačkį), svarsto temą „Šeimos pašaukimas ir misija“. Ypatingas dėmesys skiriamas Popiežiaus Pranciškaus paskirto pagrindinio asamblėjos pranešėjo (generalinio relatoriaus) kardinolo Peterio Erdo (Péter Erdõ) pirmajai apžvalginei kalbai, kurioje išsamiai analizuojama dabartinė šeimos sielovados problematika, jos užduotys bei realizavimo būdai, kuriais remtasi vėliau vykusiose Sinodo tėvų diskusijose. Pažymėtina, kad Vengrijos primas, sostinės Budapešto–Estergomo arkivyskupas kardinolas P. Erdas buvo generalinis relatorius ir 2014 metų neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurioje svarstyta panaši tema – „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Jis Šventojo Tėvo dar paskirtas vadovauti komisijai, kuri rengia baigiamąjį dabartinio susitikimo dokumentą, vadinamąjį „Relatio Sinodi Finalia“, su siūlymais jau paties Popiežiaus skelbiamam Posinodiniam apaštaliniam paraginimui (adhortacijai). Tarp vykstančios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių daugiausia (daugiau kaip trečdalis) yra Europos atstovų ir kaip tik šiame sekuliarizuotame kontinente dabar šeima ir santuoka išgyvena sunkiausią krizę. Kardinolas P. Erdas, kuris yra ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas, gerai žino tą padėtį ir iš savo tėvynės patirties, nes Vengrija yra viena „pirmaujančių“ šalių pagal skyrybų skaičių. Europos žemyne dabar iškyla pavojai Katalikų Bažnyčios mokymui apie sakramentine, nesuardoma santuoka paremtą šeimos gyvenimą, kadangi kai kurie liberalesni hierarchai netgi Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje kelia iniciatyvas dėl galimo dalyvavimo sakramentuose išsiskyrusioms ir naują civilinę santuoką sudariusioms poroms bei kitoms „reformoms“, kurios toleruotų nesantuokinę ar net tos pačios lyties asmenų seksualinę „partnerystę“.

Kas yra didžiausias?

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip Dievas dar geriau galėjo paliudyti savo meilę žmonėms, jei ne siųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Bet Tėvo meilės kulminacija – žodis „atidavė“. Jis mums atidavė tai, ką turėjo brangiausia – savo viengimį Sūnų. Dievo Sūnų priimame kaip Jo įsikūnijimo dovaną. Tačiau dovanų dovana – Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Gal mūsų žmogiškai prigimčiai mielesnė Jo prisikėlimo malonė ir mes labiausiai norėtume jos „įsitverti“, bet kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir Jo kentėjimų bei mirties dovanų niekada negalėsi ignoruoti. Jėzaus mirtis bei prisikėlimas susipynę į vieną meilės kamuolį. Jis mums dovanojamas ne šiaip sau, bet kad jį visais savo tikėjimo darbais išritintume į savo amžinąjį gyvenimą.

Kiekvienas žmogus už ištikimybę Jėzui bei Jo žodžio vykdymui yra taip laiminamas, kad jau dabar skina vidinės ramybės vaisius, kurių pasaulis niekada neduos, nes neturi. Sekimas Kristumi mus veda į Jo esminio pažado išsipildymą – į pasaulio galutinį atgimimą ir amžinojo gyvenimo paveldėjimą (Mt 19, 29). Tačiau, pasak šio sekmadienio Evangelijos, konkretizuoti tą būsimojo gyvenimo Dieve dovaną, kaip tai mėgino daryti du Jėzaus mokiniai – Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas – ne žmonių reikalas (Mk 10, 38). Mūsų trumpos, bet nepakartojamos egzistencijos uždavinys yra teisingai suvokti Kristaus metaforą Gerti taurę ir jos prasmę įkūnyti savo gyvenime. Iš tiesų tai reiškia, jog turime kasdien mokytis dėl Jėzaus priimti tuos neišvengiamus išbandymus, kurie tiesiogiai siejasi su Jo atperkamąja kančia ir esame pašaukti nesavanaudiškai pagelbėti aplinkiniams, nes ką gero padarome nors vienam žmogui, Jam padarome. O šio mūsų triūso rezultatų „apčiuopiamosios“ šlovės regimybė danguje dar truputį palauks...