|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Būties atspindžiai
Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko šiltas ir jaukus kraštiečių Algimanto Žižiūno ir Pranciškos Reginos Liubertaitės-Žižiūnienės kūrybos vakaras. Dar prieš renginį daugelis atėjusių susipažino su Algimanto Žižiūno fotografijos paroda Veidai ir mintys. Tai unikali paroda: joje garsių Lietuvos žmonių portretai, o šalia jų įrašytos mintys. Šiose nuotraukose įamžinti žinomi Lietuvos žmonės ir svečiai. Kolekcijoje sutinkame platų spektrą veikėjų nuo kultūros iki politikos ir visuomenės veikėjų. Jos mastas, įvairovė bei nuoseklumas kelia smalsumą. Ji gali būti vertinama ir kaip savotiškas dokumentas, rodantis susidomėjimą Lietuva, jos kultūra bei kalba. Šalia portretų autoriaus prašymu žmonės užrašė savo mintis apie gyvenimą, kūrybą, profesiją. Matome ne tik žymių kraštiečių Česlovo Milošo, Juozo Urbšio, Kazio Ulvydo ir kitų žymių žmonių nuotraukas, bet galime pasigrožėti ir šių žmonių autografais. Renginyje dalyvavusi aktorė Gražina Urbonaitė pastebėjo, kad Algimantas Žižiūnas fotografuoja ne žmogaus veidą, o sielą... A. Žižiūnas gimė 1940 m. sausio 10 d. Kaune Onos Rozenbergaitės-Žižiūnienės ir Kazimiero Žižiūno šeimoje. Abu tėvai yra kilę iš Anciškio Kėdainių rajone. Rozenbergų šeimos namas dar tebestovi šiame miestelyje prieš bažnyčią. A. Žižiūnas baigė Anciškio pradinės mokyklos I klasę ir šiame ramiame kampelyje praėjo jo vaikystės vasaros pas močiutę Kotryną Rozenbergienę ir dėdę Antaną Rozenbergą. Tėvas Kazimieras Žižiūnas žuvo 1941 metų birželio sukilimo metu, palaidotas bendrame kape buvusiose senosiose miesto kapinėse Kauno centre. Motina Ona Rozenbergaitė-Žižiūnienė liko viena su dviem mažamečiais vaikais, gyveno Kaune, o vaikai visas atostogas leisdavo pas senelius Anciškyje. A. Žižiūnas Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. Visą gyvenimą menininkas užsiėmė kūryba: fotografavo, rašė į laikraščius ir žurnalus, dalyvaudavo respublikinėse ir tarptautinėse fotoparodose. Pradėjęs dirbti Anykščiuose, yra suorganizavęs pirmąją Anykščių rajono fotomėgėjų darbų parodą. 1970 metais persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo leidinių Kalba Vilnius, Mokykla, Dialogas redakcijose. A. Žižiūnas nepamiršo Anciškio, kur yra jo senelių ir tėvų gimtinė: mokykloje rengė piešinių, fotografijų ar literatūros kūrinėlių konkursą dešimtį metų, vaikus mokė grožio ir gėrio, negailėdavo ir patarimų, visus dalyvius apdovanodavo įrėmintomis nuotraukomis... A. Žižiūnas yra Lietuvos fotomenininkų ir žurnalistų bei nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys. Jis suvaidino fotografą A. Grikevičiaus filme Vilkolakio pėdsakai. Fotomenininkui suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas, 2015 metais apdovanotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I-ojo laipsnio žymeniu Už nuopelnus Lietuvai, jam įteiktas Kultūros ministerijos padėkos raštas už ilgametį kūrybinį kelią ir profesijos puoselėjimą, nuotraukose įamžintą kultūros istoriją, indėlį į Lietuvos fotografiją. Kėdainiškiams labai svarbi kolekcija Anciškis Lietuvos vidurys (19702007). Kraštietis padovanojo Lietuvos valstybei savo viso gyvenimo darbą asmeninį fotografijų ir negatyvų archyvą, tarp kurių ir 1500 vnt. kolekcija Veidai ir mintys, kurta daugiau kaip 30 metų (atiduota į Valstybės archyvo Fotodokumentų skyrių). Apžiūrėję parodą renginio dalyviai patraukė į bibliotekos renginių salę, kur buvo pristatyta P. R. Liubertaitės-Žižiūnienės poezijos knyga Siuvinėjimas kryžiuku, išleista 2014 metais. Pranciška Regina Liubertaitė gimė 1950 m. sausio 1 d. Kėdainių rajono Liolių kaime. 1967 metais baigė Šėtos vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą. Jį baigė 1972 metais. Literatė darbinę veiklą pradėjo Biržų rajone, o 1981 metais persikėlė gyventi į Vilnių. Dirbo redaktore-stiliste. Dabar filologė, lituanistė, LVA Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės pirmininkė. P. R. Liubertaitė intensyviai rūpinasi lietuvių kalbos išlikimu, rašo straipsnius į įvairius spaudos leidinius lietuvių kalbos temomis. Pirmuosius eilėraščius paskelbė Kėdainių ir Biržų rajonų laikraščiuose. Vėliau jos prozos ir poezijos kūriniai buvo spausdinami Šeimininkėje, Dienovidyje, Literatūroje ir mene, Šiaurės Atėnuose, XXI amžiuje, Lietuvos aide. Kėdainių rajono savivaldybės M. Daukšos viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Zita Civilkaitė padėkojo visiems, atvykusiems į fotografijos ir poezijos vakarą, ir pakvietė pasiklausyti Muzikos mokyklos smuikininkės Editos Bujanauskienės atliekamų kūrinių, o paskui suteikė žodį P. R. Liubertaitei, ją kalbinusiai buvusiai Šėtos gimnazijos direktorei Antanidai Likšienei ir aktorei Gražinai Urbonaitei. Vakaro metu buvo rodomos P. R. Liubertaitės gyvenimo ir įvairių renginių nuotraukos (beje, dauguma Algimanto Žižiūno), kurias pakomentavo pati autorė. Tai ir jos tėvai, ji pati vaikystėje, jaunystėje ir įvairių susitikimų vaizdai. Ypač buvo įdomu stebėti Anciškio ir Liolių vaizdus. Kraštietė ir bendramokslė Antanida Likšienė, pradėjusi gilintis į Reginos poeziją, pastebėjo daug įvairių niuansų. P. R. Liubertaitė išleido devynias poezijos ir keturias prozos knygas. Jos kūrybos darbų yra daugybėje įvairių almanachų, internetinėse svetainėse, spaudos leidiniuose. Paklausta, ar mokantis mokykloje ir pradėjus rašyti eilėraščius buvo mokytojų paskatinta tai daryti, atsakė, kad į tai nebuvo kreipiamas didelis dėmesys. Eilėraščių sąsiuvinį davė mokytojai. Įdomu, ar ši jį dar tebeturi? Skelbdama eilėraščius Regina turėjo slapyvardį Laukinė Piliakalnio Radasta. Jį sudėliojo pagal savo vardus ir pavardę, tik einant iš pabaigos į pradžią, pasirinkusi gimtojo kaimo pakraštyje esantį piliakalnį ir ant jo augusį erškėtį, kitaip dar vadinamą radasta. A. Likšienė priminė, kad P. R. Liubertaitės knygelėje Siuvinėjimas kryžiuku kaip leitmotyvas tokiu vardu visas skyrius pavadintas. Ir įsivaizduojanti mažą mergaitę, kuri baltoje drobėje kryžiuku siuvinėja raudoną žalčio karūną ir įsiduria pirščiuką. Raudonas kraujas nulaša į drobę ir mergaitė, jau kaip poetė, pradeda mąstyti ne tik apie savo, bet ir tautos gyvenimą. Kraujo lašas, įsigėręs į baltą drobę, tampa poetiniu ir filosofiniu apmąstymo simboliu ir išplečia mintį iki visuotinio apmąstymo visos Lietuvos likimo. Toks paprastas veiksmas siuvinėjimas kryžiuku tampa poezija, kurioje atsiradęs tautos kraujas, atmintis, būtis ir vienas iš skaudžiausių dalykų emigracija, kuri, atsisakius savo šaknų, iškeičiama į materialius dalykus. Keliuose eilėraščiuose nuskamba persikūnijimas: ...Nebūsiu jau nei demonas, nei angelas / Ir nešuoliuosiu kaip vaikystėj ant arklių. / Gražuoliui eržilui ateityje sužvengus, / Galbūt kada siūbuosiu dobilu žaliu. Skaitydama šias eiles, aktorė Gražina Urbonaite pareiškė: Pašėlusiai gražu. Paskutinis klausimas, Reginai užduotas pašnekovės, buvo brandaus amžiaus žmogui tampantis esminiu: Kiek liko/ gyvent/ ir kiek mirti? eilėraštyje Apmąstymai apie gyvenimą ir mirtį. Poetė į tai atsakė, kad kiekvienas vyresnis žmogus susimąsto, kaip čia bus toliau. Poezijos knygoje eilėraščių kalba perteiktos opiausios šių dienų temos, paliečiančios žmogaus orumo, sąžiningumo, savivokos, gyvenimo prasmės klausimus. Eilėraščių mintis plevena tarsi žvakės liepsna, apgaubta atspindžio rudenėjančio gyvenimo kelyje. Vis iškyla klausimas o kiek dar liko? Viena iš poezijos knygelės Siuvinėjimas kryžiuku temų yra tėviškė. Kadangi A. Likšienė yra iš to paties krašto kaip ir Regina, tad ši tema jai labai artima. Regina niekada nepamiršta savo tėviškės, tvarko tėvų sodybą, lankosi bibliotekoje, mokykloje, M. Daukšos viešajai bibliotekai dovanoja autografuotas knygas. Renginio pabaigoje svečius pasveikino Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Antanas Pavolis.
Jadvyga Petrusevičienė,
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |