Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Veidmainystės priešas – tiesa

Kun. Vytenis Vaškelis

Veidmainystė yra tam tikra stabmeldystės rūšis, kai, ignoruojant tiesą, aklai keliaklupsčiaujama savo netikrajai būčiai – mus apgaudinėjančiai savimeilei. Vienaip galvoti ir kitaip kalbėti bei elgtis – veidmainystė, nes dvigubų moralinių standartų laikymasis – rafinuotas melas, gesinantis paskutinį žmogaus sieloje švytintį tiesos spindulį ir neišvengiamai atveriantis kelią į savigriovą.

Žmogus dviejų skirtingų savo sielos šeimininkų vienodai negali mylėti (Mt 6, 24). Jo bergždžios pastangos „chameleoniškai“ teikti pirmą vietą Dievui ir pinigams, daiktams bei netvarkingoms užgaidoms sukelia vidinę koliziją bei kančią, kuri, tiesa, dažnai po užsitęsusio vidinio blaškymosi, malonei veikiant, gali individą kaip sūnų palaidūną, priėjusį prie savo gyvenimo bedugnės ribos, rimtai paskatinti susimąstyti, idant pradėtų kitaip elgtis: „Sakiau, kad sugebu mylėti Dievą ir Jo kūrinius, bet iš tikrųjų daugiausiai egoistiškai mylėjau vien save. (...) Esu veidmainis, bet nebenoriu toks būti. Nors mano širdis padalyta, nusprendžiau: „Ateinu pas Tave, Jėzau, gelbėk mane ir taip patrauk mane prie savęs, kad savo dvasia atgimčiau ir kasdieniais veiksmais ne save „šlovinčiau“, bet Tau naują garbę teikčiau...“

Didysis šių laikų stabas ir veidmainystės įsikūnijimas – paleistuvystės hidra, iš tūkstančių (visame pasaulyje) ir milijonų jaunuolių pavagianti kunigystės bei pašvęstojo gyvenimo pašaukimus. Kai vienas didžiausių Dievo stebuklų – naujos gyvybės pradėjimas, teikiamas palaimintoje santuokoje gyvenantiems sutuoktiniams, – perdėm liberaliai žiniasklaidai nuolat skelbiant, kad viskas, kas žmogaus prigimčiai malonu, turi būti laisvai daroma, tampa savotiška gyvenimo norma, tada tai virsta tam tikra nužmogėjimo forma, nes čia nelieka net mažiausio transcendentinio dėmens, stabdančio daugumos visuomenės narių sąmonės pakrikimą, nes žmonių sąžinėje įsivyrauja daugybę blogų dalykų pateisinantis, profaniškas mąstymo būdas, kurio dėsnis toks: „Žmogau, daryk ką tik nori, bet nekenk kitiems...“

Prieš 160 metų Vokietijoje gyveno dievobaiminga žydų šeima. Jos gyvenimo būdas atitiko tradicinius žydų papročius. Bet kai šeima persikėlė gyventi į kitą Vokietijos dalį, tėvas, kartą grįžęs namo, pareiškė, kad jų šeima turėtų pradėti eiti į liuteronų bažnyčią. Jauniausias sūnus buvo pritrenktas ir paklausė tokio pasikeitimo priežasties. Tėvas paaiškino, kad dėl verslo kontaktų bei kitų priežasčių būtų naudingiau lankyti liuteronų bažnyčią. Tas jaunuolis pasipiktino, pasidarė nebesukalbamas. Jis paliko Vokietiją ir išvyko į Angliją. Ten studijavo ir parašė knygą „Religija yra opijus liaudžiai“. Autoriaus vardas buvo Karlas Marksas. Kartais tėvų veidmainystė tampa tokiomis vaikų klaidomis, kurios sudrebina net žmonijos istorijos raidą...

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus labai griežtai kalbėjo apie anuomet veidmainiškai susipainiojusius fariziejus (Mk 12, 40). Rašto aiškintojų veidmainystės esmė – trokšti asmeninės garbės, grobti našlių nuosavybę ir tik savo liežuviu skelbti Senojo Testamento tiesas. Dėl to Jėzus ir atėjo į mūsų vargšę planetą visiškai „susimažinęs“, kad savo paradoksaliu tiesos žodžiu demaskuotų šlykščią veidmainiškumo demagogiją ir visiems savo pavyzdžiu atskleistų neįkainojamą mažo vaiko didingumo vertę Viešpatyje (Mt 18, 3).

Pasak šv. Jono Chrizostomo, „jei mes apskritai galime tai suprasti, Dievui daug sunkiau tapti žmogumi, negu žmogui tapti Dievo vaiku... Bet jis ne šiaip sau nusileido su tokiu giliu nuolankumu. Tai jis padarė tam, kad pakeltų mus iš šios bedugnės iki dieviškos didybės. Jis gimė iš kūno, kad tu galėtum gimti iš dvasios. Jis padarė save moters sūnumi, kad tu galėtum tapti Dievo sūnumi“.

Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, tapo vienu iš mūsų, kad visada galėtų kiekvieno žmogaus širdimi mylėti, protu galvoti, kojomis žengti, rankomis tiktai gera daryti. Tenebūna Jam ankšta mumyse. Leiskime Jam augti savyje. Tada mūsų bejėgiškumas susilies su Jėzaus „bejėgiškumu“ ir bus pašventintas bei sudievintas.

Kuo labiau augs mūsų pasitikėjimas savuoju Viešpačiu, tuo drąsiau bei dažniau mes eisime pas Jį ir sakysime: „Jėzau, Tu prisiėmei kūną, kad ne tik atskleistum Rojuje prarastą pirmykščio žmogaus orumo grožį, bet visiškai atsiribojai nuo bet kokios veidmainystės formos... Viešpatie, padėk man nuolat stengtis tapti panašiu į Tave, kad grįžčiau į savo tikrąją tapatybę per Tave“.

© 2015 „XXI amžius“