Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Stalino saulė užgeso, Putino patekėjo, todėl mūsų valdžios laukia sugrįžtančio Lenino

Ar tokį teiginį galėtų paneigti esami ir buvę Seimo pirmininkai, premjerai ir sostinės merai? Negalėtų, nes užtenka Vilniaus Lukiškių aikštėje apsilankyti, kad pamatytų tikrą padėtį. Iškeldinant Leniną aikštė buvo desovietizuota, tačiau ne visai: palikti masyvūs šviestuvai, budriai saugoję naktimis Iljičių, tokie pat masyvūs špižiniai suolai. Aikštė tarsi tebelaukia „jo“. Tik aikštės kamputyje glūdi akmenėlis su įrašu „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“ Iš tikrųjų šis užrašas akmenėlyje buvo įpareigojantis, tačiau tapo užmaršties liudytoju. Valstybės vadovų teisinimasis, kad kūrybingų Zikarų ar Kašubų nebeturime, kad trūksta lėšų, neturi pagrindo, nes Valdovų rūmams, įvairiems kitiems paminklams visko atsirasdavo.

Mitingas „Už patriotinę mokyklą“

Algimantas Lelešius skaito reikalavimus ministerijai

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, Koordinacinė taryba, Lietuvos Sąjūdžio valdyba, Tauro apygardos partizanų muziejus, nepretenduodami į platesnės, tačiau būtinos švietimo reformos įgyvendinimo turinį ir metodiką, po ilgų susirašinėjimų ir kelių piketų dar kartą, rugsėjo 21 dieną, ryžosi mitingu pažadinti užkietėjusius Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) biurokratus ir pareikalauti iš esmės keisti požiūrį į jaunimo švietimą, įgyvendinti bent vieną priemonę patriotinio ugdymo link. Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo pasigendama rimto, atsakingo patriotinio ugdymo. Dauguma moksleivių nežino apie sovietų okupaciją, Nepriklausomybės atkūrimo datų, daugelis nežino apie pokaryje vykusį ginkluotą pasipriešinimą. Mokytojai sutrinka rinkdamiesi tinkaniausią iš siūlomų vadovėlių, programų, metodinių nurodymų, kai užtektų vieno, Nijolės Gaškaitės vadovėlio „Pasipriešinimo istorija 1944–1955“.

Akcija už valstybinę kalbą

Vyriausiojoje rinkimų komisijoje užregistruota pilietinė iniciatyva „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ (apie tai šiek tiek rašyta ir „XXI amžiuje“, nr. 35). Ji siekia pateikti Seimui privalomai svarstyti projektą, pagal kurį pagrindiniame pasų puslapyje kaip ir dabar būtų leidžiami įrašai tik valstybine kalba pagal tarimą, o papildomų įrašų puslapyje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje norintis pilietis galėtų užsirašyti vardą ir pavardę kita savo norima kalba. Iniciatorių teigimu, taip būtų išvengta faktinio kitų kalbų prilyginimo valstybinei kalbai. Tai įvyktų, jei Lietuvos piliečiams kiltų būtinybė mokytis, kaip ištarti ar užrašyti piliečių vardus pagal kitų kalbų taisykles. Būtent asmenvardžių rašymą kitomis kalbomis vietoje valstybinės kalbos siūlo Seime iš pradžių Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), o vėliau ir socialdemokratų Gedimino Kirkilo bei Irenos Šiaulienės pateikti projektai. Nors „TALKOS“ organizatoriai plačiai išdėstė teisinius ir kalbinius argumentus, kodėl įrašai nevalstybinėmis kalbomis Lietuvos piliečių pasuose būtų ne tik nepagrįsti, bet ir neleistini, iki šiol ignoruojamas esminis geopolitinis šio valstybei žalingo ginčo aspektas. „TALKOS už valstybinę kalbą“ akcija yra tautinę ir valstybinę sąmonę išlaikiusios visuomenės dalies pastanga savarankiškai stabdyti atvirai antivalstybinės LLRA partijos veiklą prieš Lietuvos Respubliką. Tokios pastangos būtinos, kai šalies valdžia ir dominuojančios politinės jėgos nesugeba ar neturi politinės valios ryžtingai užkardyti tokios veiklos.