Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ištikima tarnystė „barbarų naktyje“

Apie velionio Slovakijos kardinolo J. Koreco SJ komunistinių persekiojimų patirtį

Mindaugas Buika

Kardinolas Janas Chrizostomas Korecas SJ

Dabar, mirusiųjų minėjimo oktavoje, yra pamaldžiai prisimenami į amžinybę išėję žymūs ganytojai. Štai per pastaruosius vienerius metus (nuo 2014 iki 2015 metų Vėlinių) mirė 12 kardinolų, už kuriuos lapkričio 3 dieną Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus aukojo gedulingas šv. Mišias. Ta proga norisi išsamiau apžvelgti paskutiniojo šiemet mirusio Kardinolų kolegijos nario, Nitros (Slovakija) vyskupo emerito, jėzuito, kardinolo Jano Chrizostomo Koreco SJ (1924–2015) herojiškos tarnystės liudijimą komunistinių persekiojimų laikotarpiu. Šis tikėjimo išpažinėjas, daug metų praleidęs anuometinio Čekoslovakijos režimo lageriuose, ir rekordiškai ilgą laiką, beveik keturis dešimtmečius (!), buvo priverstas kaip kunigas ir vyskupas veikti pogrindyje ir tomis labai pavojingomis sąlygomis išugdė ir suteikė kunigystės šventimus daugiau kaip šimtui dvasininkų.

Veidmainystės priešas – tiesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Veidmainystė yra tam tikra stabmeldystės rūšis, kai, ignoruojant tiesą, aklai keliaklupsčiaujama savo netikrajai būčiai – mus apgaudinėjančiai savimeilei. Vienaip galvoti ir kitaip kalbėti bei elgtis – veidmainystė, nes dvigubų moralinių standartų laikymasis – rafinuotas melas, gesinantis paskutinį žmogaus sieloje švytintį tiesos spindulį ir neišvengiamai atveriantis kelią į savigriovą.

Žmogus dviejų skirtingų savo sielos šeimininkų vienodai negali mylėti (Mt 6, 24). Jo bergždžios pastangos „chameleoniškai“ teikti pirmą vietą Dievui ir pinigams, daiktams bei netvarkingoms užgaidoms sukelia vidinę koliziją bei kančią, kuri, tiesa, dažnai po užsitęsusio vidinio blaškymosi, malonei veikiant, gali individą kaip sūnų palaidūną, priėjusį prie savo gyvenimo bedugnės ribos, rimtai paskatinti susimąstyti, idant pradėtų kitaip elgtis: „Sakiau, kad sugebu mylėti Dievą ir Jo kūrinius, bet iš tikrųjų daugiausiai egoistiškai mylėjau vien save. (...) Esu veidmainis, bet nebenoriu toks būti. Nors mano širdis padalyta, nusprendžiau: „Ateinu pas Tave, Jėzau, gelbėk mane ir taip patrauk mane prie savęs, kad savo dvasia atgimčiau ir kasdieniais veiksmais ne save „šlovinčiau“, bet Tau naują garbę teikčiau...“