Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Vatikane, pradedant Gailestingumo metus, atidarytos Šventosios durys

Popiežius Pranciškus atidaro Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris

Antradienio  rytą popiežius Pranciškus aukojo Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės Mišias ir joms pasibaigus iškilmingai atidarė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Prasididėjo Šventieji Gailestingumo metai, kurie visoje Bažnyčioje bus švenčiami iki 2016 m. lapkričio 20 d. Aikštėje buvo apie 50 tūkst. žmonių; milijonai visame pasaulyje žiūrėjo tiesioginę transliaciją.

Popiežiaus Pranciškaus vadovaujamos šv. Mišios buvo aukojamos Šv. Petro aikštėje, kad jose galėtų dalyvauti kiek įmanoma daugiau žmonių. Šv. Mišioms besibaigiant, po Komunijos, Popiežius ir celebrantai priėjo prie bazilikos Šventųjų durų. „Štai Viešpaties durys, pro jas teįeina teisieji“, – ištarė Popiežius 118 psalmės žodžius ir atidarė duris. Keletą akimirkų susikaupęs maldoje pastovėjęs ant slenksčio, Pranciškus žengė į bazilikos vidų. Po jo per Šventųjų durų slenkstį žengė popiežius emeritas Benediktas XVI, paskui visi Gailestingumo jubiliejaus atidarymo Mišių celebrantai, kardinolai, vyskupai, kunigai, vienuolių ir pasauliečių atstovai. Giedant Jubiliejaus himną visi priartėjo prie Konfesijos altoriaus, kur Šventasis Tėvas suteikė apaštališkąjį palaiminimą.

Gailestingumo jubiliejus pradėtas Afrikoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Centrinės Afrikos Respublikos laikinąja prezidente Katrina Samba Panza

Ne tik simboliška, bet ir labai prasminga, kad būtent politinius ir socialinius sukrėtimus patiriančioje Centrinėje Afrikos respublikoje, kurią popiežius Pranciškus yra pavadinęs Afrikos širdimi, jis pirmiausia atidarė Šventąsias duris sostinės Bangio katedroje, taip faktiškai ženklindamas Visuotinėje Bažnyčioje viltingai pradėto švęsti Gailestingumo jubiliejaus pradžią. Ta proga Šventosios Romos bazilikų durys buvo atvertos gruodžio 8 dieną, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo liturginėje šventėje, o kitose pasaulio ir Lietuvos, katedrose tai bus iškilmingai padaryta gruodžio 13 dieną. Lankydamasis Centrinėje Afrikos Respublikoje ir Pirmąjį Advento sekmadienį, lapkričio 29 dieną atverdamas Šventąsias Bangio katedros duris, popiežius Pranciškus šį miestą pavadino dvasine maldų už Tėvo gailestingumą sostine. Kartu šiai šaliai ir visam pasauliui, ypač nuo karo bei įvairių konfliktų kenčiantiems  kraštams, jis meldė susitaikymo, atleidimo, meilės ir taikos.

Durys į tikrąją laisvę

Kun. Vytenis Vaškelis

Durys simbolizuoja perėjimo laisvę iš vienos erdvės į kitą. Galime rinktis: peržengti durų slenkstį ir atsidurti naujus įspūdžius žadančioje aplinkoje arba pasilikti toje, kuri mums yra labiau pažįstama, artimesnė ir teikianti tam tikrą saugumo bei ramaus gyvenimo garantiją. Kai durys atviros, tarp skirtingų patalpų atsiranda jungiamoji gija, kuri simbolizuoja tam tikrą materialaus bei dvasinio gyvenimo sąlytį, mus kviečiantį tvirtai stovėti ant žemės ir neužmiršti dažnai pakelti maldingą žvilgsnį į dangų. Retkarčiais reikia taip plačiai bei iškilmingai atverti duris, kad visi, kas tik neabejingas tiesai, galėtų klausti: „Tos durys yra vartai – pats Kristus?“ (Jn 10, 9).

Šios durys – Dievo Sūnaus Širdies ir Motinos Bažnyčios vartai, ir kas tik pro juos eis, ypač šiais jubiliejiniais Gailestingumo metais, atras Dievo Tėvo gerumo lobyną. Iš tiesų įspūdinga eisena – pro Vatikano bazilikos duris pirmieji žengė net du popiežiai, o paskui – visa garbingoji dvasininkų, vienuolių bei pasauliečių palyda. Tai – ženklas, liudijantis, kad visi savo gyvenimo pabaigoje turėsime eiti neišvengiamo susitikimo su savuoju Kūrėju bei Atpirkėju procesijoje, kuri nuves mus ten, kur amžinai verti būti būsime. Jei pasinaudosime mums Viešpaties duota galimybe kasdien žengti pro dieviško gailestingumo duris, dar dėmesingiau pažinti Jėzų, apmąstyti Jo žodį ir ką Jis mums suteikė, kad tolydžio galėtume labiau gyventi Jam, tada šiame gyvenime ir anapusybėje Jo gailestingumas pranoks Jo teisingumą.

Rožinis – dvasinės pakopos Dievo šviesos link

Interviu su Seimo nariu Povilu URBŠIU

Seimo narys Povilas Urbšys Olgos Posaškovos (LRS) nuotrauka

Iš Jūsų pasisakymų galima spręsti, kad remiatės tikėjimo vertybėmis. Kiek jos padeda gyvenime?

Tikėjimą suvokiu, visų pirma, kaip tarnystės dvasią man skirtame išganymo kelyje. Mano tikėjimas turėjo savo brandos laiką, jis augo kartu su manimi. Sąjūdžio laikais atrodė, jog pakanka išpažinti kilnią idėją ir aukotis dėl jos. Po kurio laiko supratau: kokia graži bebūtų idėja – laisvė, meilė Tėvynei – ji pati nėra tikslas. Ji yra tik priemonė tobulėti kaip žmogui – Dievo kūriniui. Džiaugiuosi, kad Dievas man siuntė išbandymus ir žmones, padėjusius bręsti šiame tikėjimo kelyje.

Kas duoda stiprybės ir įkvėpimo nelengvame ir įtemptame Seimo nario darbe?

Svarbiausia – nesureikšminti, kad esi Seimo narys, ir nepamiršti, kad tai – Dievo skirta tarnystės misija. Kartu tai – išbandymas, nes valdžia yra susijusi su galios, puikybės pagunda. Nors politikos esmė yra pašaukimas tarnauti kitiems, viešųjų reikalų atstovavimas, bendro gėrio siekimas, bet dažniausiai tai tampa intrigų, tuštybės erdve. Norint neišdžiovinti savo sielos politinėje kaitroje, reikia ją pastoviai laistyti malda. Dažnai tenka sau priminti, jog Kristus pirmajam rojaus vartus atvėrė nusikaltėliui, kuris, šalia Jo būdamas ant kryžiaus, įtikėjo, kad Jėzus yra Dievo sūnus.

Pašvęstojo gyvenimo metus baigė dekano paminėjimu

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mišios Kupiškio bažnyčioje. Iš kairės: Dusetų klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, Papilio klebonas kun. Virgilijus Liuima, Kupiškio dekanas kun. Mindaugas Kučinskas, Panevėžio vyskupijos generalvikaras kun. Eugenijus Styra, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kupiškio altaristas kan. Vladas Rabašauskas, Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras kun. Aivaras Kecorius

Spalio 27 dieną Kupiškyje vyko neįprasta konferencija, skirta Pašvęstojo gyvenimo metams, kurią organizavo pasauliečiai, o štai po mėnesio, prieš Adventą, lapkričio 27-ąją, Kupiškyje vyko kitas prasmingas renginys, skirtas populiariausio Kupiškio rajono žmogaus (1994), Kupiškio krašto Garbės piliečio (2001) monsinjoro Klemenso Gutausko (1915 11 28–1941 01 26–2002 08 19) 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Šiuo Kupiškio viešosios bibliotekos, dekanato ir rajono savivaldybės organizuotu renginiu kupiškėnai užbaigė Pašvęstojo gyvenimo metus.

Nuo 1941 metų prasidėjo kun. Klemenso Gutausko darbas devyniose Panevėžio vyskupijos parapijose ir tęsėsi daugiau kaip 60 metų. Jis buvo vikaras Dusetose (Švč. Trejybės parapija, 1941–1944), Panevėžyje (Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapija, 1944–1945), Kamajuose (Šv. Kazimiero parapija, 1946 m. kovas–gegužė), vikaras ir administratorius Salose (Šv. Kryžiaus parapija) ir Pabiržėje (Švč. Trejybės parapija, abiejose dirbo 1946–1947), klebonas ir dekanas Pakruojyje (Šv. Jono Krikštytojo parapija, 1947–1951), Linkuvoje (Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapija, 1951–1958), Panevėžyje (Kristaus Karaliaus Katedra, 1958–1964), Kupiškyje (Kristaus Žengimo į dangų parapija, 1964–2002). Dvi iš minėtų parapijų – Pakruojis ir Linkuva – priklauso 1997 metais įsteigtai Šiaulių vyskupijai.

Lietuvybės puoselėtojas iš Veprių

Vytautas Pupšys

Povilo Gaučio knygos „Tarp dviejų pasaulių“ antrasis viršelio puslapis

Dabartinei žmonių kartai Povilo Gaučio pavardė ir jo darbai, skirti Lietuvai bei jos žmonėms, mažai ką besako. Sulaukęs gilios senatvės, perkopęs 90-mečio jubiliejų ir dar pasišaipydavęs iš jo, senolis paliko ramybės uostą Čikagą ir skubėjo į savo jaunystės miestą Kauną. Čia nedelsdamas sutvarkė savo jau parašytus 1915–1938 metų atsiminimus ir spaudai juos įteikė 1991 metais. Knyga „Tarp dviejų pasaulių“ dienos šviesą išvydo kitais metais, deja, autorius jos pasirodymo jau nesulaukė. Kur knygos tąsa, kada ji pasieks skaitytoją ir kas tuo pasirūpins, – klausimai retoriniai. Viena aišku, kad ji laukia savo valandos, nes darbas juk dar buvo tęsiamas.

Povilas Gaučys gimė 1901 m. lapkričio 18 d. Ukmergės apskrities Vyžuonų miestelyje, Jurgio ir Eleonoros Gaučių šeimoje. Be jo dar augo trys broliai – Nikodemas, Edvardas ir Ksaveras – bei seserys Zosė ir Jadzė, būsimieji Lietuvos mokyklos puoselėtojai. Grafo Marijono Broel Pliaterio iniciatyva šeimos galvai buvo pasiūlytos analogiškos felčerio pareigos Ukmergės apskrityje, Vepriuose, pagarsėjusiuose Lietuvoje savo kalvarijomis. Naujuosius kaimynus vepriškiai sutiko draugiškai. Juos džiugino gausi lietuviškai nusiteikusi šeima.

Kauno arkivyskupijoje

Kėdainių dekanate

Jeigu rašytume dienoraštį...

Senasis Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios varpas

Kėdainiai. Šv. Jurgio bažnyčioje krikščioniškos katalikų tradicijos nuolat puoselėjamos, gilinamos ir skleidžiamos, o primirštos atnaujinamos. Jei rašytume Šv. Jurgio bažnyčios dienoraštį, jis būtų įdomus ir turiningas, nes kiekviena diena būtų vis kitaip įprasminta maldoje, adoracijoje, tradicijose.

Norisi sudėlioti įvykius, tarsi pasverti bendruomenės ir kiekvieno tikinčiojo dvasinį derlių. Nuo ko pradėti? Gal nuo klebono kun. Artūro Stanevičiaus Visų Šventųjų popietinių šv. Mišių aukojimo Kauno gatvės kapinėse, adoruotojų bei tikinčiųjų eisenos organizavimo nuo Šv. Jurgio bažnyčios, o po šv. Mišių krašto literatų sambūrio sakralių eilių skaitymo kapinėse... O gal nuo Liturginių metų rato atvėrimo, adventinių pamaldų, Advento vainikų parodos organizavimo bažnyčioje... Į ją kasmet įsijungia mokyklos-darželiai „Obelėlė“ ir „Puriena“, Profesinio rengimo centras, J. Paukštelio pagrindinė mokykla. Krikščioniškų tradicijų pažinimas iš bažnyčios keliauja į mokyklas. Kasmet adventinės popietės organizuojamos mokyklose-darželiuose „Obelėlė“ ir „Puriena“ su pačių pasigamintais ir bažnyčioje pašventintais Advento vainikais, adventinėmis giesmelėmis. Mokyklų renginiuose pakviestas visada dalyvauja klebonas kun. A. Stanevičius.

Kauno arkivyskupijoje

Jonavos dekanate

Vikaro išleistuvės

Klebonas kun. Giedrius Maskolaitis (kairėje) kun. Valdui Šidlauskui įteikia parapijiečių dovaną

JONAVA. Ketvirtadienio rytas, lapkričio 26-oji. Šv. apaštalo Jono parapijos tikintieji į savo koplytėlę renkasi nelinksmais veidais, nes vyks jų pirmojo vikaro kun. Valdo Šidlausko išlydėtuvės į Raseinius. 2014-ųjų gegužę, tik tapęs kunigu, kartu su klebonu kun. Giedriumi Maskolaičiu paskirtas tarnauti Šv. apaštalo Jono parapijai. Abiems tai buvo visiškai naujos patirtys: kun. V. Šidlauskui, kaip jaunam vikarui, kun. G. Maskolaičiui, kaip klebonui. Teko daug ko išmokti, pažinti vienam kitą, kad būtų galima teisingai pasiskirstyti tarnystes, būti kuo arčiau žmonių, leisti parapijiečiams pažinti gilesnį tikėjimą... Kartu darniai dirbdami įgijo neįkainojamą patirtį. Šioje parapijoje kunigas Valdas ilgai neužlaikytas – jau 2015 metų gegužę perkeliamas tarnysei į Šv. apaštalo Jokūbo parapiją. Bet kartais tekdavo aplankyti ir buvusią parapiją. Šv. apaštalo Jono bendruomenė tą ketvirtadienį susirinko ištiesti atsisveikinimo ranką kunigui, kuris pirmasis ją ištiesė bendrystei ir pažinčiai, bendruomenės kūrimui.

Vilkaviškio vyskupijoje

Aleksoto dekanate

Giesmės šv. Cecilijai

Kun. Vilius Sikorskas „talkina“ choristams

GARLIAVA. Lapkričio 22-ąją, sekmadienį, Švč. Trejybės bažnyčioje susirinkusieji meldėsi minėdami šventosios Cecilijos – bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų globėjos – dieną. Po šv. Mišių Garliavos sporto ir kultūros centro mišrus suaugusiųjų choras „Melodija“ šv. Cecilijai skyrė savo atliekamų giesmių koncertą. Programą parengė ilgametė choro vadovė Ramunė Navickienė, chormeisteris Mindaugas Puidokas, koncertmeisterė Raimonda Pauzienė. Koncerte lotyniškas giesmes papildė faktai apie muzikos globėjos gyvenimą ir subtilūs kun. Viliaus Sikorsko pamokymai. Jis susirinkusiems pateikė retų giesmių tekstus, kuriuos atgaivino bendras garliaviečių ir ,,Melodijos“ choras. Visus pasveikino klebonas kun. Gintaras Urbštas, Garliavos sporto ir kultūros centro direktorius Marius Norvaiša ir padovanojo tortą sakralinės muzikos puoselėtojams.

Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį pasitinkant

Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių batalionas: kelias į tėvynę, paženklintas aukomis

Gruodžio 9-ąją sukako 96 metai, kai 1919 metais Rusijoje, nedideliame Čeremuškino kaime, prie Čerepanovo pastotės, buvo išžudyti aktyviausieji prieš nepilną pusmetį susiformavusio Lietuviškojo Sibiro bataliono karininkai ir eiliniai. Vienintelis ir pagrindinis karininkų organizatorių tikslas buvo surinkti Sibiro platybėse išsibarsčiusius ir pasimetusius lietuvius į vieną vietą, kad organizuotai grįžus visas savo jėgas ir patirtį būtų galima perduoti už nepriklausomybę kovojusiai savo tėvynei. Visos lietuvių kolonijos Sibire kiek galėdamos rėmė batalioną. Nors kai kuriems šio bataliono kariškiams pavyko sėkmingai grįžti į Lietuvą, tai buvo didelė ir tragiška Rusijoje išsiblaškiusių lietuvių netektis, patirta iš kai kurių į bolševikų pusę tada perėjusių tautiečių. Juk to bataliono kariškių kelias į Tėvynę buvo siekis visomis jėgomis įsitraukti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Gaila, kad šio bataliono likimas jau pamirštamas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.

Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

„Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“

(Mykolas Kleopas Oginskis, 1794 04 29)

M. K. Oginskio tėvas kunigaikštis Andrius Ignas Joachimas Juozapotas Oginskis

Tęsiame pasakojimą apie Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833). Šį kartą susipažinkime su aplinka, kurioje gimė ir augo valstybės veikėjas ir kompozitorius kunigaikštis.

Tėvai

M. K. Oginskio tėvai buvo Lietuvos didysis kancleris, Trakų vaivada ir kaštelionas, kunigaikštis Andrius Ignas Joachimas Juozapotas Oginskis ir grafaitė Paula (Paulina) Šembek.

Kunigaikštis Andrius Ignas Joachimas Juozapatas Oginskis buvo iškilus LDK valstybės veikėjas (Lietuvos ginklininkas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasiuntinys Vienoje ir Peterburge, Trakų kaštelionas (1778–1783), Trakų vaivada (1783–1778), Ašmenos (nuo 1757 metų), Guzovo, Kadarijos, Mockų ir Platelių seniūnas, kurį laiką valdęs Platelius (Plungės r.) ir Luokę (Telšių r.). Jo tėvai (Mykolo Kleopo seneliai) buvo Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783) ir Izabelė Radvilaitė (1711–1761).