Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pašvęstojo gyvenimo metus baigė dekano paminėjimu

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mišios Kupiškio bažnyčioje. Iš kairės: Dusetų klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, Papilio klebonas kun. Virgilijus Liuima, Kupiškio dekanas kun. Mindaugas Kučinskas, Panevėžio vyskupijos generalvikaras kun. Eugenijus Styra, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kupiškio altaristas kan. Vladas Rabašauskas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras kun. Aivaras Kecorius

Mons. Klemensas Gutauskas Broniaus Vertelkos nuotrauka

Kupiškio bibliotekoje pasibaigus konferencijai, su vardo diena pasveikintas Papilio parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima. Iš dešinės: Skapiškio pagrindinės mokyklos vyr. mokytoja Nijolė Bagdonavičienė, Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, dr. Aldona Vasiliauskienė, kun. Virgilijus Liuima, vyskupas Jonas Kauneckas ir Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Danutė Baronienė

Skapiškio pagrindinės mokyklos bibliotekoje prieš konferenciją. Iš kairės: mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė, vyr. mokytoja Nijolė Bagdonavičienė (parengusi pranešimą) ir mokyklos bibliotekininkė Regina Stonienė

Ilgametė monsinjoro Klemenso Gutausko šeimininkė Marytė Monkevičiūtė (kairėje) su bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Danute Baroniene (dešinėje)

Spalio 27 dieną Kupiškyje vyko neįprasta konferencija, skirta Pašvęstojo gyvenimo metams, kurią organizavo pasauliečiai, o štai po mėnesio, prieš Adventą, lapkričio 27-ąją, Kupiškyje vyko kitas prasmingas renginys, skirtas populiariausio Kupiškio rajono žmogaus (1994), Kupiškio krašto Garbės piliečio (2001) monsinjoro Klemenso Gutausko (1915 11 28–1941 01 26–2002 08 19) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Šiuo Kupiškio viešosios bibliotekos, dekanato ir rajono savivaldybės organizuotu renginiu kupiškėnai užbaigė Pašvęstojo gyvenimo metus.

Nuo 1941 metų prasidėjo kun. Klemenso Gutausko darbas devyniose Panevėžio vyskupijos parapijose ir tęsėsi daugiau kaip 60 metų. Jis buvo vikaras Dusetose (Švč. Trejybės parapija, 1941–1944), Panevėžyje (Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija, 1944–1945), Kamajuose (Šv. Kazimiero parapija, 1946 m. kovas–gegužė), vikaras ir administratorius Salose (Šv. Kryžiaus parapija) ir Pabiržėje (Švč. Trejybės parapija, abiejose dirbo 1946–1947), klebonas ir dekanas Pakruojyje (Šv. Jono Krikštytojo parapija, 1947–1951), Linkuvoje (Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapija, 1951–1958), Panevėžyje (Kristaus Karaliaus Katedra, 1958–1964), Kupiškyje (Kristaus Žengimo į dangų parapija, 1964–2002). Dvi iš minėtų parapijų – Pakruojis ir Linkuva – priklauso 1997 metais įsteigtai Šiaulių vyskupijai.

Šv. Mišios

Renginys, skirtas 100-osioms mons. Klemenso Gutausko gimimo metinėms, prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Koncelebravo šeši kunigai: generalvikaras kun. lic. Eugenijus Styra, kan. Vladas Rabašauskas, kan. Stanislovas Krumpliauskas, Kupiškio dekanas kun. Mindaugas Kučinskas, kun. Virgilijus Liuima, kun. Aivaras Kecorius. Šv. Mišiose giedojo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios Sumos choras (vadovas – Marijanas Remeikis). Gausiai susirinkusiems tikintiesiems pamoksle vysk. J. Kauneckas kalbėjo apie savo neilgą pažintį su monsinjoru, tačiau ir per tą trumpą laiką spėjo pajusti dvasininko gėrį. „Dievo Žodis kalba apie pranašystes, – kalbėjo vyskupas. – Dangus ir žemė praeis, bet Mano Žodžiai nepraeis“. Pasaulis negirdi Dievo Žodžio, Jo raginimo ir todėl grimzta į katastrofą. Į šiandienos padėtį atvedė Dievo Įstatymų nesilaikymas, Jėzaus atmetimas, šeimų nesupratimas, negatyvaus požiūrio į gyvybę skleidimas...“

„Adventas – laukimas, pasirengimas naujam Kristaus gimimui – tam reikia meilės, o jos nėra... Be Jėzaus meilės pasaulis labai šaltas, o kur galima sušilti?“ – klausė kunigas Klemensas. Ir vyskupas perskaitė mons. K. Gutausko eilėraštį – maldą „Rorate careli“. „Jūs visi kaip ir Klemensas išgyvenate, jūs gyvenate Kristaus Gimimo laukimu. Noriu padėkoti, kad jūsų tiek daug šv. Mišiose ir kad jūs prisimenate monsinjorą Klemensą“, – sakė vyskupas.

Po šv. Mišių šventoriuje, prie monsinjoro kapo, padėta gėlių, uždegta žvakučių, sugiedotas „Viešpaties Angelas“.

Renginys bibliotekoje

Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, kurios II aukšte eksponuota mons. K. Gutauskui skirta paroda (parengė Danutė Baronienė ir Gražina Puidokienė), vyko konferencija „Tarnavau Dievui ir žmonėms“. Perskaityti trys pranešimai, atsiminimus apie monsinjorą pasakojo jį pažinojusieji pasauliečiai bei kunigai. Renginio pradžioje filmuotoje medžiagoje galima buvo pamatyti monsinjorą, bendraujantį su pažįstamais, išgirsti jo balsą.

Bibliotekos direktorė Daiva Bubulienė, remdamasi dr. Aldonos Vasiliauskienės monografija „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“, kalbėjo apie jo asmenybę, pateikė biografinių duomenų.

Sveikinimo žodį tarė Kupiškio rajono savivaldybės meras Dainius Bardauskas. Jis džiaugėsi susirinkusiųjų į renginį gausa: „Tai liudija jūsų visų dėmesį ir meilę Klemensui Gutauskui – dvasininkui, monsinjorui, didžios tolerancijos asmenybei, Kupiškio krašto garbės piliečiui, pripažintam žymiausiu kupiškėnu. Nors su monsinjoru neteko bendrauti, jo asmenybė atskleista monografijoje „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“, o viršelyje išspausdinta nuotrauka, įtikinamai kalba apie šviesią, šiltą, nuoširdžią, kilnios sielos asmenybę. Džiugu, kad tokių jubiliejų progomis prisiliečiame, prisimename ir pagarsiname tokius žmones. Monsinjoras mums turėtų tapti tolerancijos pavyzdžiu šiuo sudėtingu laikmečiu“. Meras D. Bardauskas linkėjo susirinkusiems į konferenciją parsinešti į namus gėrio ir grožio.

Pranešimą „Monsinjoro Klemenso Gutausko palikimas Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje“ skaitė bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja Danutė Baronienė. Prelegentė pateikė keletą monsinjoro gyvenimo ir veiklos faktų, kalbėjo apie monsinjoro bibliotekai padovanotas knygas, apie pradėtą tvarkyti rankraštinį palikimą, perduotą dr. Aldonos Vasiliauskienės, 2004 metais išleidus monografiją „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“.

Apie monsinjoro asmenybę (pranešimas „Monsinjoras Klemensas Gutauskas – lyrinės sielos asmenybė“) kalbėjo šių eilučių autorė. Prelegentė sakė, kad mons. K. Gutausko lyrinę sielą ugdė ir brandino šeima, gamta, mokytojai, mokyklos (Leliūnų, Anykščių, Utenos), knygos, saviugda ir itin svarbus asmuo – poetas Dagilėlis – kun. Mykolas Šeižys (1874 10 02–1898–1950 08 08). Pateiktas pluoštelis naujos, nepublikuotos medžiagos, perskaitytas 1955 m. spalio 10 d. 36-uoju numeriu pažymėtas eilėraštis „Autobiografija“. Jame monsinjoras rašo apie savo vaikystę, jaunystę ir baigia tokiu posmu:

Ir bėga metai, dienų dienos:
Čia vasara, čia vėl šalta žiema...
Pavojuos ir varguos ne vienas –
Su manimi – tvirta Aukščiausiojo ranka!

Dr. A. Vasiliauskienės monografiją „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“ analizavo Skapiškio pagrindinės mokyklos vyr. mokytoja Nijolė Bagdonavičienė pranešime „Dvasios šviesos ir šventumo beribiškumas gyvenime ir knygoje“. Pedagogė iškėlė šaltinių gausą (archyvinė medžiaga, užrašyti prisiminimai, liudijimai, kunigų pamokslai), kuria naudotasi ir spausdinta monografijoje. Prelegentė asmeniškai pažinojo monsinjorą, nors buvo maža, tačiau jautė iš monsinjoro sklindantį gėrį. Jo dvasinė šviesa, paliesdavusi visus su juo bendraujančius, išsamiai atskleista monografijoje.

38 metų pažinties su monsinjoru prisiminimais dalijosi Nepriklausomybės akto signataras, tuometinis Kupiškio rajono meras Leonas Apšega. Jis pasakojo: Galėdavai su juo ilgiausiai kalbėti įvairiomis temomis ir visada išeidavai „alkanas“. Jis visada suprasdavo, gebėjo išklausyti ir pasakyti. Po jo gražia šypsena slėpėsi humoras, sarkazmas, kurį galėjai suprasti po kelių savaičių ar net mėnesių. Pabendrauti su iškilia asmenybe verždavosi daugelis. Lengva, miela ir šilta ranka sveikindamas atėjusį teiraudavosi „Kaip sekasi, kaip gyvena žmona, kaip vaikai“. O svečią monsinjoras visada išeidavo pasitikti į koridoriuką ir išlydėdavo.

Net devynerius metus buvęs monsinjoro vikaras, dabar Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima kėlė klausimą: „Ar monsinjoras buvo išdidus?“ ir atsakė: „Dvasioje taip, kaip žmogus – ne“. Monsinjoras pasakojo, kad jį – Virgilijų Liuimą – antrojo kurso klieriką, Klemensas Gutauskas stebėjo seniai, apie jį sužinojęs iš savo bendrakursio kun. Petro Tarulio (1916 05 01–1941 01 26–2002 04 24) ir vis prašė Panevėžio vyskupijos valdytoją Kazimierą Dulksnį (1910 02 09–1935 06 15–2001 12 09), kad, Virgilijui baigus seminariją, skirtų jį į Kupiškį. Dirbant Kupiškyje tariantis dėl bažnytinių švenčių rengimo, procesijų organizavimo, klebonas Klemensas visada sakydavo: „Kaip padarysi. Viskas bus gerai“. Kunigas Virgilijus prisiminė: „Mačiau jo išgyvenimus, kai man reikėjo išvykti į kitą parapiją. O išlydėdamas paklausė: „Ar į laidotuves atvažiuosi?“

Monsinjorui mirus, kun. V. Liuima 2002 m. rugpjūčio 19–21 d. sukūrė eilėraštį, kurį perskaityti pakvietė gydytoją Mildą Narmontienę.

Ar dažnai sapnuojasi gandralizdis gimtoj Paežerių sodyboj

Ir bangelė ta melsva Rubikių ežere?

Ar jau visos salos šito mielo ežerėlio išmaišytos

Ir kada gi patikėta Kryžiaus žavinčia jėga?

Per Leliūnus į Anykščius, Kauną,

Ten kur vedė Viešpaties valia.

Vis ėjai, ėjai, tyliai, nuolankiai,

Pasirėmęs Evangelijos tiesa.

O dabar ilsiesi Kupiškio šventoriuj,

Lydi padarytieji darbai,

Keičias kartos – kunigai prie Viešpaties altoriaus,

Tu – čia susirinkusiųjų atmintyje palikai.

Akušerė M. Narmontienė pasakojo, kad pas monsinjorą ją pakvietusi s. Genovaitė Daukaitė CSC. Tai buvo pirmasis jos apsilankymas ne tik pas monsinjorą, bet išvis pas dvasininką. Todėl ji labai jaudinosi. Monsinjoras ją priėmė šiltai, kalbėjo ilgai ir paprašė neatsisakyti būti „Caritas“ vadove. M. Narmontienė pateikė gražių pavyzdžių, liudijančių monsinjoro rūpinimąsi žmonėmis: jis mokėjo suprasti jų mintis, pasakyti tai, ką reikėjo, nemėgo pamokslauti, gražiai bendravo su visokių pažiūrų žmonėmis, turėjo skambų gražų balsą – tenorą. Gydytojos vaikai monsinjorą vadino dekanėliu. Ji papasakojo apie monsinjoro rūpinimąsi jos dukra Karolina. Nors mergaitė gražiai piešė, tačiau į Dailės institutą (dabar Dailės Akademija) nepateko. Nustebintas šio fakto monsinjoras parašė laišką į Vilnių savo pažįstamam. Deja, jis nemokėjo piešti, tačiau surado mokytoją, ir M. Narmontienės dukra visus metus važinėjo į Vilnių mokytis. Po metų be kliūčių įstojo į Dailės institutą, o dabar jos piešiniais galėtų didžiuotis ir mons. K. Gutauskas, nes jeigu ne jis, neaišku, kaip būtų pakrypusi Karolinos meninė veikla.

„Visas monsinjoro savybes, – sakė M. Narmontienė, – galima apibendrinti vienu žodžiu „MEILĖ“ – juk ir ant jo antkapinio paminklo įrašas – „Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo“.

Kupiškėnas, dabar Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios vikaras kun. Aivaras Kecorius pasakojo, kad, mokydamasis ketvirtoje klasėje, pradėjo patarnauti šv. Mišiose ir tada susipažino su monsinjoru. „Tai buvo nuoširdus, laisvas bendravimas – garbaus amžiaus kunigas su mumis mielai bendravo. Dažnai tekdavo paruošti šoninį altorių altaristui kun. Povilui Jankevičiui (1908 05 19–1934 05 26–1998 05 19) ir monsinjorui (tuo pat metu šv. Mišios buvo aukojamos ir prie pagrindinio altoriaus) bei patarnauti. Mokantis 10-oje ar 11-oje klasėje monsinjoras paklausė: „Gal stosi į seminariją?“ Monsinjoro ir kitų kunigų pavyzdys, elgesys su ministrantais buvo svarbus stimulas renkantis kunigystę...“

Kan. Vladas Rabašauskas ragino susirinkusius vyresniojo amžiaus žmones papasakoti jaunimui, kad žinotų, kokių buvo kunigų, o jų dabar labai reikia. Kanauninkas sakė, kad monsinjoras jo prašęs pastatyti tokį paminklą, kokį pastatęs kun. Algirdui Jonui Narušiui (1942 03 08–1973 04 17–2000 02 05), papasakojo apie paskutines monsinjoro gyvenimo dienas, visų tikinčiųjų maldas bažnyčioje ir prie sergančiojo lovos susirinkusių kunigų bei artimųjų. O monsinjoras kėlė rankas, prašydamas, kad visi išeitų... Tik naktį prabudęs paklausė šalia lovos sėdinčios šeimininkės Marytės Monkevičiūtės: „Maryt, ar aš dar gyvas?“ Ir vėl užsnūdo...

Monsinjoro K. Gutausko dukterėčios Gražina Lavickienė (iš Panevėžio) ir Dalia Žemaitienė (iš Anykščių) prisiminė pirmuosius susitikimus su dėde, grįžus iš Sibiro tremties.

Monsinjoro brolio Broniaus Gutausko dukra G. Lavickienė – Klemuko krikšto dukra. Tremiant į Sibirą jai buvo 5 metai. Po 11 metų, išvargtų Sibire (ten rusų mokykloje buvo baigusi 9 klases), nežinojo, kur mokytis, kaip tęsti mokslą. Tuo metu Kristaus Karaliaus Katedroje dirbęs kun. K. Gutauskas pasakė, kad Panevėžyje yra rusiška mokykla, ji galinti gyventi pas jį – krikšto tėvą – ir toliau ramiai mokytis.

Čia Gražina pajuto Klemuko šilumą, rūpestį, gerumą. Tačiau mokykloje išsiaiškino, kur gyvena moksleivė, ir liepta greitai išsikelti į bendrabutį. Bet tai nekliudė susitikinėti – ryšys nenutrūko. Monsinjorui rengiant vardadienius – „Klemensines“, – Gražina ne kartą yra pagelbėjusi šeimininkei.

1992 metais mirus motinai, tėviškėje nebeliko, kas gyventų. Ketino ką nors įleisti į namus, tačiau monsinjoras tam nepritarė. Šiuo metu Klemuko tėviškė išsaugota, prižiūrima.

2001 metais monsinjoras apsilankė tėviškėje – tai buvo paskutinis apsilankymas. Jis ilgai stoviniavo, tarsi atsisveikindamas su namais, medžiais, ežeru. O išvykdamas pasakė: „Aš atsisveikinau su tėviške“.

Gražina Lavickienė padovanojo bibliotekai albumėlį – medžiagą apie Klemuko mylėtą poetą Dagilėlį.

Monsinjoro brolio Kazimiero Gutausko dukra D. Žemaitienė pirmąsyk dėdę kunigą pamatė grįžusi iš Sibiro 1958 metais Linkuvoje. Tada ji buvo baigusi penkias klases. Lankydavo monsinjorą visur, kur tik jis dirbo. Prisimena jį labai gerą, šiltą, mylimą. „Kada beatvažiuodavom į svečius, kviesdavosi į bažnytėlę ir paklausdavo, ar mato joje kokius nors pokyčius, kas naujo“, – pasakojo Dalia. Iš karto nepastebėjus, sakydavo: „Pažiūrėk atidžiau – dar vieną naują suolą padarė...“ Užbaigdama prisiminimų pluoštelį Dalia sakė: „Dėkojam Dievui, kad turėjom tokį dėdę“.

S. Genovaitė Daukaitė CSC skaitė atsiminimų (jie išspausdinti minėtoje monografijoje) apie savo vienuolystės kelią, Kupiškyje sovietmečiu vykdavusias rekolekcijas. Sakė, kad monsinjoras turėjo jautrią širdį, viltį ir meilę, o monsinjoro įšventinimo į kunigus diena, vardadienių šventimai tapo gražia tradicija...

Padėkos, sveikinimai, dovanos

Renginio pabaigoje dr. A. Vasiliauskienė visiems perdavė nuoširdžią padėką ir sveikinimus buvusios mons. K. Gutausko ilgametės šeimininkės Marytės Monkevičiūtės, kuri dėl sveikatos negalėjo dalyvauti nei šv. Mišiose, nei čia, bibliotekoje. Kupiškio bibliotekai dr. A. Vasiliauskienė padovanojo tris unikalias knygas (ukrainiečių ir lietuvių kalbomis), kurių kitos bibliotekos Lietuvoje dar neturi.

Renginio metu ekrane buvo rodomos nuotraukos, kuriose atsispindėjo mons. K. Gutausko susitikimai, renginiai, bendravimas su įvairias asmenimis. Tai – Bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. specialistės Jolitos Pipynienės parengta medžiaga. Neatsitiktinai meras D. Bardauskas J. Pipynienei įteikė Vilniaus VšĮ „Tautinių bendrijų namai“ direktorės Alvidos Gedaminskienės lapkričio 15 dieną pasirašytą padėką „Už parodos „Gyvenimas mokslui ir žmonėms“, skirtos dr. Aldonos Vasiliauskienės jubiliejui, parengimą ir suteiktą galimybę eksponuoti parodą Tautinių bendrijų namuose“.

Su vardo diena buvo pasveikintas kun. Virgilijus Liuima.

Mons. K. Gutauskas jį pažinojusiems ir su juo bendravusiems lieka sektina, tauria, lyrinės sielos asmenybe, tai liudijo ir šis, jo 100-mečiui skirtas renginys, ir prasmingi t. Kazimiero – kun. Juozo Šumskio OFM Cap (1927 09 15–1954 09 12–2009 10 04) žodžiai. T. Kazimieras 2001 m. vasario 6 d. laiške monsinjorą yra pavadinęs didžiu atgailautoju: „Atgailaujate už save, parapiją, dekanatą, už tautą, valstybę, už visą pasaulį... Sušvytėjote gražiu mums, jauniems kunigams, pavyzdžiu, kunigams, kurie dirbo Jūsų artumoje. Ne žodžiais, bet savo asmeniu ne kartą prakalbėjote, koks turi būti Viešpaties kunigas, kaip turi aukotis ir tyliai su šypsniu eiti gyvenimo keliu. Daugybę atvejų būtų galima išskaičiuoti, bet vienas Aukščiausiasis žino ir įvertins Jūsų didžią gyvenimo auką“.

Kupiškis
Autorės asmeninio archyvo nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“