|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Rožinis dvasinės pakopos Dievo šviesos link Interviu su Seimo nariu Povilu URBŠIU
Iš Jūsų pasisakymų galima spręsti, kad remiatės tikėjimo vertybėmis. Kiek jos padeda gyvenime? Tikėjimą suvokiu, visų pirma, kaip tarnystės dvasią man skirtame išganymo kelyje. Mano tikėjimas turėjo savo brandos laiką, jis augo kartu su manimi. Sąjūdžio laikais atrodė, jog pakanka išpažinti kilnią idėją ir aukotis dėl jos. Po kurio laiko supratau: kokia graži bebūtų idėja laisvė, meilė Tėvynei ji pati nėra tikslas. Ji yra tik priemonė tobulėti kaip žmogui Dievo kūriniui. Džiaugiuosi, kad Dievas man siuntė išbandymus ir žmones, padėjusius bręsti šiame tikėjimo kelyje. Kas duoda stiprybės ir įkvėpimo nelengvame ir įtemptame Seimo nario darbe? Svarbiausia nesureikšminti, kad esi Seimo narys, ir nepamiršti, kad tai Dievo skirta tarnystės misija. Kartu tai išbandymas, nes valdžia yra susijusi su galios, puikybės pagunda. Nors politikos esmė yra pašaukimas tarnauti kitiems, viešųjų reikalų atstovavimas, bendro gėrio siekimas, bet dažniausiai tai tampa intrigų, tuštybės erdve. Norint neišdžiovinti savo sielos politinėje kaitroje, reikia ją pastoviai laistyti malda. Dažnai tenka sau priminti, jog Kristus pirmajam rojaus vartus atvėrė nusikaltėliui, kuris, šalia Jo būdamas ant kryžiaus, įtikėjo, kad Jėzus yra Dievo sūnus. Man asmeniškai yra iššūkis nepaversti savo tikėjimo teisumo įrankiu smerkti ir teisti kitus. Kai stengiesi nemeluoti ir elgtis sąžiningai, net nepajunti, kaip po kurio laiko įtiki savo teisumu ir neklystamumu: sunkiai pripažįsti savo klaidas ir įžiūri tik kitų trūkumus bei netobulumus. Tada tik malda gali išgelbėti dvasią nuo pražūties teisuolio kokone, išlaisvinti ją iš puikybės gniaužtų. Dažnai Švč. Mergelės Marijos Gyvojo Rožinio draugijos renginiuose, pamaldose galima pamatyti ir Jus. Nežinia, ar dar nors vieną Panevėžio politiką ten galima sutikti. Kaip randate laiko ne vienai maldos valandai? Mūsų tikėjimą Dievas brandina kantriai. Jei tikėjimą priimamame nepasiruošę, emociškai, tai, kaip pasakyta, esame panašūs į tuos erškėčius ant akmenų, tarp kurių Dievo Žodžio sėklos greitai sudygsta, bet greitai ir sunyksta. Esu dėkingas, kad daugiau negu prieš dešimt metų, matyt, kai jau buvau pribrendęs naujam tikėjimo brandos žingsniui, aktorė Gražina Urbonavičiūtė su savo sūnumi Šarūnu parodė kelią į šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose. Būtent ten atradau maldos mokyklą, kuri, manau, mane subrandino atsiliepti į draugijos vadovės Nijolės kvietimą tapti Panevėžio Gyvojo Rožinio draugijos nariu. Prisipažinsiu, kad abejojau, ar mano apsisprendimo kiti draugijos nariai nevertins kaip noro pasirodyti, o ne būti su jais maldoje. Žinoma, dėl užimtumo kartais sunku išlaikyti savo prieraišumą rožinio maldai, bet būtent buvimas Gyvojo Rožinio draugijoje padeda jį išsaugoti. Kuo Jums ypatingas pamaldumas į Švč. Mergelę Mariją, kuo jis svarbus? Tą kelią man parodė benediktinas vienuolis tėvas Žeraras. Pirmojo susitikimo metu išklausęs mane, jis tiesiog į rankas įdavė rožinį. Iš pradžių reikėjo pastangų, kad rožinio malda prigytų manyje, paskui po truputėlį ji pradėjo skleistis mano dvasioje ir pajutau realią jos jėgą. Kai kuriems tikintiesiems rožinis atrodo kaip užmaršties reliktas... Bet iš tikrųjų teisingai pasakyta, kad rožinis mūsų dvasinės pakopos, vedančios per Švč. Mergelės Marijos užtarimą Dievo šviesos link, ir suteikiančios mūsų gyvenimui visai kitą prasmę, nes padeda besąlygiškai priimti mums skirtą Dievo valią ir ištverti Jo begalinę meilę, kurią ribotas protas ne visada gali aprėpti, suprasti ir net priimti. Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne išmokau netrikdomai būti rožinio maldoje ir patirti dvasios būseną, kai žodžiai ir mintys ištirpsta palaimingoje šviesoje. Tokiomis akimirkomis akivaizdžiai suvokiu, kad manyje atsiveria Dievo šventovės vartai, pro kuriuos išdrįsta nedrąsiai įžengti siela. Ir pajuntu, kaip ji tenai, Tėvo glėbyje, pravirksta dėl padarytų skriaudų ir sužeidimų. Tos nematomos sielos ašaros ir Dievo gailestingumas apvalo ir įkvepia eiti toliau išganymo keliu. Ačiū už pokalbį. Kalbėjosi Lina Kiršaitė
Iš Panevėžio Gyvojo Rožinio draugijos laikraštėlio
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |