Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kas slepiasi po VST skandalu

Gruodžio 1-ąją Delfi paviešino naujojo Viešojo saugumo tarnybos (VST) vadovo pulkininko Ričardo Pociaus interviu. Tai sukėlė didelį ažiotažą. Tai, ką pamatė dar tik penkis mėnesius vadovaujantis šiai tarnybai pulkininkas, pranoko jo nuogąstavimus. Buvo remiamasi tuo, kad ilgamečiam VST vadui Sergejui Madalovui išėjus į pensiją, paaiškėjo, jog į tarnybą buvo priimti jo giminaičiai. Dėl ko naujasis vadas tarnyboje jaučiasi, „kaip sovietinėje armijoje“, o pats VST „vidus yra sustagnavęs ir merdintis“, nors kolektyvas, kuriame yra per tūkstantį žmonių, „neblogas, yra tikrai išmanančių savo darbą, atsakingai ir pareigingai vykdančių savo pareigą pareigūnų, bet yra ir dalis tokių, kurie net neina į tarnybą, nežino, ką veikia šioje tarnyboje“. Dar blogiau su aprūpinimu technika: „VST turi istorines sovietų 1962 metų gamybos BTR klasės karines transporto priemones be įrangos, be langų, be bokštelių. Tai – plikos važinėjančios skardinės. Tokių šarvuočių visiškai negalimi naudoti atliekant mūsų funkcijas, jie visiškai neatitinka jokių reikalavimų taikos meto užduočių vykdymui. Vienintelis dalykas, kurį jie gali – išlaužti kokius nors kalėjimo vartus, jeigu, aišku, vairuotojas pataikys į juos, nes ši transporto priemonė akla ir kelia pavojų tiek aplinkiniams, tiek mūsų pareigūnams. Tokie šarvuočiai net barikadų ardymui netinka. Juk nesusodinsime į tokius BTR’us savo žmonių ir nepaleisime prieš akmenis ir molotovo kokteilius, nekalbu apie apšaudymus ar sprogstamuosius užtaisus – pareigūnai juk net išsilaipinti iš tokių šarvuočių negalės, nes nemato, kur išsilaipina, ir išsilaipinimo angos viršuje, taigi jie pasmerkti žūčiai. (...) Pagrindinė ginkluotė – tų pačių metų (apie 1960 metus) gamybos sovietinis automatas „Kalašnikov“, kuris visiškai neatitinka jokių NATO ir ES reikalavimų ir standartų“. Šių ginklų sklaida, t.y. kulkos nukrypimas nuo taikinio iš to paties atstumo yra per 100 cm, o Lietuvos kariuomenės turimų „Heckler & Koch“ sklaida – 2–3 cm. Būtina įsigyti vandens patrankas – tai pats efektyviausias priešriaušinis ginklas. Plk. R. Pocius teigė, kad tarnyboje „yra nelojalių tarnybai, nelojalių valstybei žmonių“, kurių dalis „karo atveju ginklus atsuks prieš mus“. Į klausimą, kaip žiūrėti į tai, kad 2009-ųjų sausio riaušių prie Seimo metu įsisiautėjusią minią tramdę VST pareigūnai beveik visi kalbėjo rusiškai, vadas patvirtino, jog yra VST padalinių, kur niekas nekalba valstybine kalba, „tarpusavyje jie kalbasi kita kalba“.

Dar rugsėjį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nusprendė, jog buvęs VST vadas S. Madalovas pažeidė įstatymą spręsdamas sau artimų asmenų tarnybos klausimus – priiminėjo savo dukrai, anūkui, žentui, žento seseriai, dukterėčiai, dukterėčios dukrai ir dukterėčios sūnui palankius sprendimus: skyrė jiems premijas, suteikė aukštesnes kvalifikacines kategorijas bei tarnybos laipsnius, perkėlė į kitas pareigas. Tiesa, VTEK sprendimas buvo priimtas S. Madalovui jau išėjus į pensiją.

Tokie priekaištai bei kaltinimai, kuriais netikėtai ir staiga buvo apsvaidyta VST ir jos buvęs vadas, sukėlė didžiulį rezonansą tarp politikų ir apžvalgininkų. Kas vyksta, kai už tvarką valstybėje tiesiogiai atsakinga institucija negalima nei pasitikėti, nei ji pati įgali užtikrinti šiuolaikinius aukštus reikalavimus? Seimo Nacionalinis saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) jau kitą dieną pakvietė vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį, VST vadovą bei Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių Darių Jauniškį. NSGK pirmininkas Artūras Paulauskas patvirtino, kad NSGK buvo žinoma apie VST darbuotojus, keliančius abejonių dėl jų lojalumo valstybei, bet pabrėžė, kad tokių žmonių buvo nedaug – iki dešimt, o jų yra ir kitose struktūrose, pavyzdžiui, policijoje. Naujojo VST vado R. Pociaus atskleistą situaciją tarnyboje A. Paulauskas pavadino skandalinga, bet sakė anksčiau neturėjęs signalų dėl galimų pažeidimų. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė stebėjosi niekada anksčiau negavusi žinių apie negeroves Viešojo saugumo tarnyboje. „Niekada negirdėjau, o politikoje esu daugiau kaip dešimt metų, kad tokia netvarka gali būti šioje labai svarbioje struktūroje. Tada man kyla klausimas – naujas VSD vadovas tik pradėjo darbą, bet kodėl nieko neinformavo buvę VSD vadovai, kodėl tylėjo iki šiol NSGK, kodėl mes nieko apie tai negirdėjome?“ – kitoms valstybės saugumo institucijoms priekaištavo parlamento pirmininkė.

Buvęs ilgametis tarnybos vadas S. Madalovas, kuriam, jau pasitraukusiam į atsargą, po 25 metų tarnybos, buvo mesti įtarimai dėl situacijos šioje institucijoje, sakė, kad kalbėti apie tarnybos pareigūnų nelojalumą Lietuvai gali tik jų pasiaukojamo darbo nevertinantys asmenys. S. Madalovo nuomone, sakymas, kad VST yra nelojalių pareigūnų, – įžeidimas visam kolektyvui. Jis aiškino, kad nuo pat įsikūrimo tarnybai tekdavo sena technika, ginklai, jos poreikiai būdavo tenkinami 15–20 proc. Kiek jis berašė, jam buvo atsakoma, kad nėra pinigų. Iš minimalaus paprašyto kiekio lėšų tarnybai skirdavo tik po 15–20 proc. Jis provokacija pavadino kaltinimus, kad VST esama Lietuvai nelojalių žmonių, kad kai kurie pareigūnai konflikto atveju gali atsukti ginklą prieš šalies piliečius. Pasak S. Madalovo, vadinamasis pirmasis pulkas arba vidaus tarnybos dalinys, turėjęs iš sovietų perimti įkalinimo įstaigų apsaugą, pradėtas kurti praktiškai be jokio materialinio pagrindo. Dalinys įkurtas nešildomose Pravieniškių kolonijos patalpose, jam skirta viena transporto priemonė – raudoni „Žiguliai“, o ginklus kariai pasidarė patys. „Neturėjome nei kareivinių, nei ginkluotės. Įsikūrėme nešildomose patalpose, be karšto vandens. Pradžioje patys pasidarė muliažus – medinius automatus, tik vėliau dalinys gavo šimtą rusiškų automatų „Kalašnikov“, 1992 metų pabaigoje sulaukė per 2 tūkst. „Kalašnikov“ automatų. Dabar VST konvojavimo kuopos specialiojo būrio kariai turi šiuolaikinius vokiškus automatus, o apsaugos padaliniams jų nupirkti nebuvo galimybės. Patys iš pradžių pigiai pirko nurašytų rusiškų sunkvežimių „Zil“, „Ural“. Turėjo penkis „Zil“ ir du „Ural“, vieną „Ural“ daliniui dovanojo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Po to Finansų ministerija dovanojo šarvuotį. Tokiu būdu buvo sukurta organizacija. Finansinė injekcija pulkui skirta 1999 metais, kai sprogo dujų katilas ir maistą kariams imta gaminti lauko virtuvėse. Buvęs VST vadas provokacija vadina teiginius, kad dalis tarnybos karių yra nelojalūs Lietuvai ir net prieš jos žmones gali nukreipti ginklus. Jeigu atsirado, tai tyčia, kad pakenktų ST tarnybai. S. Madalovas neigė ir tvirtinimus, kad kai kurie pasitarimai VST vykdavo rusų kalba. Jis paaiškino, kaip dėl norinčiųjų stoti į STT jis pakviesdavo ir giminaičius, bet tik tada, kai to pareikalaudavo būtinybė.

S. Madalovas – čečėnų kilmės buvęs sovietų kariuomenės karininkas, 1975–1986 metais tarnavo sovietų armijos daliniuose Lietuvoje, gavo pulkininko laipsnį, buvo brigados vadas. 1986 metais pasitraukė iš sovietinės kariuomenės, atsisakė dalyvauti gresiančiame pilietiniame kare Uzbekistane, Tadžikistane, Gruzijoje. Dėl to S. Madalovui buvo iškelta baudžiamoji byla, 3,5 mėnesio jis praleido ligoninėse. Kurį laiką buvo išvykęs į Uzbekistaną ir pradėjo verslą. 1991 metais buvo pakviestas grįžti į Lietuvą ir kurti vidaus tarnybos pulką įkalinimo įstaigų apsaugai ir riaušėms malšinti. 1991 metais, kai sovietų armija ketino nutraukti įkalinimo įstaigų apsaugą ir paleisti 13 tūkst. kalinių, apsaugą perėmė VST. 1992–1993 metais iš Lietuvos traukiantis sovietų kariuomenei, vidaus pulkai perėmė visų įkalinimo įstaigų (Alytaus, Marijampolės, Pravieniškių, Vilniaus, Kauno kolonijų), kuriose tuo metu buvo laikoma apie 13 tūkst. kalinių, apsaugą, malšino kalinių riaušes, apsaugojo Lietuvą nuo planuotos destrukcijos. 1991–2007 metais S. Madalovas buvo Vidaus tarnybos 1-ojo pulko vadas, 2007–2015 metais – Viešojo saugumo tarnybos vadas.

Ginčas dėl S. Madalovo suskaldė politikus. Vienoje pusėje susirikiavo R. Pociaus šalininkai: vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, premjeras Algirdas Butkevičius. Kitoje – sukritikuotas buvęs VST vadas S. Madalovas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi jį apdovanojusi Dalia Grybauskaitė ir pirmasis faktinis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis bei, nors ir keista, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. S. Madalovas šių metų liepos 6 d. prezidentės buvo apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, o 1996 metais, kai prezidento pareigas ėjo Algirdas Brazauskas, buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. LDK Gedimino ordinu S. Madalovas buvo apdovanotas už ilgametį ir sąžiningą darbą Lietuvos valstybei. Prezidentė sukritikavo VST vadą R. Pocių, sakydama, kad apie netvarką ir nelojalumą valstybei prabilęs pareigūnas turėtų spręsti problemas, užuot rengęs „televizinius spektaklius“. Interviu LRT radijui ji perspėjo nerengti „raganų medžioklės“, ir atkreipė dėmesį į vidaus reikalų ministro S. Skvernelio atsakomybę. „Jei yra (nelojalių valstybei pareigūnų), tai labai keista, kad beveik pusę metų dirbantis VST vadas sugeba kovoti arba valyti sistemą tik televizijos ekranuose. Ką gi jis veikė tuos šešis mėnesius? Jis tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui, ką gi veikė ministras, jau visus metus dirbantis šioje sistemoje?“ – kalbėjo D. Grybauskaitė. S. Madalovo pusėn stojo ir pirmasis valstybės vadovas po nepriklausomybės atkūrimo V. Landsbergis ir pabrėžė, kad ne kartą grėsmingose krizėse šalį „gelbėjo būtent S. Madalovo vadovaujama tarnyba, visad pasirodžiusi ištikima Lietuvai“. V. Landsbergis aiškino, už ką S. Madalovas taip staiga tapo tokiu nepriimtinu: „Man svarbiausias klausimas – už ką keršija Madalovui? Aš tai galiu atsekti, atsimenu daug dalykų, kur buvo labai kritiškos padėtys, pavojingos valstybei: tada pirmasis pulkas (toks buvo pirmasis šios tarnybos pavadinimas – red.) atliko savo pareigą garbingai ir Madalovas visada buvo ištikimas savo valstybei. Jis pasakė: „Dabar Lietuva yra mano tėvynė“. Jo pavardė skamba rusiškai, bet jis yra čečėnas. (...) Turbūt liko mėnuo ar pora savaičių, kai, užuot pagarbiai jį išleidus, pradėta pulti, teršti tą išėjimą į poilsį. Prasidėjo kaltinimai, kad VST dirba jo žentas ar duktė, nors jo duktė ištekėjo už to karininko daug vėliau nei jis atsirado ten ir tapo karininku. Bet viskas sukeičiama vietomis, pasitelkiamas primityvus puolimas“. V. Landsbergis pasiūlė netgi skirti S. Madalovui laisvės premiją. (Beje, „apsižioplinęs“ Seimas lapkričio pabaigoje valdančiųjų balsais atmetė siūlymą Laisvės premiją skirti V. Landsbergiui. Po tokio Seimo sprendimo subyrėjo Laisvės premijos komisija, atsistatydinus daugiau kaip pusei jos narių. Socialdemokratų vadovas premjeras A. Butkevičius vis dėlto paragino persvarstyti sprendimą ir paskirti V. Landsbergiui Laisvės premiją. Ištaisyti klaidą siūlė ir Seimo vicepirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas. Tačiau tie pasiūlymai dėl Laisvės premijos paskyrimo V. Landsbergiui, kai Sausio 13-ąją minėsime 15-ąsias Sausio jos metines, taip ir sustojo ir, matyt, liks tik pasiūlymais, kaip dažnai viskas lieka tik politikų kalbomis).

Gruodžio 1 dieną LRT televizijos laidoje premjeras A. Butkevičius sakė, kad ne kartą buvo viešų pasiūlymų pertvarkyti VST ar bent jau integruoti ją į Policijos departamento veiklą. VST visada turėjo tarsi išskirtinį statusą, anot Premjero, „net nežinia, nuo kurių laikų“. „Ta tarnyba daug metų buvo nekontroliuojama, o už lėšų naudojimą nebuvo prašoma atsiskaityti“, – sakė A. Butkevičius. Jo nuomone, blogiausia tai, kad šioje tarnyboje yra pareigūnų, kurie lojalūs Rusijai, ne Lietuvai, tačiau turi teisę dirbti su slapta informacija. „Viešumoje jau pasirodžius informacijai, galiu kalbėti atviriau. Man ši informacija buvo žinoma prieš maždaug 7 mėnesius, bet viešai negalėjome apie tai kalbėti, nes tuo metu ta informacija turėjo būti slapta. Aš susipažinau su visa ta informacija, ją man pateikė vidaus reikalų ministras S. Skvernelis. Buvo atliktas didelis darbas – kelis mėnesius rinkta medžiaga, kokie giminaičiai, kur įdarbinti, kokie asmenys gauna atlyginimus, nors į darbą neina, kokie žmonės yra galimai nelojalūs mūsų valstybei. Blogiausia tai, kad tarp tų galimų nelojalių yra ir tų, kurie turi galimybę susipažinti su slapta informacija. Tuomet su ministru priėmėme sprendimą, kad Sergejus Madalovas turi būti atleistas iš pareigų, nors ir žinojome, kad bus didelis politikų spaudimas. Ta tarnyba buvo savotiškas status quo, kad atskaitinga tik kažkuriems politikams, ir nebuvo per daug leidžiama net atlikti tam tikrus patikrinimus. (...) Visą šią didelę bylą S. Skvernelis atnešė man į kabinetą. Paprašiau, kad visa ta surinkta medžiaga būtų dar kartą patikrinta, bet taip pat mes priėmėme sprendimą, kad reikalinga esminė šios tarnybos reorganizacija. (...) Esame numatę jau artimiausiame Vyriausybės posėdyje padidinti asignavimus vidaus reikalų sistemai nuo 6 iki 11 mln. eurų techniniam aprūpinimui ir darbo užmokesčio kėlimui. (...) Ne kartą buvo viešų pasiūlymų pertvarkyti VST ar bent jau integruoti ją į Policijos departamento veiklą. Tačiau, kai visi reikalingi teisės aktai pasiekdavo Seimą, jie visi būdavo atmetami ir niekada nesulaukta galutinio sprendimo“.

Iš politikų sutrikimo ir aiškinimųsi suprantama, kad jie patys ilgai nesirūpino nei asignavimų didinimu Viešojo saugumo tarnybai, nei sužinoję apie tam tikrą netvarką joje nesprendė jos opių klausimų ir labiau siekė problemas paslėpti tiek nuo kitų institucijų, tiek nuo visuomenės. NSGK pirmininkas A. Paulauskas ir Seimo pirmininkė L. Graužinienė netgi pripažino, kad jiems išvis nebuvo žinoma apie kažkokią netvarką VST. Tačiau reikėtų pritarti kai kurių politikų nuomonei, kad viešuose R. Pociaus pasisakymuose apie rimtas tarnybos problemas ir staiga iškeltame skandale galima įžvelgti politinį turinį ir tai, kad tokie „viešinimai“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Kita vertus, išryškėjęs susipriešinimas tarp politikų atskleidžia šios istorijos potekstę, kad Premjeras kartu su vidaus reikalų ministru tokiu būdu neakivaizdžiai kovoja su prezidentūra. Kaip ten bebūtų, labiausiai apie vidines VST problemas jau senokai žinojo tiek naujasis VST vadas plk. R. Pocius ir vidaus reikalų ministras S. Skverelis, jau kitą dieną po skandalingo interviu sakę, kad surinkta informacija apie galimus įstatymų pažeidimus Viešojoje saugumo tarnyboje bus perduota teisėsaugos institucijoms, tiek premjeras A. Butkevičius. Vidaus reikalų ministro tvirtinimu, situacija VST susidomėta pernai gruodį, kai buvo gautas Šaulių sąjungos kreipimasis dėl VST priklausančio Rūdininkų poligono. Tuomet paaiškėjo, kad valstybės turtu gali naudotis Lietuvai priešiškos jėgos. „Buvo oficialus Šaulių sąjungos kreipimasis su konkrečiais faktais, pateiktos fotografijos, kas vyko VST Rūdininkų poligone, kada Lietuvos patriotai, nusiteikę ginti valstybę, negali treniruotis, bet pateiktos nuotraukos, kur neaišku, kokiais tikslais su rusiška amunicija žmonės naudoja mūsų valstybės resursus ir „atidirba“ taktiką, kaip užimti pas mus pastatus. Tada prasidėjo patikrinimai per viešuosius tinklus ir atsirado nemažai tokių žmonių – tikrai tai nėra šimtai ir tūkstančiai, – kurie skelbiasi, ką jie galvoja apie mūsų valstybę, dėvėdami ir mūsų, ir svetimos valstybės uniformas, sakydami „Poka ja vojuju za Litvu“ (kol kas aš kariauju už Lietuvą)“, – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete pasakojo S. Skvernelis. Pasak jo, informacija apie VST tarnaujančius galbūt Lietuvai nelojalius asmenis perduota Valstybės saugumo departamentui. „(...) yra kalbėta su tais žmonėmis, kai kurie tas nuotraukas yra paskelbę prieš porą ir daugiau metų, kai buvo kita situacija. Jie pripažino, kad buvo kvaili, klydo. Profilaktinis darbas su jais yra atliekamas“, – tvirtino ministras. „Manau, kad tarnyba, didžioji dalis, yra ištikima, lojali, kompetentinga, profesionali, tačiau neturi tam tikrų įrankių. Manau, kad sausio 1 dieną turėsime kito modelio tarnybą ir problemos, kurios čia išdėstytos, tikrai bus likviduotos“, – tikino S. Skvernelis.

Naujasis VST vadas plk. R. Pocius anksčiau yra dirbęs Krašto apsaugos departamente prie Vyriausybės, Lietuvos taupomajame banke, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Krašto apsaugos ministerijoje, vadovavo Karo policijai. Yra dalyvavęs misijoje Afganistane kaip JAV ir Lietuvos kontingento vadas, atlikęs daugiau kaip 200 kovinių operacijų. R. Pocius nuolat kėlė kvalifikaciją, stažavosi Danijoje, JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje ir kitur. Baigė JAV karo teisės kursus, JAV jūrų pėstininkų kursą (specialus kovinis parengimas), kovinį parengimą įgijo Antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, dalyvavo specialiuose vadų rengimo antiteroristinėms operacijoms kursuose, NATO pratybose. Išsilavinimą jis įgijo Lietuvos teisės ir Vilniaus universitetuose, studijavo Kanados ginkluotųjų pajėgų mokykloje bei Baltijos gynybos koledže Estijoje. Pulkininkas leitenantas daug kartų skatintas, apdovanotas pasižymėjimo ženklais ir medaliais, vardinėmis dovanomis. Yra daugkartinis šalies šaudymo čempionas, kovinio sporto meistras, treneris bei tarptautinės kategorijos teisėjas. Penkerių metų kadencijai paskirtas VST vado pareigas R. Pocius pradėjo eiti nuo šių metų birželio 30 dienos.

© 2015 „XXI amžius“