|
Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį pasitinkant
Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių batalionas: kelias į tėvynę, paženklintas aukomis
Gruodžio 9-ąją sukako 96 metai, kai 1919 metais Rusijoje, nedideliame Čeremuškino kaime, prie Čerepanovo pastotės, buvo išžudyti aktyviausieji prieš nepilną pusmetį susiformavusio Lietuviškojo Sibiro bataliono karininkai ir eiliniai. Vienintelis ir pagrindinis karininkų organizatorių tikslas buvo surinkti Sibiro platybėse išsibarsčiusius ir pasimetusius lietuvius į vieną vietą, kad organizuotai grįžus visas savo jėgas ir patirtį būtų galima perduoti už nepriklausomybę kovojusiai savo tėvynei. Visos lietuvių kolonijos Sibire kiek galėdamos rėmė batalioną. Nors kai kuriems šio bataliono kariškiams pavyko sėkmingai grįžti į Lietuvą, tai buvo didelė ir tragiška Rusijoje išsiblaškiusių lietuvių netektis, patirta iš kai kurių į bolševikų pusę tada perėjusių tautiečių. Juk to bataliono kariškių kelias į Tėvynę buvo siekis visomis jėgomis įsitraukti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę. Gaila, kad šio bataliono likimas jau pamirštamas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.
Gediminas ADOMAITIS
Siekta įkurti lietuvius vienijantį organą: su čekais, lenkais ar atskirai?
Kalbant apie Vytauto Didžiojo Sibiro lietuvių batalioną, negalima nors trumpai nepaminėti tuo metu susidariusių aplinkybių, vienaip ar kitaip lėmusių bataliono likimą. Po 1917 metų pabaigoje įvykusio bolševikų perversmo, siaučiant pilietinio karo audroms, Sibiro lietuviai, tūkstančiais kilometrų atskirti nuo Lietuvos, labai skaudžiai išgyveno dėl savo likimo. Siekiant įkurti lietuvius vienijantį organą, 1918 m. kovo 19 d. Novo-Nikolajevske (Novosibirske) buvo sušauktas Pirmasis Sibiro lietuvių suvažiavimas, kurio metu įkurtas Centrinis lietuvių biuras Sibire. Tuo laiku sukilę čekai sudarė stiprų, gerai apmokytą, ginkluotą ir aprūpintą, drausmingą savo kariuomenės korpusą, kuris netrukus nuvertė bolševikų valdžią Samaroje, Ufoje, Zlatouste, Čeliabinske, Omske, Novo-Nikolajevske, Tomske, Krasnojarske, Irkutsko ir Čitos geležinkelio linijoje. 1918 metų birželį buvo įkurta Sibiro laikinoji demokratinė vyriausybė. Centrinis lietuvių biuras kreipėsi į Sibiro valdžią griežtai protestuodamas prieš lietuvių, kaip Lietuvos piliečių, mobilizavimą į rusų armiją, tačiau tai nieko nepadėjo.
Tuo metu čekų pavyzdžiu savo pulką kūrė lenkai. Šie kariniai junginiai priklausė Santarvės (Antantės) kariuomenei. Savo vietos iškojo ir lietuviai. Negalėdami sudaryti didesnio savo padalinio, ieškojo kelių prisijungti prie stipresniųjų. Iš pradžių kreiptasi į čekų kariuomenės vadovybę, tačiau ši atsakė, kad jau priglaudusi latvius, priimti dar ir lietuvius per sunku. 1918 m. rugpjūčio 7 d. buvo pasirašyta sutartis su lenkais. Lenkų I šaulių Tado Kosciuškos pulko (vadas lietuvis žemaitis plk. K. Rumša) sudėtyje atsirado grynai lietuviška VII kuopa. Jos vadu paskirtas karininkas Petras Linkevičius (Linkus). Netrukus kuopai teko dalyvauti fronto kovose su bolševikais. Prabuvusi tris mėnesius fronte ir garbingai išlaikiusi kovos egzaminą, 1919 metų pradžioje ji persikėlė į Novo-Nikolajevską.
Palyginti lengvas bolševikų valdžios nuvertimas čekų korpuso pajėgomis, nuo bolševikų atkirstas Uralas ir Sibiras, internacionalinė santarvininkų pagalba, normalizuoti tiekimai Sibiro magistrale teikė vilčių, kad bolševikai gali būti nugalėti ir europinėje dalyje. Štai tada tarp Rusijos politinių partijų prasidėjo kova dėl valdžios. Armijoje tęsėsi partiniai nesutarimai ir intrigos. Tuo pasinaudojo monarchijos bei nedalomosios Rusijos šalininkai, kurie 1918 m. lapkričio 18 d. su kazokų atamanų pagalba nuvertė Omske laikinąją Sibiro valdžią ir paskelbė admirolą Aleksandrą Kolčaką diktatoriumi. Baltieji rusai, užuot sutartinai kovoję su vis stiprėjančiais bolševikais, pradėjo godžiai dalytis dar nepagauto lokio odą: rusų politinės partijos varžėsi tarpusavyje dėl valdžios, nors ir neginkluotai kovodamos. Štai kaip susidariusią situaciją aprašo tų įvykių dalyvis kapitonas Tomkus: Niekuo nepateisinamas baltasis teroras, nukreiptas prieš viską, kas tik nebuvo vieningos ir nedalomos Rusijos šalininkas, beribis viso administracinio aparato (nuo viršaus iki apačios) savivaliavimas, įsigalėjusi žiauri ir ne mažiau kruvina atamanščina, pagaliau absoliutus viršūnių nesugebėjimas valdyti bei leisti atitinkamus momentui ir šalies reikalams įstatymus, viskas drauge stumte stūmė visą kraštą nuo avantiūristinės vyriausybės, kuri neprašoma atsirado ir pasiliko vienui viena, neįsigijusi jokių šalininkų krašte. Tuo pasinaudojo bolševikai. Taip atsirado partizanų gaujos, kurios, pagautos keršto, terorizavo visa, kas buvo Kolčako įrankiu.
Paskelbus įstatymą, kuriuo remiantis visų Rusijos tautų vyrai privalo stoti į Kolčako kariuomenę, lietuvių likimas pakibo ore. Centrinis lietuvių biuras dėjo daug pastangų, kad lietuviai būtų pripažinti Lietuvos piliečiais, tačiau Kolčako valdžios nusistatymas prieš Lietuvos nepriklausomybę vertė niekais visas pastangas. Čekai ir lenkai tokį pripažinimą buvo gavę ir galėjo išlaikyti savo karines struktūras.
1919 m. sausio 515 d. Irkutske įvyko Antrasis Sibiro lietuvių suvažiavimas, kuriame nepritarta atskirų lietuviškų karinių dalinių formavimui. Lietuviška VII kuopa buvo panaikinta.
Kodėl buvo priimtas toks sprendimas? Pirmiausia todėl, kad lietuviai negalėjo sukurti stipresnio karinio dalinio, o svarbiausia, kad nebuvo sąlygų, kaip juos organizuotai pervežti į Lietuvą. Kita priežastis toks dalinys Sibire aiškesnio tikslo ir uždavinių negalėjo turėti, o lietuviai kariai, įvelti į Rusijos vidaus karo susidūrimus, galėjo turėti skaudžių pasekmių. Lietuviai, norėdami išvengti mobilizacijos, neturėjo kitos išeities, kaip priimti lenkų pilietybę, gauti lenkiškus pasus ir stoti į jų kariuomenę. Lietuvius prie lenkų jungtis traukė dar ir tai, kad buvo kalbama, jog lenkai daugiau Sibire nebekariaus, bet susiorganizavę važiuos kovoti dėl savo sienų. Taip pas lenkus pateko daug lietuvių... Kas nenorėjo stoti nei į rusų, nei į lenkų kariuomenę, norėjo griežtai laikytis neutralumo, tas nežinojo, kaip elgtis, ir nematė išeities.
Į lietuvių tautinį dalinį priimti visi nepaisant jų pažiūrų
Po ilgų svarstymų lietuvių karininkų grupė (K. Novakas, J. Podgaiskis, J. Tomkus, V. Kasakaitis ir P. Linkevičius) be Centrinio biuro sankcijos, suderinusi klausimus su prancūzų ir lenkų karinėmis vadovybėmis, nutarė išskirti lietuvius iš lenkų kariuomenės į atskirą karinį vienetą lietuvių batalioną. Tokiam sumanymui pritarė Novo-Nikolajevsko tautos taryba. Sutartis, palankiomis lietuviams sąlygomis buvo pasirašyta 1919 m. birželio 27 d.
Karininkas P. Linkevičius pradėjo formuoti pirmą atskirąjį lietuvių batalioną. Jis buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Penktosios Sibiro divizijos, į kurios sudėtį įėjo ir Sibiro lietuvių batalionas, vadas buvo plk. Kazimieras Rumša. Lietuvių ir lenkų santykiai tada buvo geri, apie Lietuvos ir Lenkijos santykius nieko nebuvo žinoma. Batalionas neturėjo sunkumų dėl drabužių, maisto, ginklų ir kitokių reikmenų, turėjo atskirą savo lietuvišką uniformą, tautinius ženklus. Komandos, įsakymai ir vidaus susirašinėjimas vyko lietuviškai. Greitu laiku buvo kreiptasi į Sibiro lietuvius. Jie buvo kviečiami nedelsiant stoti į tautinio dalinio gretas.
Vienintelis ir pagrindinis karininkų organizatorių tikslas buvo surinkti į vieną vietą Sibiro platybėse išsibarsčiusius ir pasimetusius lietuvius, kad organizuotai grįžus visas savo jėgas ir patyrimą galima būtų perduoti savo tėvynei. Visos lietuvių kolonijos kiek galėdamos rėmė batalioną. Į jį pradėjo plūsti savanoriai.
Dabar panagrinėkime kitą šių įvykių grandinę, turėjusią lemiamos reikšmės Sibiro lietuvių bataliono likimui. 1917 metais rusų bolševikų vyriausybė prisiminė, kad užsienyje yra Rusijos piliečių, nepaliestų mobilizacijos. Taigi ji susitarė su Anglijos vyriausybe, kad Rusijos piliečiai, gyveną Anglijoje, privalo stoti arba į anglų kariuomenę, arba grįžti į Rusiją ir atlikti karo prievolę. Nenorėdami stoti į anglų kariuomenę, o gal susižavėję revoliucinės šalies laisvėmis, keli tūkstančiai lietuvių emigrantų panorėjo verčiau grįžti į Rusiją, tarp jų buvo apie 300 Didžiosios Britanijos lietuvių socialistų sąjungos narių. Tarp emigrantų buvo ir žymus Lietuvių socialistų sąjungos (LSS) veikėjas, jos narys nuo 1909 metų Juozas Steponaitis (Stekonaitis?). 1916 metais perėmęs vadovavimą iš Vinco Kapsuko, redagavo LSS laikraštį Rankpelnis, kurio puslapiuose buvo spausdinami marksistiniai veikalai ir straipsniai. Pats J. Steponaitis savo atvykimą į Rusiją aprašo šitaip: Atvykę į Archangelsko uostą laive pragyvenome apie savaitę. Iš laivo buvome persodinti į prekinius vagonus, traukiniu nuvežti į Vologdą, o iš ten į Omską. Į Omską atvykome jau po Spalio revoliucijos. Netrukus, vasario 17 d., J. Steponaitis tampa Lietuvos socialdemokratų partijos (bolševikų) Omsko rajono komiteto pirmininku, tarp lietuvių pabėgėlių organizuoja didžiulį propagandinį darbą, agituodamas stoti į Raudonąją armiją. Jis svajojo iš jų sudaryti net visą pulką ir, žinoma, pats jam vadovauti. Rodos, ir tarp bedarbių emigrantų surado tik apie 150 vyrų, kurie tai agitacijai pasidavė. Iš jų buvo sudaryta Lietuvių raudonoji kuopa, kuri, Steponaičio vadovaujama, buvo pasiųsta į Tolimuosius Rytus kovoti su ten prieš bolševikus maištą sukėlusiu, japonų remiamu atamanu Semionovu. Lietuvių raudonoji kuopa, kovojusi įvairiose Sibiro vietovėse, Baikalo ežero rajone sutiko stiprų čekų ir japonų spaudimą, buvo sumušta ir pasitraukė į pogrindį. Tęsti kovą susidariusiomis aplinkybėmis buvo tiesiog savižudybė... Aš ir didelė dalis mūsų partizanų pasitraukėme į Kinijos pusę. Kinijos nepriėjome, bet susirinkome Blagoveščenske... savo atsiminimuose rašė J. Steponaitis.
Tačiau, atrodo, viskas buvo kitaip. Įdomią to laikotarpio istoriją aprašo Antanas Bružas: Semionovo nedidelė kariuomenė, sudaryta beveik vien iš karininkų, bematant išvaikė, sumušė ir sugaudė nemokančius kariauti Raudonosios gvardijos karius. Čitos koncentracijos stovykloje atsidūrė visa lietuvių emigrantų kuopa. Čitos komendantas, lietuvis karininkas Alfonsas Navikas, peržiūrėdamas belaisvių sąrašą, labai nusistebėjo, jame suradęs daug lietuviškų pavardžių. Išsiaiškinęs, koks čia reikalas, jis įkalbėjo Semionovą lietuvius belaisvius paleisti, nes jie patekę čia per nesusipratimą. Mūsų ,,raudongvardiečiai netikėtai pasijuto esą laisvi.
Į kalėjimą pakliuvo ir J. Steponaitis. Štai kaip jis aprašo šią situaciją 1931 m. liepos 28 d. pareiškime Omsko vykdomajam komitetui: Kovėmės iki rugpjūčio 24 d., kada čekoslovakai ir japonai mus privertė likviduotis ir mes nuėjome į pogrindį... Aš likau stotyje Svobodnaja pagal svetimus dokumentus, kur mane areštavo vienas Baltosios gvardijos padalinys. Laimė, mane palaikė kitu asmeniu ir aš buvau išsiųstas į Blagoveščensko kalėjimą, kur išbuvau apie 6 mėnesius. Išlaisvino mane Lenkų taryba, kurią mano draugai laisvėje papirko, ir mane išlaisvino kaip užsienietį, neutralų ir nepavojingą.
Paleisti iš kalėjimų ,,neutralūs ir ,,nepavojingi Raudonosios gvardijos kariai susirinko Blagoveščenske. J. Steponaitis rašo: Iš kolčakinių laikraščių sužinojau, kad lietuviai organizuoja savo kariuomenės būrį. Apie tai Kolčako valdžia ir oficialiai paskelbė. Draugai, su kuriais palaikiau ryšius, manė, kad reikėtų vykti į tą būrį. Šitaip vėl būtume galėję susitelkti ir gauti į rankas ginklų. O kai būsime ginkluoti, tada pažiūrėsime, prieš ką juos nukreipti, kalbėjomės tarpusavyje.
Kolčako padėtis fronte blogėjo, prasidėjo nuolatiniai valstiečių sukilimai, aktyvėjo bolševikai partizanai. Rugsėjo 15 dieną kovoti su bolševikų partizanais į Kargato stotį išvyko lietuvių bataliono rinktinė. Po kurio laiko ten sužinota, kad į Novo-Nikolajevską atvyko daug savanorių lietuvių. Palikęs karininką J. Tomkų vadovauti rinktinei, bataliono vadas karininkas P. Linkevičius išvažiavo į Novo-Nikolajevską. Atvykęs rado didelį būrį suvargusių, alkanų, artėjant Sibiro šalčiams neturinčių kur prisiglausti, daugiausia emigrantų iš Anglijos, tautiečių būrį. Visi buvo priimti į batalioną, nesiteiraujant ir netikslinant jų praeities. Pats jų vadas J. Steponaitis buvo priimtas net į štabo raštinę. Bataliono vadovybė žinojo, kad jis ir kai kurie kiti emigrantai yra buvę Raudonosios gvardijos kariai, bet buvo patikėta jų atsivertimu ir atgailavimu, jog jie tikrai buvę suklaidinti ir dabar norį atitaisyti savo klaidą bei Tėvynei pasitarnauti. Manyta, jog lietuvis, ar jis būtų komunistas, ar kitos kurios ideologijos atstovas, visų pirma yra lietuvis. Kaltinti batalioną tuo, kad į jį buvo priimami visi lietuviai, kurie tik atvykdavo, negalima, nes sunku buvo visus perprasti, mat toli būta nuo visų politinių tarpusavio kovų. Be to, turėtas tik vienas tikslas kelti Lietuvos vardą ir susiorganizavus, nepaisant pažiūrų, grįžti tėvynėn, o antra vertus, prieš stojant į batalioną kiekvieno kareivio buvo reikalaujama liudijimų iš vienos kurios nors lietuvių organizacijos. Pavyzdžiui, J. Steponaitis, emigrantas iš Anglijos, savo paties liudijimu, dar buvęs ir Škotijos Rankpelnio redaktorius, turėjo puikiausią Sretensko lietuvių draugijos atestaciją. Stebėtina, kaip menkai tuomet buvo suprasta, kas yra komunistas.
J. Steponaitis vėliau rašys: Į atskirą Vytauto Didžiojo lietuvių batalioną 1919 m. įstojo 94 užgrūdinti kovose su atamano Semionovo gaujomis lietuviai revoliucionieriai, siekdami greičiau pereiti į tarybų valdžios pusę arba panaudoti ginklus prieš baltuosius.
Pirmoje 1919 metų lapkričio pusėje padėtis staiga pradėjo keistis į blogąją pusę. Sąjungininkų kariuomenės vadovybė nutarė pasitraukti iš Sibiro per Vladivostoką į Europą. Apie evakuaciją buvo pranešta ir lietuvių batalionui. Laikantis evakuacijos plano, pirmieji turėjo evakuotis čekai, po jų lietuviai, o lenkai sudarė ariergardą. Kai kurie lietuviai karininkai ir kareiviai iš kitų miestų į Novo-Nikolajevską pakvietė savo šeimas.
Lietuvių ir lenkų santykiai atsiliepė Sibire
Maždaug tuo metu iš JAV buvo gauta tikslesnių žinių apie lenkų ir lietuvių kovas, lenkų pretenzijas Lietuvai, Vilniaus užgrobimą. Visa tai labai atsiliepė ir lietuvių bei lenkų santykiams Sibire. Susidariusią situaciją bolševikai panaudojo savo tikslams. Kapitonas Tomkus prisimena: Kareiviai emigrantai, daug metų išbuvę Anglijoje, nuo mažų dienų apleidę Lietuvą, buvo šiuo atžvilgiu dar jautresni negu augę Tėvynėje. Nepaisant karininkų griežto draudimo kelti kivirčus, jų kasdien daugėjo. Tačiau tikroji priežastis, matyt, buvo sąmoningas padėties aštrinimas, kad būtų nuteikti kareiviai prieš karininkus, kurie esą sutaria su lenkais, o karininkų noras vežti bataliono kareivius į rytus yra žalingas ir pražūtingas. Padėties aštrinimas buvo naudingas komunistiniam bataliono pogrindžiui.
Tuo metu Kolčako kariuomenėje buvo suirutė. Iš Vakarų sparčiai artėjo bolševikai baltąjį terorą keisdami raudonuoju. Pabėgėlių ešelonai traukė į Rytus. Su dideliu vargu batalionas įsigijo 64 vagonus ir 1919 m. lapkričio 14 d. iš kareivinių persikėlė į juos. Tą pačią dieną A. Kolčakas pasitraukė iš Omsko, o kitą dieną Sibiro sostinę užėmė bolševikai. Lapkričio 16 d. lietuvių batalionas gavo įsakymą vykti į Čerepanovo geležinkelio stotį, maždaug 150 km į pietus nuo Novo-Nikolajevsko, ir ten dengti kairįjį pasitraukiančios kariuomenės sparną. Nuvykęs į Čerepanovą batalionas ten ir apsistojo, visur pastatė sargybą ir vykdė žvalgybą artimiausiuose kaimuose, nes jau visas Sibiras buvo sukilęs prieš A. Kolčaką. Jo valdžioje buvo likęs tik siauras geležinkelio ruožas. Buvo tikėtasi Čerepanove užtrukti kokią savaitę, kol pravažiuos čekai. Po jų turėjo važiuoti į Rytus lietuviai. Čia, Čerepanove, sužinota apie Omsko žlugimą.
Tada batalione buvo apie 460 kareivių, iš jų 16 karininkų ir gydytojas: bataliono vadas Petras Linkevičius, bataliono adjutantas Ignas Podgoiskis, I kupos vadas Jonas Motiejūnas, I kuopos būrio vadas Vincas Tribendis, II kuopos vadas Kazys Navakas, II kuopos būrio vadas Jonas Stanionis, III kuopos vadas Pranas Klimaitis, III kuopos būrio vadas Viktoras Trečiokas, III kuopos būrio vadas Jonas Malioris, Kulkosvaidžių kuopos vadas Juozas Tomkus, Kulkosvaidžių kuopos būrio vadas Petras Černeckis, Ryšių komandos viršininkas Petras Kiaušas, Nerikiuotės kuopos vadas Jonas Eidukas, Ūkio dalies viršininkas Alfonsas Navikas, Ūkio dalies raštvedys Vytautas Kasakaitis, iždininkas ir maitinimo valdininkas Bronius Šuškevičius, gydytojas Jonas Gasiūnas.
Skaudi komunistuojančių lietuvių išdavystė
J. Steponaičio vadovaujami komunistai tik ir laukė progos, kad sukeltų batalione sumaištį, izoliuotų karininkus ir apgaulės būdu išvestų batalioną iš Čerepanovo. Tam buvo kruopščiai ir labai slaptai pasiruošta. Tokia proga atėjo. Pravažiavus čekams pro Čerepanovą, tuojau buvo gauta iš Novo-Nikolajevsko telegrama apie evakavimąsi į Rytus. Ji ir paskubino sukilimą. J. Steponaitis, kaip raštininkas ir telegrafo abėcėlės žinovas, ją pats priėmė, bet nuslėpė, bataliono vadovybei jos neparodė ir pasiuntė plk. Rumšai ir lenkams, turintiems lietuvius pakeisti, telegramą, kad viskas gerai ir batalionas pasirengęs išvykti į tolimesnę kelionę.
Lapkričio 25-ąją, po rytą vykusių lauko taktikos užsiėmimų, kai kareiviai ir karininkai išsiskirstė poilsio, 10 val. buvo užpulti karininkų vagonai ir geležinkelio stotis. Keletas kareivių metėsi į stotį prie telegrafo, kur tą dieną budėjo karininkas P. Černeckis. Jis nesileido areštuojamas ir kareivį, kuris norėjo jį nuginkluoti, nušovė.
Už tai jį iš pasalų nušovė kareivis J. Steponaitis. Kai visi ešalone esantieji karininkai buvo areštuoti, kilo klyksmas, kad visi kuo greičiausiai kraustytųsi iš vagonų ir viską dėtų į vežimus, kurie buvo surinkti iš kaimiečių, tą dieną atvažiavusių į Čerepanovo turgų. Susikrovęs daiktus iš vagonų į vežimus, batalionas iškeliavo iš stoties į šalį, išsiveždamas areštuotus viso bataliono karininkus. Dauguma kareivių manė, kad tai daroma karininkų įsakymu, kad tai žygis prieš turbūt besiartinančių partizanų gaujas. Tik artimiausiame kaime J. Steponaitis paaiškino kareiviams, kad per Vladivostoką sugrįžti jau negalima, ir telieka tik vienas kelias per Vakarus, susijungus su bolševikais ir jiems padedant grįžti į Lietuvą... Karininkams J. Steponaitis paaiškino, kad jie, kaip neištikimi, laikinai, iki tol, kol bus galima susijungti su bolševikais, esą areštuoti, bet laiduojąs, jog jų gyvybei joks pavojus negresia.
Po dviejų parų klaidžiojimo batalionas Bolšoj Kaltaj kaime susitiko su I. Gromovo partizanų pulku. Kareiviai išsyk buvo nuginkluoti. Čia kareiviai pajuto apmaudą ir pamatė savo akimis bolševikų žiaurumą. Matė, kaip daugybė visai nekaltų žmonių lavonų gulėjo gatvėse, kaip jie buvo plakami be pasigailėjimo ir kapojami. Kareiviams paaiškėjo, kad jokių sutarčių ir ryšių su raudonaisiais neturėta iš anksto, kaip tai buvo skelbę sukilimo vadai. Drąsesnieji leidosi, kur kas sumanė. Kaltajuje buvo paleistas gydytojas Gasiūnas kaip gydytojas, karininkas Tribendis kaip žmogus, palankus sukilimui.
Iš Bolšoj Kaltaj batalionas buvo perkeltas į Čeremuškino bažnytkaimį ir apsistojo ilgesnį laiką. Karininkai buvo griežtai saugomi. Vyko tardymai. Gruodžio 3 d. iš Čeremuškino buvo išvežtos visos karininkų šeimos ir sustiprinta sargyba. Gruodžio 8 d. pavakare į Čeremuškiną atjojo visa gauja partizanų. Baisus buvo tų bolševikinių partizanų elgesys. Apsikarstę raudonais kaspinais, kryžiais, išplėštais iš cerkvių, apkabinėję arklių kaklus, kai kurie pasisiuvę kelnes iš arnotų, girti, šūkaudami ir švilpaudami, kaip pasiutę lakstė po Čeremuškiną. Kaliniai nerimavo, nes visas partizanų dūkimas buvo matomas pro langą: visi jautė, kad kažkas bus, kad nepabėgs iš tų, pavirtusių į plėšrius žvėris, nagų. Praėjo naktis, niekas nemigo, nervai visų įtempti, o už langų girdėti šūkavimai ir keiksmai, mušamųjų ir žudomųjų klyksmai ir dejavimai.
Gruodžio 9 d. 10 val. ryto bataliono karininkai mato iš priešais esančio štabo išeinantį vyrą su popieriumi rankoje, einantį jų link, o paskui jį seka apie 50 pėsčių ir raitų partizanų nuogais kardais. Atėję išrėkė 11 pavardžių, iš jų 8 lietuvių ir 3 rusų karininkų. Buvo šaukiami poručikas Navikas Alfonsas, karužas Kasakaitis Vytautas, karininkas Maleris Jonas, karininkas Šukevičius Bronius, podporučikas Eidukas Jonas ir eiliniai Norvilaitis Kazys, Turskis ir Silevičius. Renkitės eiti... Iššauktieji skubiai, nervingai rengiasi, vienas kitą bučiuoja, su pasiliekančiais karštai atsisveikina, spaudžia rankas, puola vienas kitam į glėbį... Pranešk tėvams ir giminėms Lietuvoje... Pranešk žmonai...
Visi jie apsupami keliomis eilėmis nuogais kardais apsiginklavusių partizanų ir vedami į čia pat esančias kapines. Lietuvių kareivių, laisvai vaikščiojančių, nematyti, nes jie bijojo išeiti į gatvę ir nieko nežinojo apie daromą žmogžudystę: jeigu kur ne kur vienas pasirodo, tuoj greitai ir dingsta. Pro langą matyti visa tragedija. Liepia nusirengti. Visus nelaiminguosius kaip plėšrūs žvėrys puola ir kardais sukapoja. Atlikę žmogžudystę, triumfuodami prigėrę kraujo, dalijasi užmuštųjų drabužius. Čeremuškino bažnytkaimio kapinėse rado amžiną atilsį tie aštuoni Lietuvos sūnūs.
Valandėlei praslinkus po įvykusios tragedijos, ateina pas likusius Steponaitis ir aiškinasi, kad žudyta be jo sutikimo ir kad jis kiek galėjęs, tiek gynęs ir tik jo nuopelnai, kad likusiems taip nenutikę. Niekas jam nieko neatsako ir niekas netiki jo veidmainiavimu. Sargybos viršininkas slaptai parodė reikalavimą, kuriuo pasiremiant buvo išduoti kaliniai nužudyti. Ant reikalavimo buvo matyti Steponaičio parašas. Toks pat likimas buvo ruošiamas ir kitiems bataliono karininkams, tačiau jie mirties išvengė. Netrukus į Čeremuškiną atvyko reguliari bolševikų kariuomenė, o kartu ir jų črezvyčaika. Steponaitis, nenorėdamas sukiršinti bataliono kareivių, likusių karininkų bylas perdavė jai, bet črezvyčaika, atsižvelgdama į bataliono kareivių prašymą, nepripažino jų nusikaltėliais ir paleido. Juos paskyrė eiliniais į 312 pulką. Kapitonas Tomkus: Lietuviai komunistai buvo nutarę visus karininkus nužudyti, tik pradėjo judošišką darbą nuo mažai žinomų kareiviams, prisidengę kruvina partizanų skraiste tam, kad bataliono galutinai neatbaidytų nuo savęs. Jie numanė, kad kareiviai myli savo vadus, kad nužudžius juos visus drauge patys neteks kareivių pasitikėjimo. Tikslinga čia paminėti ir J. Steponaičio mintis tik atėjus į batalioną: Prasidėjo slaptas rengimasis sukilimui batalione: ruošiami slapti susirinkimai, svarstomi sukilimo įvykdymo planai, tyrinėjama, kas sukilimo priešai. Tokioje situacijoje net atsitiktinis žodis ar veiksmas galėjo būti žiaurios mirties priežastis. Pavyzdžiui, kareivis Kazys Norvilaitis nusikalto tuo, kad skatino kareivius grįžti į laisvą Lietuvą. Nužudytas net J. Steponaičio sukilėlių gelbėtojas Čitoje por. Alfonsas Navikas.
Gruodžio 24 d. 312-asis pėstininkų pulkas, o su juo drauge ir lietuviai kareiviai išvyko į Kuznecką (dabartinis Novokuzneckas). Pulkui teko eiti keliu, kuriuo prieš keletą dienų praėjo Rogovo partizanų pulkas. Pakelėje visi kaimai buvo nukloti vyrų ir moterų, jaunų ir senų, lavonais... Išimtis nebuvo daroma ir vaikams.
Lietuviai vadavosi iš bolševikų kariuomenės
Kuznecke buvo paskelbta vyresnių kaip 35 metų kareivių demobilizacija. Lietuviai kaip įmanydami vadavosi iš bolševikų kariuomenės. Priėjus geležinkelį susidarė palankios sąlygos pabėgti. Iš 460 buvusių bataliono kareivių teliko 150, kurie sudarė vieną kuopą 312 pėstininkų pulke. Netrukus pulkas persikėlė į Krasnojarską. Ten J. Steponaitis dar kartą mėgino sukurti lietuvių bolševikų pulką III Internacionalo divizijos pagrindu. Jis buvo jau paskirtas to pulko komisaru ir formavimui buvo numatyta vieta Ačinske. Tačiau lietuviai kariai geriau sutiko kariauti rusų bolševikų dalyse negu eiti išvien su tautos išdaviku. Galų gale bataliono likučiai (apie 40 žmonių) kaip darbo kariuomenės dalis buvo nusiųsti į Anžerkos anglių kasyklas ir bematant išsilakstė.
Dauguma buvusių Vytauto Didžiojo lietuvių Sibiro bataliono kareivių ir karininkų įvairiausiais būdais ir keliais, kai kurie per kalėjimus (P. Linkevičius, I. Podgoiskis, J. Tomkus) grįžo į Lietuvą. Bataliono vėliavą išsaugojo ir parvežė į Lietuvą bataliono vado žmona Elžbieta Kakernaitė-Linkevičienė. Deja, vėliavos išsaugotojai neilgai teko džiaugtis laisvos Lietuvos likimu 1923 metais ją pakirto džiova.
Apie šį tragišką Pirmojo Atskirojo Vytauto Didžiojo bataliono likimą Lietuvoje sužinota tik tada, kai iš Sovietų Sąjungos sugrįžo kai kurie buvę bataliono kariai.
Kolčakas, penkiais traukiniais pasitraukęs į Irkutską, sumanė dar organizuoti pasipriešinimą, priversdamas čekus ir lenkus kovoti už nedalomą ir vieningą Rusiją. Tuo tikslu jis pasiuntė slaptą telegramą Semionovui, kad jis susprogdintų Altajaus kalnyne geležinkelio tunelius ir šitaip užkirstų tautinėms kariuomenėms pravažiavimą. Ta telegrama Kolčakas išsprendė ir savo paties likimą. Čekai, perėmę telegramą, tuojau Kolčaką ir jo artimuosius perdavė Irkutsko revoliuciniam komitetui. 1920 m. vasario 20 d. rytą ledais sukaustytos Angaros pakrantėje nuaidėjo keli šūviai...
Iš visos sąjungininkų kariuomenės vien tik čekai per Vladivostoką parvyko į Tėvynę tvarkingai ir mažai nukentėję. Jie traukėsi pirmieji. Jų žinioje buvo Sibiro geležinkelio linija. Kitų silpnesnių sąjungininkų nepaisė. Iš 12000 lenkų karių tik 1500 pavyko, plk. K. Rumšai vadovaujant, pasiekti Vladivostoką ir laimingai grįžti į Lenkiją. Latvijos karinis dalinys stovyklavo arti Vladivostoko, bet jam neteko kautis. Jūros keliu buvo grąžintas į tėvynę.
Karininkai lietuviai toli nuo Tėvynės išgirdo Lietuvos balsą
Sibiro lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono likimas yra tragiškas, tačiau garbingas mūsų kovų už Nepriklausomybę pavyzdys, nes karininkai lietuviai, būdami toli nuo Tėvynės, išgirdo Lietuvos balsą, kuris jų krūtinėse suskambėjo galingais trimitais kelkitės ir organizuotai grįžkite pas savus, Tėvynei reikia Jūsų tvirtų rankų ir karštų širdžių. Ir jie, nepabūgę tolių, suprasdami didžiulius sunkumus kelyje į Tėvynę, pasiryžo šiam sunkiam ir sudėtingam darbui. Ne jų kaltė, kad jų dora, sąžiningumas ir geranoriškumas susidūrė su rafinuota bolševikine klasta. Aišku, kad nebuvo reikiamai įvertinta bolševikinės propagandos reikšmė ir galimybės. Nors ir nujausdami priešišką kai kurių bolševikuojančių kareivių elgesį, karininkai nesiėmė represinių priemonių, tikėjosi, kad viskas išsispręs pajudėjus traukiniui į Rytus. Deja, nespėjo.
Ši istorija buvo nuolat prisimenama nepriklausomoje Lietuvoje. 1934 m. gruodžio 9 d., minint 15-ąsias bataliono tragedijos metines, buvo padėtas vainikas ant Nežinomojo kareivio kapo Karo muziejaus sodelyje, Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune žuvusiųjų atminimui pagerbti prikalta lenta su žuvusiųjų vardais, aukotos šv. Mišios. 1937 m. rugsėjo 79 dienomis Kaune įvyko lietuvių karių sąjūdžio Rusijoje suvažiavimas. Jame iškilmingai buvo paminėti visi lietuvių daliniai Rusijoje. Pagerbtos ir išgelbėtos Rusijoje vėliavos: Vytauto Didžiojo vardo atskiro Sibiro lietuvių bataliono, dvi Vitebsko lietuvių bataliono ir XII rusų armijos karių sąjungos. Karo muziejaus direktorius gen. Nagevičius pabrėžė, kad jis šias vėliavas Karo muziejuje saugojo kaip brangiausią tautos relikviją; jis net ir labai prašomas niekam jų nedavęs išnešti į jokias iškilmes. Tik šio suvažiavimo metu jos pirmą kartą išnešamos ir atiduodamos į rankas tiems, kurie sunkiausiomis valandomis svajojo apie Lietuvos laisvę ir už ją kariavo. Suvažiavime dalyvavo 40 Sibiro lietuvių bataliono kareivių, iš jų septyni karininkai: ats. maj. Petras Linkevičius, plk. ltn. Kazimieras Pašilys (Podgaiskis), mjr. Pranas Klimaitis, mjr. Juozas Tomkus, Petras Kiaušas, brig. generolas Kazys Navakas. Suvažiavime nedalyvavo Viktoras Trečiokas ir gydytojas Jonas Gasiūnas. Jonas Motiejūnas ir Vincas Tribendis nebuvo grįžę iš Rusijos.
Veltui ieškotume medžiagos apie šiuos įvykius ar jų dalyvius okupacinio laikotarpio enciklopedijose. Dėl suprantamų priežasčių nerasime nieko. Tačiau yra viena pavardė, kuri nusipelnė šių garbingų leidinių įamžinimo. Tai Juozas Steponaitis, pagrindinis šios tragedijos kaltininkas, iki galo įvykdęs savo juodą darbą. Kad pakliūtų į tokius garbingus leidinius, nepakako jo gyvenimo nuopelno išdavystės, todėl buvo sukurtas mitas apie jo dalyvavimą Spalio revoliucijoje. J. Steponaitis, dirbęs partijos sekretoriumi, UGPU tardytoju ir informatoriumi, pedagogu, 1945 metais mirė Omske.
Dabar jau žinome kai kurių kitų Sibiro lietuvių bataliono likimus.
Majoras Pranas Klimaitis (gimęs 1883 m. sausio 8 d.) 1925 metais išėjęs į atsargą, dirbo žurnalistu. Mirė 1940 metų vasario 1 d. Vilniuje.
Atėjo 1940 m. birželio 15 d. Prasidėjo tragiškos Lietuvai dienos. Tragiškos lemties neišvengė ir pasilikę Lietuvoje Sibiro lietuvių bataliono karininkai.
Majoras Juozas Tomkus (gimęs 1896 03 25) kalintas Krasnojarsko, vėliau Irkutsko kalėjimuose, 1921 metais grįžo į Lietuvą. 1927 metais baigė Lietuvos Universiteto (LU) Teisės fakultetą, dirbo Valstybės kontrolėje. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 11 d. suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir liepos 13 dieną jame nužudytas.
Plk. ltn. Ignas Kazimieras Pašilys (Podgaiskis, gimęs 1897 11 26) po bataliono tragedijos Čeremuškine vėliau buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. 1921 metais grįžo į Lietuvą. Prasidėjus okupacijai dirbo Zarasų miesto ir apskrities komendantu, greitai suimtas, kalintas Zarasų kalėjime, prasidėjus karui, 1941 metų birželio 24 ar 25 dieną nužudytas.
Brigados generolas Kazys Navakas (gimęs 1894 11 26) 1918 metais grįžo į Lietuvą. 19341940 metais dirbo kariuomenės intendantu. Pasitraukė į Vokietiją, 1945 metų kovą mirė Pomeranijoje.
Mjr. Petras Linkevičius (gimęs 1898 11 19) 1920 metais grįžo Lietuvą. 1925 metais baigė LU Teisės fakultetą. 19381940 ir 19411944 metais dirbo Šiaulių miesto burmistru. Karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. 1947 metais iš Vokietijos emigravo į JAV. Mirė 1981 06 16 Čikagoje.
Negalėjo savo sūnaus žuvimo vietos aplankyti žinomas pedagogas, aktyvus Lietuvos švietimo sistemos darbuotojas Antanas Kasakaitis. 1944 metais pasitraukęs į Vakarus, 1981 metais mirė Čikagoje.
Sibiro lietuvių bataliono vėliava, sudėtingiausiomis aplinkybėmis jaunos bataliono vado žmonos Elžbietos Linkevičienės atvežta į Lietuvą ir perduota Karo muziejui (čia Nepriklausomybės metais kabojo Elžbietos Linkevičienės portretas), išsilaikiusi muziejuje karo metais, dingo 1951 metais pertvarkant muziejaus fondus (pervežant iš muziejaus į Nemuno gatvę).
Turime įamžinti
Iki šių dienų išliko atminimo lenta Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje su užrašu apie Čeremuškino tragediją ir nužudytųjų vardais. Paminėti žuvusiųjų vardai ir 1988 metais atkurtoje žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę aukų kriptoje Karo muziejuje.
Galima būtų ir pasvajoti. Kaip gražu būtų pritvirtinti Atminimo lentą Čerepanovo geležinkelio stotyje, pastatyti Atminimo kryžių Čeremuškino kapinėse. Sunku būtų įvykdyti vėliau nužudyto mjr. Juozo Tomkaus svajonę parvežti Tėvynės išsiilgusiųjų kaulus į Lietuvą. Suprantama, kad tai nėra paprasta. Tačiau veikia įvairios visuomeninės karių organizacijos, lietuvių organizacijos Sibire (tarp jų Pasaulio lietuvių bendrijos Sibiro skyrius), plėtojami verslo ryšiai, kai kas važiuoja aplankyti tremties vietų ir artimųjų kapų Altajuje. Pro Čerepanovo stotį pravažiavo tūkstančiai tremtinių. Be abejo, tarp jų buvo žmonių, kurie žinojo apie šią tragišką istoriją.
Ši tema amžinoji gėrio ir blogio kova galėtų rasti atgarsį rašytojo ar režisieriaus, kino operatoriaus ar dailininko kūryboje. Ši tema amžina kaip pats gyvenimas. Jau stovėdami ant pagrindinio kelio, vis dar dairomės į šalis. Sprendžiame klausimą, ar vykti traukiniu į Europą kartu su čekais ir lenkais ar rogėmis į stepes paskui netikrus pranašus...
© 2015 XXI amžius
|