|
Kodėl jis buvo toks artimas?
Mūsų metai kaip sraunus upelis vingiuoja gyvenimo vaga tarp darbo ir atilsio, tarp džiaugsmo ir liūdesio. Taip yra sakęs vyskupas Kazimieras Paltarokas. Jau prabėgo 140 metų, kai 1875 m. spalio 22 d. Linkuvos parapijoje, Gailionių kaime gimė pirmasis Panevėžio vyskupijos ganytojas. 1926 m. gegužės 30 d. jis priėmė vyskupystę, sakydamas, kad atiduoda tėvišką savo širdį. Nors jis miręs prieš 57 metus, bet jo dvasia vyskupijoje tebegyvena. Kuo jis buvo toks artimas? Vyskupo rūpesčiu pastatyta Panevėžio miesto puošmena Katedra, vadinama Aukštaitijos perlu. Jos architektūra gerai apgalvotas sumanymas, turintis moderniojo neobaroko formų bei baroko ir klasicizmo bruožų. Tokį stilių pasirenkantis turi gerą meno supratimą ir skonį. Katedros vardas Kristaus Karaliaus pasirinktas pagal popiežiaus Pijaus XI mintį, kad geriau stiprintų Jo karalystę, kad Jo mokslas lengviau plistų šeimose, mokykloje ir visuomenėje. Vysk. K. Paltarokas sakė norėjęs atiduoti žmonėms tėvišką savo širdį, iš kurios sklistų Kristaus meilė, sielų atpirkimas tai būsiantis pirmutinis jo rūpestis šalinant visokį skurdą, labiausiai dvasinį, kad darbo žmonės sulauktų geresnio gyvenimo. Šito laikydamasis vyskupas dirbo, Katedroje suartindamas žmones su Dievu. Be to, vyskupo rūpesčiu Panevėžio vyskupijoje jo valdymo laiku pastatyta 15 bažnyčių, kuriose parapijiečiai iki šiol susibūrę meldžiasi kaip savo namuose. Tada įkurta 18 naujų parapijų. Vyskupas visas parapijas aplankė keturis kartus. Būdamas rūpestingas menkesnes bažnyčias jis siekė pagražinti ta meilė tikinčiuosius suartino su ganytoju.
Iš vysk. K. Paltaroko Tikybos pirmamokslio mokėsi visa Lietuva ir iki šiol mokosi. Tai geriausias katekizmas. Tai pripažįsta net jaunieji mūsų laikų teologai. Kadangi Lietuvoje tais okupacijos metais jis buvo vienintelis neareštuotas vyskupas, tai per beveik dešimt metų 200 pasirengusių klierikų suteikė Kunigystės šventimus. Tai tapo laimingiausia jų gyvenimo diena, švente, su kuria pasidalijo Kristus. O kiek suteikta Sutvirtinimo sakramentų!
Panevėžio Katedroje 1955 m. rugsėjo 11 d. vysk. K. Paltarokas konsekravo du vyskupus Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Džiaugėsi tada vyskupas, kad jau yra ne vienas, ir mirti nebijąs.
Panevėžio vyskupijos kurija dirbdavo iki 13 valandos. Vyskupas iš parapijų su reikalais atvykusius kunigus ir kitus interesantus visada priimdavo, o svarbiais reikalais net ir vidurnaktį. Ateidavo pas jį paramos moksleiviai, prašydavo pagalbos vargšai. Gavę vis sakydavo atiduosią. Vyskupas jiems primindavo: Nesakyk, kad atiduosi, ant sąžinės neturėk. Kai galėsi, atiduok biednesniam už save. Todėl vyskupas nepaliko jokių santaupų ir turto.
Į iškylančias laiko aktualijas, reikalaujančias sprendimo, atsiliepė parašęs 53 ganytojiškus laiškus ir raštus, kuriuos kunigai visose bažnyčiose sekmadieniais ar švenčių dienomis skaitydavo vietoje pamokslo. Iš viso parašytų vyskupo pamokslų, knygų, mažesnių ar didesnių leidinių susidaro net 80. Vysk. K. Paltarokas, pasižymėjęs proto, valios ir širdies harmonija, buvo Dievo dovana Lietuvai. Kai 1930 m. rugpjūčio 30 d. švietimo ministras inž. K. Šakenis uždraudė viešą moksleivių ateitininkų veiklą, vysk. K. Paltarokas įsakė parapijų klebonams ir vikarams, kad jie atidarytų ateitininkams bažnyčių, zakristijų ir klebonijų duris. Taip vysk. K. Paltarokas globojo ateitininkus, kurių 1940 metais Lietuvoje buvo apie 11 000.
Beje, vysk. K. Paltarokas gimė 1875 m. spalio 22 d., o 1978 m. spalio 22 d. išrinktas Popiežiumi šv. Jonas Paulius II pareiškė, kad pusė jo širdies Lietuvoje...
Apaštalinis protonotaras Bronius ANTANAITIS
© 2015 XXI amžius
|