Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Šeimos vaidmuo Bažnyčios misijoje

Apie Vyskupų Sinodo generalinio relatoriaus kardinolo Peterio Erdo pranešimą

Popiežius Pranciškus ir generalinis relatorius kardinolas Peteris Erdas pradedant Vyskupų Sinodo asamblėją sveikina jos dalyvius

Vatikane vyksta 15-oji eilinė Vyskupų Sinodo asamblėja, kurioje 270 įvairaus lygio Bažnyčios hierarchų iš visų kontinentų, įskaitant 74 kardinolus (tarp jų ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovą kardinolą Audrį Juozą Bačkį), svarsto temą „Šeimos pašaukimas ir misija“. Ypatingas dėmesys skiriamas Popiežiaus Pranciškaus paskirto pagrindinio asamblėjos pranešėjo (generalinio relatoriaus) kardinolo Peterio Erdo (Péter Erdõ) pirmajai apžvalginei kalbai, kurioje išsamiai analizuojama dabartinė šeimos sielovados problematika, jos užduotys bei realizavimo būdai, kuriais remtasi vėliau vykusiose Sinodo tėvų diskusijose. Pažymėtina, kad Vengrijos primas, sostinės Budapešto–Estergomo arkivyskupas kardinolas P. Erdas buvo generalinis relatorius ir 2014 metų neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, kurioje svarstyta panaši tema – „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Jis Šventojo Tėvo dar paskirtas vadovauti komisijai, kuri rengia baigiamąjį dabartinio susitikimo dokumentą, vadinamąjį „Relatio Sinodi Finalia“, su siūlymais jau paties Popiežiaus skelbiamam Posinodiniam apaštaliniam paraginimui (adhortacijai). Tarp vykstančios Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių daugiausia (daugiau kaip trečdalis) yra Europos atstovų ir kaip tik šiame sekuliarizuotame kontinente dabar šeima ir santuoka išgyvena sunkiausią krizę. Kardinolas P. Erdas, kuris yra ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) pirmininkas, gerai žino tą padėtį ir iš savo tėvynės patirties, nes Vengrija yra viena „pirmaujančių“ šalių pagal skyrybų skaičių. Europos žemyne dabar iškyla pavojai Katalikų Bažnyčios mokymui apie sakramentine, nesuardoma santuoka paremtą šeimos gyvenimą, kadangi kai kurie liberalesni hierarchai netgi Vokietijoje, Olandijoje, Belgijoje kelia iniciatyvas dėl galimo dalyvavimo sakramentuose išsiskyrusioms ir naują civilinę santuoką sudariusioms poroms bei kitoms „reformoms“, kurios toleruotų nesantuokinę ar net tos pačios lyties asmenų seksualinę „partnerystę“.

Mažai žinoma Šiluvos Mergelės Marijos koplyčia Vašingtone

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šiluvos Mergelės Marijos koplyčioje Vašingtone šv. Mišias aukoja mons. Rolandas Makrickas

Švč. Mergelės Marijos garbei

Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje, vadinami Šilinėmis, kasmet sutraukia tūkstančius maldininkų, gyvenančių ne tik Lietuvoje, bet ir atvykusių iš kitų kraštų.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas Šiluvoje 1608 metais laikomas vienu pirmųjų Marijos pasirodymų Europoje ir bene vienintelis, kai Dievo Motina kreipėsi į kitos konfesijos žmogų.

Piemenėliai, ganydami bandą bažnytinėse žemėse, pamatė ant vieno didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Jie nubėgo pas Šiluvos kalvinų katechetą. Šis, pasikvietęs mokytoją vardu Saliamoną, prisiartino prie akmens ir, pamatęs verkiančią mergelę, kreipėsi į ją: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama“. Garsas apie Marijos pasirodymą veikiai pasklido. Pasakojama, kad vienas aklas senukas parodė, kur buvo užkasta skrynia su senosios bažnyčios lobiu. Parodęs iškart praregėjo. Atradus bažnyčios steigimo dokumentus, 1622 metais laimėta byla dėl nuosavybės grąžinimo katalikams. Senosios bažnyčios vietoje gana greitai iškilo nedidelė medinė bažnytėlė, atgaivinti garsieji Šilinių atlaidai.

Kaišiadorių vyskupijoje

Merkinės dekanate

Pašventinta „Angelo“ skulptūra

Senojoje Varėnoje, prie Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, klebono kun. Pranciškaus Čivilio rūpesčiu iškilo „Angelo“ skulptūra. Spalio 4-ąją ją pašventino Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis

SENOJI VARĖNA. Pirmąjį spalio sekmadienį, Šv. Pranciškaus dieną, čia buvo švenčiamos gražios iškilmės – pašventinta Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono kun. Pranciškaus Čivilio rūpesčiu priešais bažnyčią iškilusi skulptūra „Angelas“, sukurta kraštiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos motyvais. Nuo šiol ji globos ne tik Senosios Varėnos bendruomenę ir parapiją, bet ir visus pro šalį einančius ir pravažiuojančius. Gausiai į skulptūros pašventinimo iškilmes susirinkę Senosios Varėnos parapijos nariai bei svečiai džiaugėsi, kad rūpestingasis parapijos klebonas kun. P. Čivilis įgyvendino dar vieną prasmingą savo idėją – priešais bažnyčią pastatyti globėjo, šv. arkangelo Mykolo skulptūrą.

Iškilmės prasidėjo ilga procesija, kuri iš bažnyčios iki skulptūros atlydėjo Kaišiadorių vyskupą emeritą Juozapą Matulaitį ir kleboną kun. Pranciškų Čivilį. Šv. arkangelo Mykolo garbei skirtą skulptūrą pašventinęs vyskupas emeritas J. Matulaitis palinkėjo, jog jos dvasinę globą patirtų kiekvienas parapijietis.

Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio-Krekanavos dekanate

Garbingosios Dievo tarnaitės relikvijų sutiktuvės

Relikvijorių nešantį Krekenavos kleboną kun. dr. Gediminą Jankūną prie bažnyčios pasitiko Ramygalos klebonas g. kan. Edmundas Rinkevičius

RAMYGALA. Spalio 4-ąją Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia per Šv. arkangelo Mykolo atlaidus organizavo garbingosios Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijų sutiktuves. Tam buvo tinkamai pasiruošta: skaitytojai sklaidė naują parapijos leidinį „Ramygalos parapija“, bažnyčioje veikė vietos gimnazijos moksleivių kūrybos darbų darbų paroda „Iš Motinos Marijos Kazimieros Kaupaitės gyvenimo“, stendas pasakojo apie svarbius Šv. Kazimiero seserų vienuolių kongregacijos įkūrėjos gyvenimo tarpsnius. Čia, be abejo, svariai prisidėta parapijiečių mylimo ir gerbiamo klebono, poeto, fotomenininko, medžio dirbinių autoriaus g. kan. Edmundo Rinkevičiaus.

Kazimiera Kaupaitė gimė 1880 m. sausio 6 d. Ramygalos parapijos Gudelių kaime. Ji buvo penktas vaikas iš vienuolikos Anupro Kaupo ir Antaninos Glebauskaitės šeimoje. Brolio kun. Antano Kaupo pakviesta, 1897 metais Kazimiera išvyko į Ameriką. Dirbdama klebonijos šeimininke, subrandino mintį pašvęsti savo gyvenimą Dievui ir artimui. Aktyviai padedant bendravardžiams Antanams kunigams Kaupui, Milukui ir Stasiukynui, 1907 m. balandžio 19 d. Romos Tikėjimo platinimo kongregacija leido kurti Šv. Kazimiero seserų vienuoliją. Jos pirminė misija buvo puoselėti tikėjimą ir lietuvybę Amerikos lietuvių šeimose. 1920 metais Kauno vyskupas Pranciškus Karevičius kreipėsi į Čikagos seseris kazimierietes, prašydamas atvykti į Lietuvą. Seserims teko įsikurti apleistame Pažaislio vienuolyne, jį pačios remontavo. Seselių rūpesčiu iš Rusijos į Pažaislio vienuolyną sugrąžintas stebuklingas Kamaldulių Dievo Motinos Marijos (Gražiosios Meilės Motinos) paveikslas. Įvairiose Lietuvos parapijose kazimierietės steigė pradines ir amatų mokyklas, darželius, medicinos punktus, senelių prieglaudas, vadovavo Kauno „Saulės“ gimnazijai. 1933 m. vasario 16 d. Lietuvos valstybė, įvertinusi vienuolijos nuopelnus tautai, motiną Mariją Kaupaitę apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu. 1934 metais, pablogėjus sveikatai ir nustačius onkologinę ligą, ji grįžo į centrinius Čikagos vienuolijos namus. Ten mirė 1940 m. balandžio 17 d.

Kas yra didžiausias?

Kun. Vytenis Vaškelis

Kaip Dievas dar geriau galėjo paliudyti savo meilę žmonėms, jei ne siųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Bet Tėvo meilės kulminacija – žodis „atidavė“. Jis mums atidavė tai, ką turėjo brangiausia – savo viengimį Sūnų. Dievo Sūnų priimame kaip Jo įsikūnijimo dovaną. Tačiau dovanų dovana – Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Gal mūsų žmogiškai prigimčiai mielesnė Jo prisikėlimo malonė ir mes labiausiai norėtume jos „įsitverti“, bet kaip iš dainos žodžių neišmesi, taip ir Jo kentėjimų bei mirties dovanų niekada negalėsi ignoruoti. Jėzaus mirtis bei prisikėlimas susipynę į vieną meilės kamuolį. Jis mums dovanojamas ne šiaip sau, bet kad jį visais savo tikėjimo darbais išritintume į savo amžinąjį gyvenimą.

Kiekvienas žmogus už ištikimybę Jėzui bei Jo žodžio vykdymui yra taip laiminamas, kad jau dabar skina vidinės ramybės vaisius, kurių pasaulis niekada neduos, nes neturi. Sekimas Kristumi mus veda į Jo esminio pažado išsipildymą – į pasaulio galutinį atgimimą ir amžinojo gyvenimo paveldėjimą (Mt 19, 29). Tačiau, pasak šio sekmadienio Evangelijos, konkretizuoti tą būsimojo gyvenimo Dieve dovaną, kaip tai mėgino daryti du Jėzaus mokiniai – Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas – ne žmonių reikalas (Mk 10, 38). Mūsų trumpos, bet nepakartojamos egzistencijos uždavinys yra teisingai suvokti Kristaus metaforą Gerti taurę ir jos prasmę įkūnyti savo gyvenime. Iš tiesų tai reiškia, jog turime kasdien mokytis dėl Jėzaus priimti tuos neišvengiamus išbandymus, kurie tiesiogiai siejasi su Jo atperkamąja kančia ir esame pašaukti nesavanaudiškai pagelbėti aplinkiniams, nes ką gero padarome nors vienam žmogui, Jam padarome. O šio mūsų triūso rezultatų „apčiuopiamosios“ šlovės regimybė danguje dar truputį palauks...

Telšių vyskupijoje

Klaipėdos dekanate

Šeimų sekmadieniai

Šeimų sekmadienį Smiltynėje šildė žmonių gerumas

KLAIPĖDA. „Reikia žaislų, kilimas sutvarkytas, žaislai bus“, – tai – žinutė iš Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje besirenkančių šeimų susirašinėjimo, kai buvo ruošiamasi šeimyninėms šv. Mišioms pirmąjį spalio sekmadienį. Ši žinutė liudija sustiprėjusią bažnyčios bendruomenę, kai kiekvienas gali kreiptis su savo pasiūlymu ir sulaukti reakcijos. Iki tokio bendruomenės lygmens reikia užaugti. Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios žmonės jau porą metų vasaromis išvažiuoja į gamtą 3–4 dienoms, įkuria skautišką laužą, mat bažnyčios klebonas kan. Vilius Viktoravičius yra skautas iš prigimties, kalbasi apie tikėjimą ir dalinasi savo patirtimi. Tokios vasaros stovyklos suartina senus ir jaunus, neįgalius ir sveikus. Grįžus iš stovyklos norisi pratęsti įgytą bendruomeniškumo išgyvenimą, todėl pasiūlymas kiekvieną pirmą mėnesio sekmadienį paskirti šv. Mišias šeimoms buvo džiaugsmingai sutiktas, nes į Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčią dirbti ir gyventi iš Romos grįžo rezidentas kun. dr. Andrius Vaitkevičius, kuriam klebonas patikėjo rūpestį šeimos reikalais.

Vilkaviškio vyskupijoje

Vilkaviškio dekanate

Įspūdingas savaitgalis parapijos kieme

Žmonės ypač domėjosi vienuolių ir dekanato Šeimos centro eksponuojama literatūra, nuotraukomis, siūlymais

VILKAVIŠKIS. Vieną rugsėjo pabaigos šeštadienį Vilkaviškio dekanato šeimos centras pakvietė parapijos bendruomenę ir visus susidomėjusius praleisti vakarą kartu po atviru dangumi – parapijos namų kieme kartu pažiūrėti kino filmą „Adomo obuoliai“ (krikščioniški kino filmai parapijos namų patalpose Šeimos centro savanorių iniciatyva nuo šios vasaros rodomi kiekvieną mėnesį).

Nuo 18 iki 20 valandos buvo skirtas laikas bendrauti. Parapijos katalikiškos organizacijos ant atskirų staliukų išsidėliojo informaciją apie savo veiklą, dalyvavo ir Šventosios šeimos seserų kongregacijos atstovės, skautai. Dekanato šeimos centras pristatė krikščioniškos literatūros bibliotekėlę, „Motinos maldoje“ grupę, ateities planus. Šventosios šeimos seserys pakvietė šeimas ateityje dalyvauti jų rengiamose katechezėse, pralinksmino loterija. Atėjusieji vaišinti arbata, saldumynais ir dešrelėmis bei ledais, kuriuos maloniai renginio dalyviams padovanojo „Medonos mėsa“ ir „Vilkaviškio ledai“ (UAB „Art glacio“).

Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Pasimelsta ir pasigrožėta

Taip atrodo lenta, įamžinanti bažnyčios statytojus

ŠILALĖ. Antrą šimtmetį gyvuojanti Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, šiuo metu vadovaujama rūpestingo šios parapijos klebono kan. dr. Algio Genučio, pradžiugino į titulinius Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidus susirinkusius tikinčiuosius. Iš toliau atvykusieji ir seniau Šilalėje besilankę turėjo progą pasigrožėti jau daugiau kaip vieneri metai šalia bažnyčios esančiu didingu Dievo Motinos Lurdu, kuris skendi degančių žvakių ir gėlynų jūroje. O kur dar atlikti visi ūkiniai darbai šventoriuje: sutvarkyti bei atnaujinti laiptai prie visų įėjimų į bažnyčią, baigiama renovacija zakristijoje ir dar visokiausių darbų, darbelių padaryta ir toliau dirbama, puošiant šventovę. Bene labiausiai visus nustebino ties centriniu įėjimu į bažnyčią prie laukinės sienos pritvirtinta marmurinė lenta su tokiu joje iškaltu užrašu: „Šilalės Švento Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia 1909 m. pastatyta pagal lenkų architekto Juozapo Dzekonskio projektą, vadovaujant klebonui kan. Pranciškui Kūdžiui. 1905 m. liepos 26 d. vysk. Gasparas Cirtautas pašventino kertinį akmenį. 1909 m. lapkričio 8 d. kan. Pranciškus Pacevičius bažnyčią pašventino. 1919 m. birželio 29 d. bažnyčią konsekravo Žemaičių vysk. Pranciškus Karevičius“. Atvykusieji į atlaidus džiaugiasi tokia prie bažnyčios esančia „metrika“, nes įvairūs turistai, lankydamiesi Šilalėje ir norėdami apžiūrėti gražaus stiliaus Šilalės bažnyčią, negalėdavo apie ją daugiau sužinoti – turėdavo ieškoti kunigo ar ko nors kito, kad ką nors apie ją pasakytų. Anot atlaidų dalyvių, būtų puiku, kad prie kiekvienos šventovės iš lauko pusės būtų tokios „metrikos“. Kiekvienas atvykęs, norėdamas pasigrožėti maldos namais arba bent jau sužinoti jos titulą, rastų visą būtiniausią informaciją.

Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų

Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus

Vytautas Antanas Dambrava

(Tęsinys. Pradžia nr. 37)

Maldininkai Medžiugorjėje

Apie regėtojus

Vida ar Vicka IVANKOVIČ yra vyriausia amžiumi, gimė 1964 m. rugsėjo 3 d. Turi septynis brolius ir seseris. Tėvas dirbo Vokietijoje. Ji pati metus dirbo tekstilės fabrike. Antroje vidurinės mokyklos klasėje gavo pataisą. Atėjus laikyti egzaminus, mokytoja liepė nusiimti kryželį nuo kaklo, jeigu jai rūpi išlaikyti egzaminą. Vicka atsisakė. „Grįžau autobusu dainuodama“, – sako ji. Dirbo įvairius namų apyvokos darbus, rinko tabako lapus, arė traktoriumi ir rūpinosi mamytės nebeturinčiu jauniausiu regėtoju Jakovu.

Vicka sakė norinti būti vienuole. Kalbama, jog ji turėjo nepagydomą auglį smegenyse ir kartais kentė nežmoniškus skausmus. Skausmais ji nesiskundė ir, atrodo, neprašė Dievo Motinos pagydyti, bet buvo staiga išgydyta.