Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų

Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus

Vytautas Antanas Dambrava

(Tęsinys. Pradžia nr. 37)

Maldininkai Medžiugorjėje

Apie regėtojus

Vida ar Vicka IVANKOVIČ yra vyriausia amžiumi, gimė 1964 m. rugsėjo 3 d. Turi septynis brolius ir seseris. Tėvas dirbo Vokietijoje. Ji pati metus dirbo tekstilės fabrike. Antroje vidurinės mokyklos klasėje gavo pataisą. Atėjus laikyti egzaminus, mokytoja liepė nusiimti kryželį nuo kaklo, jeigu jai rūpi išlaikyti egzaminą. Vicka atsisakė. „Grįžau autobusu dainuodama“, – sako ji. Dirbo įvairius namų apyvokos darbus, rinko tabako lapus, arė traktoriumi ir rūpinosi mamytės nebeturinčiu jauniausiu regėtoju Jakovu.

Vicka sakė norinti būti vienuole. Kalbama, jog ji turėjo nepagydomą auglį smegenyse ir kartais kentė nežmoniškus skausmus. Skausmais ji nesiskundė ir, atrodo, neprašė Dievo Motinos pagydyti, bet buvo staiga išgydyta.

Vicką turėjau laimės asmeniškai pažinti. Bematant susidraugavome. Ji labai tiesi, paprasta ir draugiška. Ją aplanko daugiausia piligrimų, nes ji nenori jų atstumti.

Kartą ją aplankė penki iš Zagrebo seminarijos atvykę klierikai. Vienas jų pasakė Vickai: „Tavo vietoje aš jau būčiau seniai iš čia pabėgęs“. Ji atsakė: „Ir aš, jeigu čia nebūtų Dievo piršto“.

Vicka sakosi buvusi labai baili. Niekad viena nebūtų drįsusi eiti į Pdbro kalvą. Dabar neturinti jokios baimės: galėtų eiti kiekvieną valandą ir naktį. Ji sako dabar daug daugiau meldžiasi, kaskart su didesniu noru. Ji sakosi esanti paklusnesnė ir labiau myli žmones, ypač tuos, kurie kenčia.

Ivanka IVANKOVIČ gimė 1966 m. birželio 21 d. Turi du brolius. Tėvas dirba fabrike Vakarų Vokietijoje. Ištekėjusi ir augina sūnų. Motina mirė du mėnesiai prieš prasidedant apsireiškimams. Gyveno Mostare su senele; ten ji lankė vidurinę mokyklą. Turi giminių Medžiugorjėje, ten praleidžia savaitgalius. Ji iš anksto pareiškė Marijai savo nusistatymą ištekėti. Pusmetį prieš vedybas Mergelė Marija jai patikėjo dešimtą ir paskutinę paslaptį ir baigė apsireiškimus, pažadėdama ją kasmet lankyti pirmą apsireiškimo dieną ir didelio reikalo atveju. Marija prašė jos negalvoti ką nors blogai darius; ji pilnai įvykdžiusi visa, ko Mergelė Marija iš jos laukė ir tikėjo.

Ivanas DRAGICEVIČIUS gimė Medžiugorjėje 1965 m. gegužės 25 d. Turi tris brolius. Tėvas ūkininkauja. Buvo pranciškonų auklėtinis, bet negalėjo tęsti mokslo dėl silpno paruošimo kaimo mokykloje. Atliko karinę prievolę. Šis jaunas vyras nedrąsus, kuklus, rimtas ir užsidaręs. Studijuoja pats, norėdamas pasistumti moksle.

Mirjana DRAGICEVIČ gimė 1965 m. kovo 18 d. Studijavo agronomiją Sarajeve. Turi vieną brolį. Tėvas – radiologijos technikas. Atostogas praleidžia Bijakovičių kaime. Regėjimai baigėsi per 1982 metų Kalėdas, kada Marija jai patikėjo dešimtąją paslaptį, pažadėdama aplankyti ją kasmet, ir didelio reikalo atveju. Marija Mirjanai daugiausia kalbėjo religinėmis ir socialinėmis temomis. Ji turėjo labai sunkius išgyvenimus. Pavyzdžiui, turėjo velnio regėjimą ir buvo jo gundoma. Atmetusi velnio viliones, Mergelė Marija jai paaiškino reikalą žinoti, kad velnias egzistuoja ir kad malda yra galingiausias ginklas prieš jį.

Marija PAVOLOVIČ gimė 1965 m. balandžio 1 d. Turi penkis brolius ir seseris. Tėvas ūkininkauja. Mostare mokėsi kirpėjos amato, bet nori tapti vienuole pranciškone. Marija atrodo labiausiai dvasiškai subrendusi, labai rimta, rami, kukli ir švelni, mistiška mergaitė. Ji įsijungė į regėtojų grupę antrąją dieną, kada prašė motinos leisti į kalvą vietoj pirmą dieną buvusios sesers Milkos, kuri turėjo darbo ir negalėjo eiti. Marija vaikiškai prašė: „Mamyte, leisk mane, aš niekad nesu mačiusi Švenčiausios Mergelės“.

Jakovas COLO, pats jauniausias regėtojas, gimė 1972 m. gegužės 6 d. Tėvas dirba netoli Sarajevo, motina mirusi. Jį globoja Vicka. Lankė kaimo mokyklą. Mėgsta futbolą, muziką, groja vargonais bažnyčioje, yra judrus ir gudrus. Kada kartą nutarė nebelankyti mokyklos, nes jam vienos „Madonos užtenka“, Marija siuntė Mirjaną išaiškinti, jog jis turi tęsti mokslą. Jakovas yra pats neturtingiausias iš visų labai kukliai gyvenančių regėtojų. Kartą kunigas, matydamas namų skurdą, po staltiese pakišo pinigų. Jakovas surado pinigus ir kunigui grąžino. Kartais priima dovanų saldainių ar kramtomosios gumos ir šiomis „dovanomis“ dalinasi su savo draugais.

Reikia paminėti ir Jeleną VASILIJ, gimusią 1972 m. gegužės 14 d. Ji turi kitokio pobūdžio dialogą su Marija. Švenčiausioji Mergelė pasirodo jai kiek kitaip ir kalba jai apie dvasinį gyvenimą, iš kurio aiškėja Marijos dvasinė pedagogika. Kartą Marija visą savaitę neprabilo į Jelenos širdį. Vėliau paklausus kodėl, Marija atsakė, jog Jelena negerai elgėsi; ji nekentė vienos mergaitės, kurią sutiko einančią gatvėje su madingomis kelnėmis ir švarku. „Turi būti kukli, jeigu nori mane sekti. Negali nekęsti nė vieno, nors ir negerai elgtųsi. Tu turi mylėti“. Ir kada pradžios mokykloje vaikai pešdavosi su vienu musulmoniuku (Jelena, aišku, palaikė katalikų pusę), ji išgirdo vidaus balsą: „Nepritark tokiam elgesiui, dovanok ir mylėk jį“.

Kartą Jelenai buvo pavesta perduoti Mergelės Marijos žinią Mostaro vyskupui. Raštą surašė tėvas pranciškonas Tomislavas, prašydamas Jeleną pasitikrinti pas Mariją, ar raštas tvarkoje. Jelena perdavė pranciškonui Marijos pastabas: „Tu negali ruošti dieviško žodžio, kaip ruoši žemišką; turi melstis į Šventąją Dvasią, kad tave apšviestų ir duotų dvasios malonės“. Abu pradėję melstis, po to pataisė laišką vyskupui, ir jo tekstas buvo kur kas aiškesnis.

Kai 1983 metų rugpjūtį mažytė (11 metų) Jelena jaudinosi dėl įvairių ją užklupusių sunkumų, Mergelė Marija patarė: „Nesikarščiuok ir nesijaudink. Karščiavimasis eina iš velnio. Jūs gi esate Dievo vaikai, todėl turite būti visuomet ramūs, nes viskas tvarkoma Dievo“.

* * *

Pirmieji regėjimai prasidėjo trečiadienį, 1981 metų birželio 24 dieną, švento Jono šventėje. Dvi šešiolikmetės mergaitės – Ivanka Ivankovič ir Mirjana Dragicevič, ėjo takais pasivaikščioti į Cernica kalvą. Staiga, Ivanka pastebėjo virš kalvos nepaprastą spindesį ir jame lyg moters figūrą virš žemės. „Žiūrėk, Dievo Motina kalne“, – sušuko išbalusi Ivanka. Baimės apimta, Mirjana nedrįso pažvelgti į reginį, ir abi, labai nusigandusios, pasileido bėgti pakalnėn.

Kaime surado kelis draugus. Netrukus abi grįžo drauge, lydimos Vickos Ivankovič ir Milkos Pavlovič. Ivanka vėl sušuko: „Žiūrėkit, Dievo Motina!“ Ji sako iki šios dienos nežinanti, kodėl jai buvo iš karto aišku, jog pasirodžiusioji yra Dievo Motina. Vicka pamačiusi reginį taip persigando, kad, numetusi savo batelius, basa bėgo atgal. Po to ji apsigalvojo ir grįžo regėjimo vieton. Vicka protavo: jei tai iš tikro Dievo Motina, ko gi bijoti?

Tuo momentu jaunuolis Ivan Dragicevič, ėjęs su obuolių maišu ir pamatęs reginį, paliko obuolius ir persigandęs irgi pabėgo.

Kai namie papasakojo nepaprastą nuotykį, žmonės juokėsi ir patarė apie tai geriau nekalbėti.

* * *

Kitą dieną 6 valandą vakaro Ivanka ir Mirjana nutarė grįžti į apsireiškimo vietą. Jas lydėjo Vicka, Ivanas, Jakovas ir Marija. Du, matę regėjimą pirmąją dieną, nebegrįžo: Ivanas Ivankovičius, kuriam viskas rodėsi nerimta, ir Marijos sesuo Milka Pavlovič, kuri turėjo darbų namuose.

Ir šį kartą Ivanka buvo pirmoji, pamačiusi Madoną. Marija, ištiesusi rankas į juos, kvietė prie savęs. Juo greičiau jie bėgo, tuo labiau jiems atrodė, jog Marija tolinasi. Bėgo, lyg vėjo nešami, per uolienas, spygliuotus krūmus. Vicka sako: „Kai bėgome, nejutome nei akmenų, nei uolienų, nei spyglių. Bėgome lyg per gumą, per putas; aš to tikrai negaliu apsakyti“. Ir nors bėgo basi, nesusižeidė kojų. Kada pribėgęs dešimtmetis Jakovas atsiklaupė spyglių krūme, kiti manė, jog jis tikrai susižeidė. Nesusižeidė. Jo pirmieji žodžiai buvo: „Matau Gospą“ (kroatiškas žodis „Gospa“ reiškia Ponią, šiuo atveju – Madoną). Visi susijaudinę pradėjo verkti ir melstis. Ivanka išdrįso paklausti apie savo neseniai mirusią motiną. Marija atsakė: „Nesirūpink, ji danguje“. Paklausus, ar „Gospa“ grįš kitą dieną, Ji atsakė: „Taip, grįšiu. Eikite Dievo ramybėje“. Jaunuoliai pasiliko klūpoti, o Marija išnyko.

Grįžus regėtojams namo, vakare virš Medžiugorjės nusileido didelė šviesa; ją matė net gretimų kaimų žmonės. Toji šviesa buvo nepaprasto stiprumo ir blizgesio.

* * *

Trečią dieną, penktadienį, regėtojus sutiko minia kalvoje susirinkusių žmonių. Triskart blyksterėjus lyg žaibams, šviesa nusileido už kokių 60 metrų nuo vakarykštės vietos. Ten buvo tik akmenys, žolės ir spygliuoti krūmai. Ir šį kartą jaunuoliai, lyg vėjo nešini, leidosi per krūmus prie Madonos. Vicka apšlakstė regėjimo vietą švęstu vandeniu, sakydama:

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Jei esi Dievo Motina – pasilik, jei ne – pasišalink!

Vietoje atsakymo Madona maloniai nusišypsojo. Paklausus, kodėl atėjo pas juos, kurie yra paprasti žmonės, Madona atsakė:

– Aš niekados neieškau geriausių. Pasirodžiau, nes noriu būti savo vaikų tarpe, – pasakė, žiūrėdama į kiekvieną. – Noriu, kad žmonės atsiverstų ir visi suprastų, kad, kol dar yra laiko, turi grįžti į gerą kelią.

* * *

Šeštadienį regėtojus kamantinėjo ir tardė Citluko valsčiaus režimo pareigūnai. Iš ten pasiųsti pas daktarą, o jis nieko nenormalaus nerado. Prieš šeštą valandą jie taksi grįžo į Medžiugorję, o iš ten skubėjo į regėjimų kalvą. Šį kartą juos lydėjo ir parapijos vikaras.

Vicka paprašė Madonos ženklo, kad žmonės tikėtų, kad Ji tikrai pasirodo. Marija atsakė Evangelijos žodžiais, prašydama, „kad tie, kurie nemato, tikėtų, lyg matydami“.

Mirjanai pasakius, kad jie esą apkaltinti narkotikų vartojimu ir esą vadinami epileptikais, Madona atsakė: „Pasaulyje visuomet buvo ir bus neteisybių; nekreipkite dėmesio“.

Ivanka paklausė Madonos vardo. „Aš esu palaimintoji Mergelė Marija“, – atsakė jai.

Paklausus, ar neturi kokio pageidavimo parapijiečiams, Madona atsakė: „Kad tikintieji tvirtai tikėtų“.

Apsireiškimo metu Marija paklausė: „O kur tas berniukas?“ Ji klausė apie Ivaną Dragicevičių, kurio tėvai, bijodami, kad jam ko blogo neatsitiktų, neleido eiti į kalvą. Atėjus regėjimų valandai, Ivanas, negalėdamas išbūti namuose, išėjo kiek pasivaikščioti. Čia jį pasitiko Mergelė Marija, pasveikino, palinkėjo būti ramiam ir turėti drąsos, ir atsisveikino su dangiška šypsena. Tą vakarą motina pažadėjo Ivanui niekada nedrausti eiti pas Madoną, o Ivanas pasiryžo visuomet būti regėjimų vietoje.

* * *

Penktajame (sekmadienio) regėjime susirinko apie 15 tūkstančių žmonių iš įvairių vietovių. Buvo puikus saulėtas pavakarys. Kaimiečiams pavyko užrašyti žodžius, kuriuos regėtojai pasakė jiems po apsireiškimo:

– Brangi Švenčiausioji Madona, ko lauki iš mūsų?

– Tikėjimo ir meilės man.

– Ko nori iš parapijos kunigų?

– Kad jie tvirtai tikėtų.

– Kodėl nepasirodai bažnyčioje, kad visi Tave matytų?

– Palaiminti tie, kurie tiki nematydami.

– Brangiausioji Švenčiausioji Madona, ar nori, kad mes melstumės ar giedotume?

– Darykite abu dalykus: giedokite ir melskitės.

– Brangiausioji Švenčiausioji Madona, ko nori iš čia susirinkusios minios?

Marija apžvelgė visus meilingai ir nusišypsojo. Po to pranyko.

Tada Vicka sakė: „Melskimės toliau, Madona su mumis neatsisveikino (nepasakė Jos įprastinio „Eikite Dievo taikoje (ramybėje)“. Regėtojai sukalbėjo „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“ ir... Marija grįžo. „Giedokime“, – pasidrąsino vaikai. Ir Marija užvedė giesmę: „O Marija, kokia graži Tu esi...“

Dievo Motina sujaudinta kalbėjo:

– Mano angelai, mano mylimi angelai...

* * *

Šeštą regėjimų dieną Mostaro policija juos tardė ir reikalavo, kad kitas daktaras patikrintų sveikatą, kad galėtų juos paguldyti į psichiatrinę ligoninę. Daktaras pripažino vaikų sveikatą geriausią.

Šeštą valandą dvidešimt minučių, saulei deginant, Madona pasirodė.

– Brangiausioji Madona, ar esi patenkinta čia susirinkusiais?

Dievo Motina nusišypsojo; Ji atrodė labai patenkinta.

– Brangi Švenčiausioji Madona, kiek dienų mus lankysi?

– Tiek, kiek jūs norite.

– Brangiausioji Švenčiausioji Madona, ko nori iš šitų žmonių?

– Yra tiktai vienas Dievas ir vienas tikėjimas. Tikėkite visomis savo jėgomis.

– Ar mes galėsime visa pakelti? Daugelis mus persekioja dėl apsireiškimų.

– Jūs esate mano angelai.

– Švenčiausioji Madona, ko trokšti iš šitų žmonių?

– Kad jie turėtų tvirtą tikėjimą ir didelį pasitikėjimą.

Tada regėtojai pasakė, jog yra viena moteris, Darinka Glamusina (režimo pasiųsta stebėti įvykius kalvoje), kuri nori ją paliesti.

Marija atsakė:

– Visuomet buvo netikinčių Judų. Teprisiartina.

– Ji ją paliečia. Madona pranyko, – sakė vaikai.

Regėtojai giedojo toliau. Ir staiga: šviesa, šviesa; Ji grįžta.

– Mylima Švenčiausia Madona, ar kada nors kalbės Danielius? Padaryk stebuklą, kad visi tikėtų. Šie žmonės Tave myli. Brangioji Švenčiausioji Madona, padaryk stebuklą. Pažiūrėk į šį vaikelį. Brangioji Švenčiausioji Madona, sakyk mums ką nors.

– Tegu jie (Danieliaus tėvai) tvirtai tiki, kad jis bus pagydytas. Eikite Dievo ramybėje.

Pakeliui į namus Danieliaus tėvai sustojo restoranėlyje. Atsisėdę prie stalo, užsisakė gėrimo. Nebylys vaikelis Danielius davė kumštuku į stalą ir pasakė:

– Aš taip pat noriu ko nors gerti...

© 2015 „XXI amžius“