2015 m. spalio 16 d.    
Nr. 38
(2158)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Stalino saulė užgeso, Putino patekėjo, todėl mūsų valdžios laukia sugrįžtančio Lenino

Ar tokį teiginį galėtų paneigti esami ir buvę Seimo pirmininkai, premjerai ir sostinės merai? Negalėtų, nes užtenka Vilniaus Lukiškių aikštėje apsilankyti, kad pamatytų tikrą padėtį. Iškeldinant Leniną aikštė buvo desovietizuota, tačiau ne visai: palikti masyvūs šviestuvai, budriai saugoję naktimis Iljičių, tokie pat masyvūs špižiniai suolai. Aikštė tarsi tebelaukia „jo“. Tik aikštės kamputyje glūdi akmenėlis su įrašu „Šioje aikštėje bus įamžintas nežinomojo partizano ir kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas. 1995 m. gegužės 20 d.“ Iš tikrųjų šis užrašas akmenėlyje buvo įpareigojantis, tačiau tapo užmaršties liudytoju. Valstybės vadovų teisinimasis, kad kūrybingų Zikarų ar Kašubų nebeturime, kad trūksta lėšų, neturi pagrindo, nes Valdovų rūmams, įvairiems kitiems paminklams visko atsirasdavo.

Iki šiol dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo reikalas buvo stumdomas tarp Vyriausybės ir sostinės savivaldybės. Artėjant Pirmosios Lietuvos Respublikos šimtmečiui, pasirodė Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 904 patvirtinta programa, kurioje įrašyta: „Sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų atminimą“. Vykdytojais numatyti Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė, terminas – 2017 metai.

Programa pavirtinta, Seimo rinkimai vyks 2016 metais, o po jų ar neprireiks naujo nutarimo, nes nė iš vieno vykdytojo neteko girdėti, kad aikštės reikalas gera kryptimi pajudėjo? Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungai, kuri labiausiai rūpinasi paminklo statyba, vykdytojai dar jokio signalo apie projekto rengimą nedavė.

Buridano asilas nudvėsęs badu, nes niekaip nenusprendęs, į kurią iš dviejų pievų eiti ėsti. Mūsų atveju aikštė viena, o atsakingi vykdytojai trys, tačiau nė vienas jų „pievos“ link nejuda.

Juokai juokais, tačiau kiek laiškų laisvės kovotojai įvairioms instancijoms prirašė, kiek svarstymų, kiek konkursų įvyko dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, o sostinės reprezentacine aikšte pripažinta Lukiškių aikštė deramo paminklo taip ir nesulaukia. Todėl atrodo, kad Lietuvos valdžios tebelaukia sugrįžtančio Lenino.

Jei taip nėra, jei valdžios tikrai ketina imtis veiksmų iki Pirmosios Lietuvos respublikos šimtmečio, visuomenė turi žinoti, kas daroma ne tik iš nuogirdų, o iš pagrindinių informacijos priemonių, per labai godžiai teikiamus interviu žiniasklaidai kitokiais klausimais.

Algimantas Zolubas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija