|
Baudžiamosios bylos prieš žiniasklaidą, I
Pastaraisiais metais Nepriklausomoje Lietuvoje vis dažniau vyksta baudžiamosios bylos prieš žiniasklaidą, ypač spaudą, jos redaktorius, pasinaudojant Baudžiamajame Kodekse (BK) įtvirtintais 154 ir 155 straipsniais dėl šmeižimo ir įžeidimo. Beveik visais atvejais spaudos vadovai (redaktoriai) pralaimi ir yra nubaudžiami. Pažvelkime į kelias paskutines bylas prieš žiniasklaidą, nes teismų sprendimai rodo, kaip skirtingai traktuojamas pats nusikaltimo pobūdis.
Kaip jau anksčiau informavome skaitytojus, Laisvo laikraščio redaktorius Aurimas Drižius, parašęs straipsnį Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą ir kitus, buvo nuteistas 45 paroms arešto ir 20 tūkst. litų bauda. A. Drižius kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą kasacine tvarka, apskųsdamas pirmosios ir antrosios instancijų teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo teismo septynių teisėjų kolegija spalio 1 dieną priėmė nutartį, išteisinančią redaktorių Drižių, kaip nepadariusį jokio nusikaltimo ar nusižengimo.
Nutartyje rašoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, pranešėjos Dalios Bajerčiūtės ir dar penkių teisėjų, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistajam Aurimui Drižiui, nuteistojo gynėjui advokatui Anatolijui Novikovui, nukentėjusiajam Alvydui Sadeckui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Aurimo Drižiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarties. Pagal tų teismų sprendimus A. Drižius buvo nuteistas pagal BK 245 straipsnį, paskiriant jam galutinę subendrintą 45 parų arešto bausmę. Taip pat iš A. Drižiaus nukentėjusiajam Alvydui Sadeckui priteista 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nuteistojo A. Drižiaus apeliacinis skundas buvo atmestas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Dalios Bajerčiūtės pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, nukentėjusiojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimus, nustatė: 1) A. Drižius nuteistas pagal BK 245 straipsnį dėl trijų nusikalstamų veikų nevykdymo teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, padarymo, t. y. žinodamas, kad 2009 m. balandžio 10 d. priimtu ir 2009 m. gegužės 10 d. įsiteisėjusiu Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimu, nesusijusiu su bausme, civilinėje byloje Nr. 2-117-734-2009 jam ir UAB Laisvas laikraštis uždrausta savaitraštyje Laisvas laikraštis publikuoti rašinius, kuriuose Alvydas Sadeckas būtų siejamas su akcine bendrove Mažeikių nafta, šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, būdamas UAB Laisvas laikraštis direktoriumi ir savaitraščio Laisvas laikraštis redaktoriumi, nevykdė minėto teismo sprendimo, 2012 m. rugpjūčio 18 d. savaitraštyje Laisvas laikraštis straipsnyje Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą Alvydą Sadecką vėl siejo su akcine bendrove Mažeikių nafta, su šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė tokius teiginius:
<...> Tam, kad nuslėptų buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko nusikaltimus, prokuratūra griebėsi dar negirdėto triuko nutarė, kad nors A. Sadeckas pats asmeniškai taisė įstatymo projektą, pagal kurį buvo privatizuota AB Mažeikių nafta, tai nereiškia, kad jis dalyvavo šios įmonės privatizavimo procese. Nors A. Sadeckas asmeniškai gaudavo iš Williams po 300 litų už valandą konsultacijų, buvo Mažeikių naftos bendrasavininkis, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku, ragino kitus komiteto narius balsuoti už privatizavimą ir pats pasirašė komiteto pritarimą, prokuratūros nuomone, A. Sadeckas nėra niekaip susijęs nei su AB Mažeikių nafta, nei su šios įmonės privatizavimu <...>.
<...> Kaip žinia, Laisvo laikraščio redaktorius Aurimas Drižius yra nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes savo straipsniuose aprašė, kaip A. Sadeckas ir jo bendrovė Ekskomisarų biuras dalyvavo nusikalstamame AB Mažeikių nafta privatizavime, ir kaip uždirbo iš to milijonus <...>/.../.
<...> Kaip žinia, dar 2009 m. A. Sadeckas padavė teismui melagingą ieškinį, prašydamas uždrausti Laisvam laikraščiui jį sieti su AB Mažeikių nafta, jos privatizavimu ir buvusio šios įmonės direktoriaus Gedemino Kiesaus nužudymu <...>.
/.../
2) 2012 m. lapkričio 10 d. savaitraščio Laisvas laikraštis straipsnyje Aukščiausias teismas dar kartą patvirtino rašyti tiesą yra nusikaltimas Alvydą Sadecką vėl siejo su akcine bendrove Mažeikių nafta, šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė šiuos teiginius:
<...> Kaip žinia, teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių už tai, kad šis nevykdė kitos šio teismo teisėjos Raimondos Vancevičienės sprendimo uždrausti Laisvam laikraščiui spausdinti straipsnius, kuriuose buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Alvydas Sadeckas būtų siejamas su viena naftą perdirbančia įmone (jos pavadinimo LL skelbti negali, nes už tai A. Sadeckas iškels A. Drižiui dar vieną baudžiamąją bylą), jos privatizavimu bei šios įmonės vadovo nužudymu. /.../ <...>.
<...> Nors kai LL redaktorius pateikė teisėjai naujus minėtus teiginius įrodančius dokumentus, teisėja sutiko, kai šie įrodymai viską keičia iš esmės. Tai yra, teismui buvo pateikti dokumentai, kad A. Sadeckas buvo ne tik susijęs su minėta naftos perdirbimo įmone, tačiau ir buvo jos bendrasavininkis bei aktyviai dalyvavo šios įmonės privatizavime <...>.
<...> Nors teisėjui A. Pažarskiui buvo pateikti visi įrodymai (dokumentų kopijos spausdinamos šalia), kad A. Sadeckas buvo ne tik susijęs su minėta naftos perdirbimo įmone, buvo jos bendrasavininkis, ir pats tai deklaravo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir aktyviai dalyvavo šios įmonės privatizavime...
/.../
3) 2013 m. kovo 2 d. savaitraštyje Laisvas laikraštis (2013 vasario 2-8 Nr. 5 (412)) straipsnyje Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai? Alvydą Sadecką vėl siejo su akcine bendrove Mažeikių nafta, šios bendrovės privatizavimu ir viešai paskleidė šiuos teiginius:
/.../ <...> A. Sadeckas... davė akivaizdžiai melagingus parodymus, kad Mažeikių naftos privatizavime jis nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti <...>
/.../
<...> Nors teismui buvo pateikti įrodymai, kad A. Sadeckas buvo Mažeikių naftos bendrasavininkis, aktyviai dalyvavo abiejose šios įmonės privatizavimo etapuose, asmeniškai konsultavo Williams už 300 litų per valandą, vadovavo Seimo Nacionalinio saugumo komiteto posėdžiui, kuriame ragino balsuoti už Mažeikių naftos privatizavimą <...>.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. Drižius prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir jį išteisinti nesant jo veiksmuose nusikaltimo sudėties, kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant patikrinti, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 2-117-734-09 bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 1.138 ir 6.255 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucija) 44 straipsniui. Kasatorius nurodo, kad pagal Konstitucijos 44 straipsnio 1 dalį masinės informacijos priemonių cenzūra yra draudžiama. Be to, pagal Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnį draudžiama taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus. Nesutikdamas su šioje byloje padarytomis teismų išvadomis dėl saviraiškos teisės nesuderinamumo su šmeižtu ir dezinformacija, kasatorius teigia, kad teismai apsiribojo formaliu teisės taikymu, nekreipė dėmesio į tai, ko buvo siekiama jo straipsniais, neanalizavo, ar jo (A. Drižiaus) veiksmai buvo sąžiningi ir ar jie atitiko visuomenės informavimo tikslą. Kasatorius tvirtina, kad laikraštyje publikuotais straipsniais norėjo parodyti, kaip valstybės pareigūnai galėjo siekti sau naudos dalyvaudami privatizavimo procese, kurį teismai ir nukentėjusysis suprato kaip tiesioginį privatizavimą (tampant bendrasavininkiu), tačiau remiantis lietuvių kalbos aiškinimu dalyvavimas privatizavime reiškia dalyvavimą plačiąja prasme, t. y. dalyvavimą rengiant įstatymo projektus, svarstant juos komisijose ir komitetuose. Kasatorius A. Drižius skunde pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu jis prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų patikrinta ir nuspręsta, ar Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 2-117-734-09 civilinėje byloje bei CK 1.138 ir 6.255 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 44 straipsniui, tačiau teismai šį prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas neargumentavo, kodėl atmeta prašymą, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad šiuo klausimu sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Kasatoriaus manymu, kadangi teismų sprendimai dėl minėto prašymo yra nemotyvuoti, tai į Konstitucinį Teismą turėtų kreiptis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šiame kontekste kasatorius pabrėžia baudžiamajame procese įtvirtintą rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principus (BPK 44 straipsnio 6 dalis, Konstitucijos 31 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis). Jis nurodo, kad pagal BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltė nėra preziumuojama ir ne kaltinamasis, o baudžiamąjį persekiojimą vykdančios valstybės institucijos turi pareigą įrodyti nusikaltimo padarymą. Be to, visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, aiškinami kaltinamo asmens naudai, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kasatoriaus manymu, nepašalinus abejonių dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo konstitucingumo, negalima teigti, kad skundžiami teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti; taip sukurta teisinė kolizija, jog jis (A. Drižius) nuteistas tik dėl to, kad yra leidinio redaktorius, o pagal Visuomenės informavimo įstatymą nėra informacijos platintojas. Teismai akcentavo, kad jis yra atsakingas už tai, jog paskleidė teiginius, nors skleidėjas šioje byloje yra juridinis asmuo, kuriam už tai nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Kasatorius jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę mano esant akivaizdžiai per griežtą. Jis turi nuolatinį darbą, išlaiko du nepilnamečius vaikus, todėl laisvės atėmimo bausmė už tai, kad atliko savo profesinę žurnalisto pareigą (rašė straipsnius apie abejotinus politikų sprendimus valstybės įmonių privatizavimo procese), yra neteisinga. Kasatorius teigia, kad bausmės tikslai galėtų būtų pasiekti skiriant baudą. Pasak kasatoriaus, neatsižvelgta į jo turtinę padėtį, nevertintas turtinės ir neturtinės žalos tarpusavio santykis. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo formaliu konstatavimu, jog remiantis teisingumo ir sąžiningumo principais ieškovo prašoma priteisti piniginė kompensacija yra per didelė ir dėl to priteisė 20000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Be to, teismas, spręsdamas dėl žalos, rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, neatkreipė dėmesio į tai, kad šis nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo, reputacijos sumažėjimo ar kokių kitų neigiamų pasekmių, ir dėl to civilinis ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepagrįstas.
Nuteistojo A. Drižiaus kasacinis skundas tenkintinas.
/..../
Iš Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo turinio matyti, kad prevencinio ieškinio tenkinimas siejamas su tuo faktu, jog pirmiau (iki sprendimo priėmimo) išspausdintos publikacijos apie A. Sadecką neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, jam daroma žala, nes skleidžiami nepagrįsti kaltinimai nusikaltimų darymu ir pan. Taigi draudimas A. Drižiui skleisti informaciją, t. y. publikuoti rašinius žiniasklaidoje (savaitraštyje Laisvas laikraštis), susietas su įžeidžiančio ar šmeižiančio pobūdžio, tikrovės neatitinkančios informacijos apie A. Sadecką skleidimu. Antra vertus, bet koks draudimas skleisti informaciją negali prieštarauti teisės aktuose įtvirtintai vienai pagrindinių žmogaus teisių teisei į informacijos laisvę. Informacijos laisvė įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje: kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai yra teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė rinkti, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei yra būtina apsaugoti konstitucinę santvarką, žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę; to paties įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo turi teisę rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse. Šiais klausimais plačiai yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: demokratinėje visuomenėje laiduojama teisė laisvai formuoti savo nuomonę apie visuomeninius reikalus, laisvai juos aptarinėti; bendriausias viešų diskusijų visuomenės gyvenimo klausimais tikslas ieškoti visuomenei rūpimos tiesos (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarimas). Konstitucinė laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas yra viena iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją yra viena pagrindinių žmogaus laisvių (Konstitucinio teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimas). /.../
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, šiai bylai aktualaus teismo sprendimo negalima būtų traktuoti kaip draudimo publikuoti bet kokius rašinius, nes draudimas skleisti bet kokio pobūdžio informaciją, nepriklausomai nuo jos teigiamo ar neigiamo pobūdžio, nesuderinamas su įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve. Iš A. Drižiui inkriminuotų nusikalstamų veikų aprašymo ir kartu iš jo paskelbtų publikacijų Mafija visiškai užvaldė Generalinę prokuratūrą, Aukščiausiasis teismas dar kartą patvirtino rašyti tiesą yra nusikaltimas, Mafijos teisėjai, prokurorai ir žurnalistai matyti, kad šių publikacijų esmė yra kritika prokuratūrai, teismams, tyrusiems bei nagrinėjusiems A. Drižiaus bylas. Antai: Bet kokie A. Drižiaus bandymai atnaujinti bylą dėl draudimo sieti A. Sadecką su Mažeikių nafta ir jos privatizavimu atsimuša kaip į sieną. Prokuratūra ir teismai ignoruoja akivaizdžius įrodymus. Taip pat publikacijose pateikiama informacija apie tai, už ką pats A. Drižius buvo nuteistas arba kokie sprendimai dėl jo yra priimti, pvz.: [...] kaip žinia, teisėjas A. Pažarskis nuteisė LL redaktorių Aurimą Drižių [...], Kadangi teisėjos R. Vancevičienės sprendimas pasiekė redakciją jau po to, kai buvo suėjęs terminas apskųsti šį sprendimą, jis įsiteisėjo [...]; /.../ Kaip žinia, Laisvo laikraščio redaktorius Aurimas Drižius yra nuteistas net trijose baudžiamosiose bylose dėl teismo sprendimo nevykdymo, nes savo straipsniuose aprašė, kaip A. Sadeckas ir jo bendrovė Ekskomisarų biuras dalyvavo nusikalstamame AB Mažeikių nafta privatizavime, ir kaip uždirbo iš to milijonus. Taigi publikacijose A. Drižius, minėdamas arba neminėdamas A. Sadecko, komentavo ar reiškė neigiamą požiūrį apie teismų sprendimus, prokuratūros darbą, kai kuriais atvejais informavo apie faktus bylose (pvz., cituodamas teismo sprendimo dėl prevencinio ieškinio turinį), iš kurių ir išplaukia A. Sadecką liečiantys teiginiai. Vadinasi, informacijos, nuomonės skleidimas, pateikiant kritinį teisėjų bei prokurorų darbo vertinimą tiriant ir nagrinėjant tokias bylas, savaime nereiškia teisės pažeidimo ir teismo sprendimo civilinėje byloje, kuriuo uždrausta publikuoti rašinius apie A. Sadecką (siejant jį su akcine bendrove Mažeikių nafta, su šios bendrovės privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu), nevykdymo, t. y. nusikalstamos veikos BK 245 straipsnio prasme objektyviųjų požymių buvimo. Pažymėtina, kad skundžiamuose teismų sprendimuose pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje iš esmės formaliai nurodyta, kad A. Drižius rašiniuose siejo A. Sadecką su akcine bendrove Mažeikių nafta, su šios bendrovės privatizavimu, tačiau nevertintas straipsnių kontekstas, turinys, jų tematika. /.../ darytina išvada, kad šiuo atveju A. Drižiaus veiksmai, dėl kurių jis pripažintas kaltu, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog asmuo (A. Sadeckas), manantis, kad jo teisės buvo pažeistos, pvz., buvo apšmeižtas (BK 154 straipsnis), turi galimybę jas ginti bendra tvarka, taip pat ginti savo garbę ir orumą civilinėmis teisinėmis priemonėmis.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 6 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą Aurimui Drižiui nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
* * *
Tokia laiminga LL redaktoriaus A. Drižiaus teismų pabaiga. Tačiau visai kitaip vyko ir buvo sprendžiamos baudžiamosios bylos prieš buvusius disidentus Antaną Terlecką ir Edvardą Šiugždą. Apie tai kituose XXI amžiaus numeriuose.
© 2015 XXI amžius
|