Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Seminarija – šventa dvasios lavinimo įstaiga

Irena Petraitienė

Seminarijos profesūra (sėdi iš dešinės): prof. prel. Blažiejus Čėsnys, rektorius prel. Jonas Mačiulis-Maironis, vicerektorius prof. kan. Kazimieras Paltarokas

Vysk. Kazimieras Paltarokas

Seminarijos didžioji aula

Minint Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) 140-ąsias gimimo metines, artėjant Kauno kunigų seminarijos 150 metų jubiliejui, prasminga žvilgtelėti į su Kaunu susijusį iškilios Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybės gyvenimo laikotarpį.

I

„... Jeigu važiuoji, tai iš seminarijos nebeišstok“. Kaziukas nieko nesako. Motinėlė vėl taria: „O jei kartais tektų išstoti, tai neišsižadėk savo krašto, kaip kiti daro: išvažiuoja kur svetur ir užmiršta savuosius. Sugrįžk į namus...“ Šis protingas motinos monologiškas pasikalbėjimas su sūnum, tauriu, ryžtingu 19-uosius metus bebaigiančiu jaunuoliu Kazimieru, įvyko 1894 metų rudenį Gailionių kaime Juozapo ir Uršulės Paltarokų namuose“. Tai – ištrauka ir prof. Prano Dovydaičio „Ateityje“ (1936, nr. 2–6) spausdinto straipsnio, skirto vysk. K. Paltaroko 60-osioms gimimo metinėms paminėti.

K. Paltarokui, atvykus į Kauną, artėjo trisdešimtis, kai iš Varnių 1865 metais čia buvo perkelta Žemaičių seminarija. Buvusio bernardinų vienuolyno mūrai seni, žvakių šviesa apšviestos celės mažutės, koridoriai tamsūs. Tačiau juose pirmomis dienomis, aukštaičiams pirmą kartą išgirdus žemaičių tarmę, ypač kokį niekada negirdėtą žodį, aidėdavo juokas. Tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, kartais ir rusiškai, o su viršininkais, kad ir nemokėdami, lenkiškai. Viešai meldėsi pusiau lotyniškai, pusiau lenkiškai. Visiems reikėjo turėti knygą apie šv. Ignaco gyvenimą („Čwiczenia sw. Ignacego“). Knygas išduodavo prefektas kan. Pavilanis, kuris pirmą kartą sutikęs Paltaroką davė pabučiuoti delną. Tai pastebėję klierikai tarė: „Turi malonę“. Tos malonės ne visi susilaukdavo. „Su prefektu Pavilaniu gyvenau geruoju, ypač po vienos liturgikos pamokos, kai, kursui neatspėjus kokio tai norimo žodžio, pataikiau pasakyti“.

Pirmą rudenį jaunasis klierikas gavo kad ir nedidelę, bet labai svarbią pamoką. Vykstant katedros remontui, jos pamaldos buvo aukojamos Seminarijos bažnyčioje. Kieme susitikęs katedros vikarą kun. Joną Viercinskį, Kazimieras nepasisveikino. „Dėl ko Tamsta manęs nesveikini?“ – klausia kunigas. „Kad aš Tamstos nepažįstu“. „Mes, dvasininkai, turim būti visi pažįstami, todėl reikia sveikintis“. Atsiminimuose pažymėta: „Nuo to laiko, sutikęs dvasiškį, pirmas pakeliu skrybėlę ir tariu: Laudetus Jezus Christus“.

Prasidėjo pirmosios rekolekcijos. Tarp kitų mąstymų reikėjo tris ketvirčius valandos klūpant pagal šv. Ignaco vadovėlį mąstyti apie amžinybę. „Medituoti nemokėjau. Pradėjau baltame lape rašyti: trumpas žodis „amžinybė“, o reikšmė begalinė. Kaip mat praėjo meditacijai skirtas laikas. „Po rekolekcijų – išpažintis iš viso gyvenimo... Iš bažnyčios sugrįžęs bendramokslis Januška Kazimiero paklausė, kas tas juodbruvis, garbanotas, kuris jam davė pipirų. „Tai buvo prof. Maciulevičius (Maironis-Mačiulis). Jis pirmam ir antram kursui lietuvių kalba dėstė teologinę propedeutiką; vadovėlio nebuvo, reikėjo užsirašyti. Bet pirmą rudenį buvo iškeltas į Petrapilį akademijon. Atėjo atsisveikinti su visa seminarija. Ėmė kalbėti lietuviškai, užkando žadą, pravirko, visus išbučiavo tylomis ir išėjo. Mes jau tuokart jautėme, kad tai „Tarp skausmų į garbę“ poemos autorius“.

Netrukus iš akademijos atvyko inspektorius kan. Justinas Silvestras Dovydaitis, vysk. M. Valančiaus sekretorius ir Sibiro tremtinys. Rektoriaus prel. Gasparo Cirtauto didžiojoje auditorijoje pristatytas inspektorius lenkiškai prašė nelaikyti jo žandaru... Nežiūrint to, netrukus nuplėšė uždangalus nuo klierikų kambarių durų langų. Tvarkos žiūrėdavo vaikščiodamas koridoriais, žvalgydamasis pro langelius, pastebėjęs jos nesilaikant, sakydavo: „Kokie jūs būsite kunigai, kad nesilaikote seminarijos įstatų: čia gyvendami negalite didelių prasižengimų padaryti; viršininkai iš mažų dalykų sprendžia apie jūsų pašaukimą“. Moralinę teologiją dėstydamas iš vadovėlio, kartais pasidalydavo savo gyvenimiška patirtimi, pažymėdamas: „Klausykite, nes aš ne iš vieno pečiaus valgiau duoną“. K. Paltaroką, kuris sykį pamoką atsakė savaip, ne iš vadovėlio, profesorius pagyrė: „Sakai kaip senas teologas“. „Buvo tai žmogus iškalbus, tiesus, griežtas – klierikai jo bijodavo“.

Rektorius prel. G. Cirtautas, rašoma atsiminimuose, buvo be galo švelnus, ramus, mažakalbis, žodį branginąs žemaitis. Nemėgdavo, jei kas Šventąjį Raštą atsakinėdamas stengdavosi parodyti savo erudiciją (sakyk panie tego, trumpai). „Man tos pastabos netekdavo, nes rašydamas kursui kas savaitę dviejų Šventojo Rašto perskyrimų santrauką, išmokau trumpai pasakyti“.

Kurso senjoru (seniūnu) bendramoksliai išrinko K. Paltaroką, kuriam daugiausia reikalų turėti teko su prefektu Bronislovu Žongolavičiumi: „Tai buvo gabiausias profesorius, puikiai dėstė Bažnyčios istoriją, vėliau – kanonus. Bet savo choleriko būdu, kaip prefektas, visiems įkyrėjo“. Dvasios tėvas kan. Pranciškus Kriškijonas, sulenkėjęs latvis, kaip rekolekcijose, taip ir kasdien, ypač šeštadieniais, nuoširdžiai dėstė amžinąsias dorovės tiesas ir jų laikytis ragino. Kalbėdavo ilgai. Bet, pasak K. Paltaroko, seminarijoje meditacijos, konferencijos, dvasiški skaitymai labai daug duoda sielos kultūrai: „Tai šepetys, kuris valo dulkes ne tiek iš viršaus, kiek iš vidaus“.

„Ketvirtadienio pasivaikščiojamai ir klierikams, ir apylinkės žmonėms būdavo lietuvybės mokykla. Kunigėlių pasižiūrėti atbėgę vaikai kalbėdavo suvalkietiškai, todėl seminaristams būdavo gera proga kirčiavimo pasimokyti. „Kaunijoje skambiomis dainomis žadindavome sulenkėjusius gyventojus. Paskiau viešai dainuoti buvo uždrausta. Užtat seminarijos rūmai skambėdavo nuo dainų poilsio valandomis. Tų dainų pramatoriai būdavo daugiausia Dogelis, Jarašiūnas ir aš. Lietuvybė kaskart labiau klestėjo tarp klierikų. Gaudavome kartais lietuviškų knygų, laikraščių, kuriuos godžiai skaitydavome ir slėpdavome. Mano slėptuvė buvo vadinamosios akademijos kamine. Mėginome rengti referatėlių“.

Rekolekcijas vesdavo ir pavyskupis Baranauskas (Seinų vyskupas, poetas Antanas Baranauskas). Jis 1895 metais K. Paltaroką įvedė į klierikus. Švenčių progomis A. Baranauską sveikindavę seminaristai pagiedodavo „Gratulamur Tibi...“ Kai paskyrė Seinų vyskupu, klierikai ėjo atsisveikinti.

„Ketvirtų metų gavėnioje, – rašoma atsiminimuose, – liepė sėdėti man rekolekcijose subdiakonatui. Švęstis nebuvo reikalo, norėjau šventimus atidėti penktiems metams. Bet griežtas nuodėmklausio kun. Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) žodis – „Aš ne mašinistas, tu ne mašina, jei nenori nesišvęsk, bet aš nematau jokio reikalo šventimus atidėlioti“, – pastūmė prie altoriaus. 1898 m. vasario 28 d. šventino pavyskupis G. Cirtautas. Po trijų savaičių diakonu įšventino vyskupas L. M. Paliulionis“.

Baigęs ketvirtą seminarijos kursą diakonas K. Paltarokas išsiųstas teologijos studijas tęsti Sankt Peterburgo imperatoriškoje dvasinėje akademijoje. Ši žinia jam buvo sukėlusi tikrą sumaištį. Atsiminimuose rašoma: „Einu pas prelatą Davidavičių (J. S. Dovydaitį), kuris G. Cirtautui, tapus pavyskupiu, buvo rektorius. Sakau esamas ir nesamas priežastis. Nenori nė kalbėt, taria lakoniškai: „Sąskaitos su tavim baigtos, važiuosi su Dievu“. Teko paklusti“. 1898 metais po vasaros atostogų su draugu Petru Ruškiu sėdo į traukinio vagoną, kur juos užkalbino du jauni vyrai. „Kur vykstate?“ „Peterburgan“. „Akademijon?“ „Taip“. „Mes taip pat“. Tai buvo suvalkiečiai Jurgis Matulevičius (J. Matulaitis, marijonas, vyskupas, arkivyskupas, palaimintasis) ir Pranas Būčys (marijonas, vyskupas, mokslininkas). Jie visą kelią draugiškai mus globojo“.

Akademijoje K. Paltaroką globojo vyresni Žemaičių vyskupijos draugai Kazimieras Šaulys (prelatas, protonotaras, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras) ir Juozapas Skvireckas (Kauno arkivyskupas metropolitas, VDU profesorius).

„Ketverius metus giedojau Evangeliją būdamas diakonu, pagaliau atėjo eilė švęstis kunigu. Rekolekcijos sukėlė ateities baimę. Bet metropolitas Boleslovas Klopotovskis griežtu balsu tarė: „Imk Viešpaties jungą, nes jungas yra saldus ir jo našta lengva“. Tai įvyko 1902 m. kovo 9 d.

Baigęs mokslus Petrapilyje, grįžtu Kaunan, nueinu pas JE vysk. Paliulionį. Laiko ilgai, kalba, kad tarp katalikų nebėra vienybės, litvomanai drumsčia bažnyčios ramybę... Atsistoju, noriu eiti, vis šneka, kad reikia saugotis krašutinumų... Pagaliau taria: „Tuo tarpu nieko neturiu, paskirsiu Liepojon. Apsidžiaugiau, nes bijojau, kad nepaskirtų seminarijon“.

II

„Kun. Paltarokas į seminariją atvyko tais pačiais 1911 metais, kaip ir aš, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. – Mums jis dėstė lotynų kalbą. Iš karto pajutome, kad jis gabus pedagogas. Apie jį girdėjome, kad Liepojoje kapelionavo ir buvo darbštus, energingas. Susirgęs buvo paskirtas į Surviliškį vikaru, kad susitiprėtų sveikata. Parašė tris tomus „Vadovas sakyklai“. Vyskupas jį paskyrė į seminariją profesoriumi. Antraisiais metais dėstė psichologiją ir logiką. Nepaprastai išsamiai ir suprantamai aiškino. Klierikai pajuto, kad į seminariją atėjo nepaprasta jėga“. Kitas seminarijos auklėtinis kun. dr. J. Gutauskas taip rašė: „ Iš dėstytojų labiausiai įstrigo į atmintį kun. Kazimiero Paltaroko pamokos ir asmuo. Jo laikysena pamokose buvo laisva, pilna pasitikėjimo, tačiau įkvepianti tvarką ir drausmę. Jo perveriančio žvilgsnio ne vienas bijojo. Profesorius nesėdėdavo visą laiką katedroje, bet dažnai atsidurdavo tarp auklėtinių suolų. Į mūsų kartais nevykusius lotynų kalbos vertimus reaguodavo kokiu linksmu pasakymu ar trumpu anekdotu. Pamokose viešpatavo giedri ir darbinga nuotaika. Niekam ir į galvą neatėjo kuo nors kitu užsiimti ar tarp savęs kalbėti. Pažymėtinas geras, nuoseklus pamokų išaiškinimas. Atsimenu, kartą kalbėjo apie dangų. Kalbėjo taip įdomiai, davė tokių minčių, kad tos pamokos įspūdis mane lydėjo per visus 7 seminarijoje buvimo metus kaip savotiškas susižavėjimas, iš kurio plaukė džiaugsmas ir paguoda“.

Kokia buvo profesoriaus Paltoroko nuotaika, žengiant į naują gyvenimo etapą? „Buvau patenkintas, kad viską galėjau dėstyti lietuvių kalba, ne kaip kad mokiausi toje pačioje seminarijoje“. Atsiminimuose rašoma, kad lotynų kalbos ir teologijos vadovėliai buvo pusėtini. Sunkesnis dalykas buvo „Socialis klausimas“, jo nebuvo net programose. Teko pačiam rašyti pamokas. Taip atsirado veikalas „Socialis klausimas“, daugybė straipsnių „Draugijoje“. Rūpestį kėlė ir filosofijos vadovėlis – dėl kalbos pirmamečiams klierikams buvo neįkandamas. Todėl teko sulietuvinti, supopuliarinti, randant pavyzdžius kiekvienam filosofiniam terminui iliustruoti.

Artėjant pirmoms tų mokslo metų Užgavėnėms, rektorius Maironis pranešė, kad po Pelenų dienos kun. K. Paltarokas turėsiąs konferenciją, pridurdamas, kad būsią galima sakyti lietuviškai. „Gražus supuolimas. Kiek pasvyravęs vysk. Cirtautas leido sulietuvinti rekolekcijas. Tai vėl buvo žingsnis, žengtas pirmyn seminarijos atlietuvinimo keliu ir dvasios lavybos padarytos žymiai naudingesnės negu lig tol“.

Ką tik atvykęs į Kauną kun. Kazimieras iš pareigos jausmo pasinėrė į visuomeninės veiklos sūkurį. Buvo išrinktas „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos kunigų susišelpimo draugijų kasininku, „Motinėlės“ draugijos sekretoriumi ir Šv. Kazimiero draugijos valdybos nariu. Apie tai, jog būta ir stiprių išgyvenimų, liudija šios atsiminimų eilutės: „Svarbiausios pajamos buvo „Saulės“ draugijos, nes reikėjo išlaikyti Mokytojų seminariją, buhalterijos kursus ir ėjo „Saulės“ rūmų statyba... Tai buvo grynai lietuviškas darbas, kurį trukdė rusai, niekino lenkai ir ne visi lietuviai pripažino. Reikėjo matyti rūmų pamatų šventinimą: vysk. Cirtautas, dalis dvasiškijos, mažas pasauliečių būrelis ir pravardžiuojami „sauliukai“. Liūdna ir graudu“.

Tačiau tokius ir panašius širdgėlos momentus tuoj pat užliedavo kita galinga banga: vysk. G. Cirtauto paskirtos seminarijos prefekto pareigos vertė ieškoti efektyvesnių negu iki šiol kunigystės kelią pasirinkusių jaunuolių ugdymo ir auklėjimo būdų. „Niekad negalėjau pažvelgti celėn pro durų langelį, todėl vėliau, pasinaudojant seminarijos remontu, juos panaikinau“. Kan. P. Rauda, aprašydamas tą laikotarpį, tiesiog džiūgauja, kokie laimingi būdavo klierikai, kai jų celėse apsilankęs prefektas domėdavosi jų rūpesčiais, nusiteikimais, pažiūromis. Neslėpė jis ir savo paties aiškios pozicijos: „...Kasmet, skaitydamas seminarijos įstatus, ragindavau klierikus į broliško įspėjimo dėsnį pagal Evangelijos nurodymus; bet visuomet pridurdavau, kad slaptas pranešėjas viršininkams yra dažnai blogesnis už nusikaltėlį... Todėl per penkiolika su puse metų nė vienas klierikas nėra drįsęs skųsti man draugo. Mano laikais seminarijoje „šnipinėjimo“ nėra buvę“.

1914-ieji. Vysk. G. Cirtautui iškeliavus Amžinybėn, beveik dešimt mėnesių buvo laukiama naujo Žemaičių vyskupijos ganytojo. Pagaliau gegužės pradžioje – Kauno Katedroje įvyko vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ingresas. „Pasipylė permainos. Aš skiriamas seminarijos vicerektoriumi. Per atostogas prasideda pasaulinis karas. Valdžia įsako seminarijai evakuotis į Smolenską...“ Dvejus metus vysk. Pr. Karevičius drauge su kun. K. Paltaroku rūpinosi leidimu grįžti vyskupijon. 1916 m. rugpjūty pasiektas Kaunas, „radus okupuotoje Lietuvoje naują stilių“.

Seminariją buvo užėmusi ligoninė. Ne iš karto, bet vis dėlto gavęs leidimą apžiūrėti seminarijos rūmus, kun. K. Paltarokas įsitikino karo padariniais: būta išverstos II rūmų galinės sienos, pramuštas bažnyčios galas, sugriautas didysis altorius, išdaužyti langai, nubarstyti čerpių stogai... Ligonių beveik nebuvo. Mūrai stovėjo pustuščiai, nesutvarkyti, purvini... Vokiečiai nemanė nešdintis iš Lietuvos, steigė mokyklas, trumpalaikius mokytojų kursus. Stigo vadovėlių. Pristatę vyskupui Karevičiui Vokietijos katekizmą su lenkų vertimu, prašė žodis žodin išversti lietuviškai, žadėjo išleisti. Vyskupas, žinoma, paprašė kun. K. Paltaroko, kuris, kaip, rašoma atsiminimuose, pasipiktino: „Taip buvo sumanyta lietuvius vokietint per tikybos pamokas. Atsisakinėjau kaip mokėjau. Verčiamas sakiau, neprisidėsiu prie tokios šventvagystės. Rytojaus dieną vėl ėmė prašyti. Pasakiau parašysiąs katekizmus, prie kurių jie savo teksto nepritaikysią“. Taip atsirado K. Paltaroko tikybos vadovėliai: „Tikybos pirmamokslis“ (1916), „Šv. Senojo Įstatymo istorija“ (1916), „ Šv. Naujojo Įstatymo istorija“ (1917), „Katalikų tikybos katekizmas“ (1918).

Kaune veikė „Saulės“ gimnazija. Vokiečiai, norėdami suvokietinti mokyklą, reikalavo kaskart daugiau vokiečių kalbos pamokų, atleido direktorių Pr. Dovydaitį, grasino, jei nebus nusileista, uždaryti mokyklą. Todėl kun. K. Paltarokas Šv. Kazimiero draugijoje suorganizavo bendraminčių pasitarimą. „Nutarėme nenusileisti. Griežčiausiai laikėsi pats direktorius. Susidūrę su griežtu pasipriešinimu, okupantai nusileido, net Dovydaitį grąžino direktoriauti, nubaudę markėmis. Buvo didelis laimėjimas, kuris drąsino kituose klausimuose“.

Vokiečiams pradėjus kraustytis iš Seminarijos, į kiemą, norint išvežti, buvo pradėti nešti seminarijos daiktai. Vėl kova – kun. Kazimieras bėga tai pas daktarą Becką, tai pas p. Piekuckį, įrodinėja, reikalauja, kol betgi gauna leidimą atsiimti seminarijos daiktus. Vienas gydytojas bandė reikalą glaistyti: „Dėl tų baldų ir man, ir tamstai nesmagu, aš esu katalikas, jie visi evangelikai, jei tai būtų liuteronų įstaiga, jie taip nedarytų...“

Rudenį, seminarijai vėl pradėjus veikti, kun. Paltarokas darbuojasi joje kaip dėstytojas ir vicerektorius. Klierikų skaičius sumažėjo. Vieni dar negrįžo iš Rusijos, kiti sutriko, pastebėję vieno kito lietuvybės veiklumą vokiečiai seminarijon neleido. Prasidėjus laisvės kovoms, keliolika klierikų išėjo į savanorius. Antai Stasys Raštikis vėliau tapo Lietuvos kariuomenės generolu.

1917-ieji, spalio 8 diena. Prasideda I lietuvių konferencija, kurioje dalyvauja ir kun. K. Paltarokas. Apie svarbius istorinius įvykius atsiminimuose rašoma: „Pagaliau paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Prasidėjo gyvas politinis gyvenimas. Tikrai sakant, niekad nebuvau partijos žmogus. Reikėjo kurti valstybę, stigo žmonių. Nelįsdamas aikštėn, krikščionims demokratams pasižadėjau padėti kuo galėsiąs. Tvarkiau Centro komiteto kasą, redagavau leidžiamas knygutes, švelninau jų turinį, atspausdinau dvi savas brošiūras „Vargo žmonių globėja“ bei „Ar socializmas įvydomas?“ Rengiau ir taisiau kai kurias prakalbas“.

1918 metais kun. K. Paltarokas buvo pakeltas kapitulos kanauninku, paskirtas prosinodaliniu teisėju, prosinodaliniu egzaminatoriumi ir tikybinių knygų cenzoriumi. 1919 metais tapo vyskupijos Tribunolo teisingumo gynėju, 1921 metais – socialinės sekcijos sekretoriumi. Apžvelgadamas šiuos metus K. Paltarokas pripažįsta: posėdžiai, bylų peržiūrėjimas, kaltinamųjų aktų rašymas, kartais atimdavo labai daug laiko, bet ir davė nemažai naudingo patyrimo.

1922 metais kan. K. Paltarokas pakviestas Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos ekstraordinariniu profesoriumi ir katedros vedėju. „Stojo prieš akis dilema: eisiu profesoriauti, neturėsiu pakankamai laiko prižiūrėti seminarijos tvarkos. Persirgau, kol apsisprendžiau. Pagaliau pasiėmiau naštą, kuri mane prislėgė; bendrabučio priežiūra pasidarė antraeilis dalykas, pavedžiau prefektui daugiau prižiūrėti...“

1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI paskelbta Apaštališkąja Konstitucija, prasidedančia žodžiais: „Lietuvių tautai po didžiausio karo, Dievui padedant, atgavus laisvę...“ įsteigiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincija. Panevėžio vyskupu paskirtas K. Paltarokas atsiminimuose atveria širdį: „Nemiegu visą naktį. Rytojaus dieną vizitai, revizitai. Klausia svečiai, kas esą. Nenoriu pasisakyti savo ligos... O reikia rengtis konsekracijai, rašyti ganytojišką raštą, baigti mokslo metus...“

Nerimą didino pasikeitusios politikos sąlygos. Naujoji liaudininkų valdžia užėmė nepalankią poziciją Bažnyčios atžvilgiu, nepripažino paskirtų vyskupų net Augustinas Voldemaras. Seime buvo tyčiojamasi iš vyskupų lazdos. Nominuotam vyskupui kapitula dovanojo sidabrinę lazdą, klierikai – sidabrinį kieliką, studentai – mišiolą, kiti – tuniceles, vieni draugai – brangų aukso kryžių.

Konsekracijai pasirinkta vyskupo šv. Atanazo diena – gegužės 2-oji. Kauno Arkikatedroje K. Paltaroką konsekravo arkivyskupas Pr. Karevičius, asistuojant arkivyskupui J. Skvireckui ir Vilkaviškio vyskupui A. Karosui. Per iškilmingus seminarijoje vykusius pietus, dalyvaujant prezidentui A. Stulginskiui, vyskupo Kazimiero nuomone, savotiškiausią kalbą pasakė kun. Stanislovas Stakelė: žmonės gerbia dvasininkiją, bučiuoja žemę, kur buvo sustojęs vyskupas. Bet reikia saugotis, kad pagarba nevirstų neapykanta... Gal ateityje vyskupams reikėsią ne važinėti per bažnyčias, o eiti per kaimus, kaip tai darė vysk. Giedraitis.

Ir paskutinis Kauno laikotarpio akordas: „Pagaliau reikia skirtis su seminarija. Susirenka visi auklėtiniai. Sveikinuos ir susijaudinęs pasakau tai, ko niekad nesu davęs suprasti: seminarijos valdymas esąs kolektyvo rankose, aš, kaip vykdomasis organas, ne sykį turėjau įsakinėti dalykus, kuriems nepritariau, bet nusprendus kolektyvui, vykdžiau lyg savąją nuomonę, kad nebūtų suskilimo, patariau visiems laikytis drausmės, ar asmeniškai tinka kas, ar ne...“

© 2015 „XXI amžius“