2015 m. lapkričio 6 d.    
Nr. 41
(2161)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Seminarija – šventa dvasios lavinimo įstaiga

Irena Petraitienė

Seminarijos profesūra (sėdi iš dešinės):
prof. prel. Blažiejus Čėsnys,
rektorius prel. Jonas Mačiulis-Maironis,
vicerektorius prof. kan. Kazimieras
Paltarokas

Minint Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875–1958) 140-ąsias gimimo metines, artėjant Kauno kunigų seminarijos 150 metų jubiliejui, prasminga žvilgtelėti į su Kaunu susijusį iškilios Lietuvos Katalikų Bažnyčios asmenybės gyvenimo laikotarpį.

I

„... Jeigu važiuoji, tai iš seminarijos nebeišstok“. Kaziukas nieko nesako. Motinėlė vėl taria: „O jei kartais tektų išstoti, tai neišsižadėk savo krašto, kaip kiti daro: išvažiuoja kur svetur ir užmiršta savuosius. Sugrįžk į namus...“ Šis protingas motinos monologiškas pasikalbėjimas su sūnum, tauriu, ryžtingu 19-uosius metus bebaigiančiu jaunuoliu Kazimieru, įvyko 1894 metų rudenį Gailionių kaime Juozapo ir Uršulės Paltarokų namuose“. Tai – ištrauka ir prof. Prano Dovydaičio „Ateityje“ (1936, nr. 2–6) spausdinto straipsnio, skirto vysk. K. Paltaroko 60-osioms gimimo metinėms paminėti.


Mylėjęs savo pareigą

 „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Atsisveikiname su kunigu Petru, kuris sekė paskui Jėzų ir visą gyvenimą ištikimai tarnavo Dievo tautai.

Kai kunigas perkopia per 80 metų gyvenimo kalną ir kai už pečių penkiasdešimties metų ištikima tarnystė Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms, norisi ne liūdėti, bet džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad turėjome kunigą, kuris savo gyvenimo kertiniu akmeniu pasirinko Jėzų Kristų ir labai tiesiai ėjo kunigystės keliu, kuriuo susižavėjo dar ankstyvoje jaunystėje.

Pažvelkime iš arčiau į monsinjoro Petro gyvenimo kelią. Pirmiausia, kas krinta į akis, tai – skaitlinga šeima, kurios neaplenkė pokario vargas. Kunigas Petras gimė 1932 m. sausio 1 d. Aukštaitijoje, Skapiškio parapijoje, penkis vaikus auginančioje šeimoje. Tėvai ir seneliai, giliai tikintys katalikai, būsimam kunigui paklojo gerus pamatus. Dauguma kunigų yra dėkingi tėvams, kurie juos pastatė ant tvirtų krikščioniškų pamatų ir mokė mylėti Dievą bei žmones.  


Kodėl jis buvo toks artimas?

Mūsų metai kaip sraunus upelis vingiuoja gyvenimo vaga tarp darbo ir atilsio, tarp džiaugsmo ir liūdesio. Taip yra sakęs vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jau prabėgo 140 metų, kai 1875 m. spalio 22 d. Linkuvos parapijoje, Gailionių kaime gimė pirmasis Panevėžio vyskupijos ganytojas. 1926 m. gegužės 30 d. jis priėmė vyskupystę, sakydamas, kad atiduoda tėvišką savo širdį. Nors jis miręs prieš 57 metus, bet jo dvasia vyskupijoje tebegyvena. Kuo jis buvo toks artimas? Vyskupo rūpesčiu pastatyta Panevėžio miesto puošmena – Katedra, vadinama Aukštaitijos perlu. Jos architektūra – gerai apgalvotas sumanymas, turintis moderniojo neobaroko formų bei baroko ir klasicizmo bruožų. Tokį stilių pasirenkantis turi gerą meno supratimą ir skonį. Katedros vardas – Kristaus Karaliaus – pasirinktas pagal popiežiaus Pijaus XI mintį, kad geriau stiprintų Jo karalystę, kad Jo mokslas lengviau plistų šeimose, mokykloje ir visuomenėje. Vysk. K. Paltarokas sakė norėjęs atiduoti žmonėms tėvišką savo širdį, iš kurios sklistų Kristaus meilė, sielų atpirkimas – tai būsiantis pirmutinis jo rūpestis šalinant visokį skurdą, labiausiai dvasinį, kad darbo žmonės sulauktų geresnio gyvenimo. Šito laikydamasis vyskupas dirbo, Katedroje suartindamas žmones su Dievu. Be to, vyskupo rūpesčiu Panevėžio vyskupijoje jo valdymo laiku pastatyta 15 bažnyčių, kuriose parapijiečiai iki šiol susibūrę meldžiasi kaip savo namuose. Tada įkurta 18 naujų parapijų. Vyskupas visas parapijas aplankė keturis kartus. Būdamas rūpestingas menkesnes bažnyčias jis siekė pagražinti – ta meilė tikinčiuosius suartino su ganytoju.


Prisimenant iškilų dvasininką ir menotyrininką

Lapkričio 15 dieną sukanka 65 metai, kai mirė lietuvių kultūros darbininkas, „Visuotinės meno istorijos“ tritomio bei kitų knygų autorius, ilgametis Latvijos lietuvių organizacijų vadovas ir Mintaujos (Jelgavos) bažnyčios klebonas prel. Kazimieras Jasėnas. Mirė jis 1950 metais Liepojoje, kur vargingai leido senatvės dienas, sukrėstas jo rūpesčiu pastatytos didingos bažnyčios ir savo kultūros turtų netekčių (viskas sudegė gaisro ugnyje 1944-ųjų vasarą bombarduojant Jelgavą). Palaidotas šis dvasininkas, turėjęs monsinjoro ir prelato titulus, naujosiose Liepojos kapinėse. Antkapiniame paminkle iškaltos datos – 1867–1950. Lietuvoje daugelyje spausdintų šaltinių – tarybinių laikų enciklopedijose, net VLE (t. VIII, p. 577) ir Vikipedijoje, pateikiama klaidinga šios iškilios asmenybės mirties data – 1954 metai.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija