Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms

„Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą“

(Mykolas Kleopas Oginskis, 1794 04 29)

M. K. Oginskio tėvas kunigaikštis Andrius Ignas Joachimas Juozapotas Oginskis

M. K. Oginskio mama grafaitė Paula (Paulina) Šembek

A. Molinari. M. K. Oginskis. XIX amžius

J. Oleškevičius. M. K. Oginskis. XIX amžiaus pirmoji pusė

M. Moreau. Laikrodis. XIX amžiaus antroji pusė

Tęsiame pasakojimą apie Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833). Šį kartą susipažinkime su aplinka, kurioje gimė ir augo valstybės veikėjas ir kompozitorius kunigaikštis.

Tėvai

M. K. Oginskio tėvai buvo Lietuvos didysis kancleris, Trakų vaivada ir kaštelionas, kunigaikštis Andrius Ignas Joachimas Juozapotas Oginskis ir grafaitė Paula (Paulina) Šembek.

Kunigaikštis Andrius Ignas Joachimas Juozapatas Oginskis buvo iškilus LDK valstybės veikėjas (Lietuvos ginklininkas, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pasiuntinys Vienoje ir Peterburge, Trakų kaštelionas (1778–1783), Trakų vaivada (1783–1778), Ašmenos (nuo 1757 metų), Guzovo, Kadarijos, Mockų ir Platelių seniūnas, kurį laiką valdęs Platelius (Plungės r.) ir Luokę (Telšių r.). Jo tėvai (Mykolo Kleopo seneliai) buvo Tadas Pranciškus Oginskis (1712–1783) ir Izabelė Radvilaitė (1711–1761).

Andrius Oginskis gimė 1740 m. balandžio 13 d. Taduline (Vitebsko vaivadija, Lenkija). 1755 metų gegužę, vos 15 metų sulaukęs, gavo pulkininko laipsnį, kurį jam užleido dėdė iš tėvo pusės Ignas Oginskis. 1757 metais jo tėvas T. Pr. Oginskis Andriui perdavė teisę į Ašmenos seniūniją ir Ašmenos seimelio prižiūrėtojo pareigas. 1758 metų spalį A. Oginskis buvo Seimo atstovas iš Infliantų. 1760 metais, kaip Kauno atstovas, gavo Lietuvos tribunolo lazdą. 1762-aisiais, kaip Infliantų atstovas Varšuvos seime, gavo Lietuvos kardininko (didžiojo ginklininko) laipsnį.

Paulos Šembek tėvai buvo grafai Jadvyga Rudnicka-Šembek ir Bresto seniūnas, generalinis adjutantas Marekas Šembekas. Paula (Paulina) Šembek gimė 1737 metais Breste (Lenkija). Pirmą kartą ji ištekėjo už karaliaus šambeliono grafo Celestino Lubenskio. Santuokoje gimė sūnus Feliksas Valerjušas Vladislovas Lubenskis (1758–1848). Pirmasis Paulos vyras C. Lubenskis mirė 1759 metais. Antruoju jos vyru 1760 metais tapo Belzo vaivados ir Guzovo seniūno Mykolo Antano Potockio sūnus Jonas Prosperas Potockis. Susituokus Paulinai Šembek atiteko Guzovo seniūnija. Gyvendama šioje santuokoje Paulina Guzove 1761 metais susilaukė sūnaus Antano Protazo Jacho Potockio. Antasis jos vyras J. P. Potockis mirė 1762 metais. Trečiuoju Paulos Šembek vyru tapo 23 metų Andrius Oginskis.

1763 m. liepos 21 d. Guzovo miestelyje (Lodzės vaivadijoje, netoli Varšuvos) jaunasis kunigaikštis vedė našlę su dviem mažais vaikais. 1765 metais A. ir P. Oginskiai susilaukė sūnaus Mykolo Kleopo Oginskio, o 1774 metais – dukters Juzefos. Šeimos reikalai Andriaus Oginskio neatitraukė nuo valstybinių pareigų. Jis greitai kilo karjeros laiptais. Dar 1764 metų gegužę, kai nebuvo faktinės valdžios, Varšuvoje pasirašė Čartoriskių konfederaciją. Karūnavimo Seime metu prisiekė Stanislovui Augustui ir įsigijo Guzovo dvarą. 1766 metais seimo pavedimu A. Oginskis dalyvavo Lietuvos Iždo komisijos (finansų komiteto) darbe, o 1769 metais, senato įpareigotas, kaip ypatingasis pasiuntinys išvyko į Sankt Peterburgą. Ten neužsibuvo, nes carienė Jekaterina II nenorėjo priimti jokių delegacijų (šio fakto A. Oginskis, prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą, nežinojo). Dėl šios misijos Baro konfederatai jį paskelbė priešu ir panaikino jo valdas, o karalius Augustas pasielgė priešingai – suteikė A. Oginskiui Baltojo Erelio bei Šv. Stanislovo ordino kavalieriaus titulus. 1771 metais karalius Augustas A. Oginskiui pavedė eiti Lietuvos pasiuntinio pareigas. Jam buvo patikėta ATR ypatingojo pasiuntinio Vienoje misija. Karalius, siųsdamas kunigaikštį į Vieną, tikėjosi sulaukti Austrijos paramos valstybei ir palaikymo vienijant Baro konfederatus su sostu. A. Oginskis į Vieną iš Varšuvos išvyko 1772 metų sausį. Derybos su Baro konfederatais, kuriems vadovavo Mykolas Pacas, buvo bergždžios. Per atsisveikinimo audienciją (iš Vienos išvažiavo gruodį) Austrijos imperatorius pasiuntinį užtikrino, kad trijų imperijų – Austrijos, Prūsijos ir Rusijos – nuostata dėl Lenkijos padalijimo nepakito, o karaliaus Augusto pasipriešinimas gali tik pakenkti susidariusiai padėčiai. Ši A. Oginskio misija baigėsi nesėkmingai. 1773 m. gegužės 5 d. A. Oginskis pateikė apie ją Seimui ataskaitą. 1773 m. balandžio 27 d. jis tapo Lietuvos didžiuoju kancleriu (sekretoriumi), birželį dalyvavo slaptų konfederacijų veikloje ir kaip karaliaus patikėtinis aptardavo valstybės vyriausybės sudėtį, veiklą po ATR padalijimo. Seimas dar kartą delegavo A. Oginskį į Vieną. Ten jis dirbo iki 1774 metų rugsėjo. Šį kartą jo misija buvo sėkminga. Už tai ATR seimas A. Oginskiui paskyrė Guzovo (Sachačevo žemės), Kadarijos, Mockų ir Platelių (Trakų vaivadija) seniūnijas. 1773–1775 metais A. Oginskio žinioje buvo Platelių dvaras ir Luokė. 1774 metais ėjo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Sankt Peterburge. 1775 metų liepą A. Oginskis tapo Trakų vaivadijos deputatu seime. Jo teta Elena Oginskienė neturėjo palikuonių ir savo testamentu užrašė Sokolovo žemes Palenkėje ir palivarką Žemaitijoje, priklausiusį Platelių seniūnijai. 1778 metais A. Oginskis tapo Trakų kaštelionu ir kaip Trakų kaštelionas – Senato nariu ir Lietuvos didžiuoju maršalka. 1780-aisiais – senatorius, Ašmenos seniūnas, Bresto vaivada. Nuo 1783 metų gruodžio ėjo Trakų vaivados pareigas. Lapkritį gavo tėvo Tado Pranciškaus Oginskio palikimą – Izabelino žemių kompleksą Ašmenos paviete. A. Oginskio rezidencija buvo Guzove. Ten jis itin daug dėmesio skyrė ūkio tobulinimui, o 1783 metais įvykdė žemės dalybų, išsaugojimo ir melioracijos reformą, parengė spaudai (1786 metais Varšuvoje išspausdintą) leidinį „Ekonomikos instruktažas žmonėms, kurie eina tarnybą ūkyje...“

A. Oginskis buvo vienas iš masonų ložės „Išminties šventovė“, pertvarkytos į „Šv. Karolio riterių“ ložę, įkūrėjų. Jis mirė 47 metų, 1787 m. rugsėjo 12 d. Guzove, jo žmona Paulina – 1798 m. sausio 20 d. Abu palaidoti Miednevicų pranciškonų vienuolyne.

Paulinos Šembek portreto (saugomo Krasickių šeimoje Lenkijoje) nugarinėje pusėje nežinomas dailininkas yra palikęs užrašą, pasibaigiantį tokiais žodžiais: „Paulina iš Šembekų giminės [...] vadinama ponia Lietuvoje, Rusijoje ir Lenkijoje“.

Mykolas Kleopas Oginskis atsiminimuose rašo: „Mano motina Paulina, mergautine pavarde grafaitė Šembek, pirmą kartą buvo ištekėjusi už Lubenskio, kuris gyveno labai trumpai. Antrą kartą ištekėjo už Potockio, kuris maždaug po metų paliko ją našle. Pagaliau ji ištekėjo už mano tėvo Oginskio. [...] Kadangi su kiekvienu vyru turėjo po vieną sūnų, tai visuomenėje mano motiną dažnai vadindavo trijų provincijų motina. Mano motina buvo viena iš gražiausių Lenkijos ponių, jos elgesys buvo nepriekaištingas, ji galėjo būti geriausios žmonos ir švelniausios motinos pavyzdys“.

Sūnaus Kleopo auklėjimą P. Šembek ir A. Oginskis pavedė prancūzų pedagogui Žanui Roliui (Jean Rollay).

Andriaus ir Paulos Oginskių dukra Juzefa Sofija Oginskytė, gimusi 1774 m. liepos 15 d. Vienoje, kaip ir motina, buvo ištekėjusi tris kartus – už Igno Oginskio, Igno Šiškos ir Jono Nikodemo Lopacinskio. Juzefa Sofija Oginskytė mirė 1847 metais.

Mykolo Kleopo vaikystė

Vienintelis Trakų vaivados Andriaus Ignoto Oginskio ir Paulinos Šembek sūnus kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis vaidino svarbų vaidmenį politiniame, ekonominiame, socialiniame bei kultūriniame Lietuvos gyvenime. Jis buvo LDK politikas ir diplomatas, ministras (paskutinis didysis valstybės iždininkas), vienas iš 1794 metų sukilimo vadų, Rusijos imperijos senatorius, slaptasis imperatoriaus tarėjas, Vilniaus universiteto garbės narys ir mecenatas (1802 metais). Į Europos istoriją jis įėjo kaip polonezo a-moll Nr. 13, vadinamo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ („Les Adieux ą la Patrie“), ir kitų populiarių polonezų, mazurkų autorius.

Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis (lenk. Michał Kleofas Ogiński) gimė 1765 m. rugsėjo 25 d. Guzove, Lenkijoje. Jo tėvą, Andrių Oginskį Trakų vaivada paskyrė tuo metu, kai Mykolui Kleopui buvo vieneri metai. Sūnaus auklėjimą nuo mažens tėvai pavedė prancūzų pedagogui Žanui Roliui. Ankstyvoje vaikystėje išryškėjo Mykolo Kleopo gabumai muzikai. Daug dirbdamas greitai pats savarankiškai ėmė muzikuoti. Muzikos pagrindų ir groti pianinu mokė dvaro muzikas Juzefas Kozlovskis (1757–1831), smuiku – Džiovanis Batista Viotis (Giovanni Battista Viotti,1755–1824), Jarnovičius bei kiti garsūs pedagogai ir muzikai. Mykolas Kleopas muzikai buvo gabus ir greitai padarė didelę pažangą. Vėliau jis mokėsi ir pas kitus garsius ano meto pedagogus, muzikus.

Nuo vaikystės berniukas pasižymėjo lakia vaizduote, sumanumu. Svarbiausias žmogus, lėmęs kunigaikščio ateitį, buvo jo auklėtojas Žanas Rolis – iškilus pedagogas, bibliofilas, Oginskių giminės biografas, kitų šeimos atžalų ugdytojas. Mykolą Kleopą jis ne tik mokė tiksliųjų, humanitarinių disciplinų, bet ir auklėjo šviečiamojo humanizmo dvasia: įdiegė pagarbą dirbančiam žmogui, nuolatinės savišvietos priedermę, išugdė visuomeninę savivoką. Žano Rolio pasišventimo ir pedagoginio talento dėka jaunasis kunigaikštis įgijo universalų šviečiamojo pobūdžio intelektą, praktinius įgūdžius, stebino teorinėmis žiniomis ir efektyviai jas naudojo praktikoje: atlikdavo chemijos, fizikos bandymus, dirbo matininko darbus, stebėjo augalus, gamtą, sklandžiai bei įtaigiai reiškė mintis, diskutavo istorijos, politikos, filosofijos, literatūros temomis. Vėliau, jau būdamas brandaus amžiaus, nuolat susirašinėdavo su buvusiu auklėtoju Žanu Roliu. Jis yra pasakęs: „Jame mačiau visų įmanomų žmogaus dorybių idealą!“ Aštuoniolikos metų kunigaikštis Kleopas jau mokėjo prancūzų, anglų, vokiečių, italų, graikų, lotynų kalbas. Lenkų kalbos ir literatūros pradėjo mokytis sulaukęs šešiolikos, kai sąmoningai apsisprendė išmokti gimtosios kalbos, anksčiau ją girdėjęs tik iš auklės.

Jaunystėje didelę įtaką renkantis gyvenimo kelią M. K. Oginskiui turėjo įtakingiausias giminės atstovas, poetas, dailininkas, muzikas, knygų leidėjas, Vilniaus vaivada, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didysis etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis (1730–1800).

Politinė kunigaikščio veikla

Mykolo Kleopo Oginskio karjera prasidėjo 1786 metų priešseiminėje kampanijoje. Kai jis LDK Seime sakė pirmąją kalbą, jo mokytojas verkė iš susižavėjimo, o susirinkusieji ilgai dėkojo plojimais. Išskirtinis išsilavinimas atvėrė kelią plačiai politinei karjerai. Tais metais 21 metų jaunuolis buvo išrinktas pasiuntiniu į Seimą nuo centrinio Trakų vaivadijos pavieto. Seime M. K. Oginskį delegavo tikrinti Lenkijos iždo sąskaitų bei išrinko Lietuvos Iždo komisijos nariu. Kunigaikštis rūpinosi Lietuvos muitinių sistemos tobulinimu, teikė siūlymus, kaip efektyvinti muitinių darbą. Ketverių metų Seimo laikotarpiu M. K. Oginskis reiškėsi jau kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio šalininkas. 1788 m. lapkričio 9 d. pateikė Lietuvos Iždo komisijos sąskaitų tikrinimo delegacijai savo „Pastabas“, siūlydamas šios komisijos reorganizavimo projektą. 1789 metais tapo LDK kardininku.

1790 m. kovo 29 d. ATR ir Prūsijai pasirašius sąjungos sutartį, M. K. Oginskis paskirtas ypatinguoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Nyderlandų respublikoje sėkmingai vedė derybas su olandų prekybos namais dėl paskolos ATR.

Dailios išvaizdos, talentingas 25-erių M. K. Oginskis lengvai įsiliejo į Hagos diplomatinę aplinką. Gindamas ATR interesus derėjosi su anglų ambasadoriumi Nyderlanduose lordu Aucklandu, prūsų pasiuntiniu D. Kelleriu, Rusijos diplomatais, o 1790-ųjų spalį – su vykstančiu į Londoną Anglijos pasiuntiniu Prūsijoje Ewartu. 1790–1791 metų sandūroje jis buvo diplomatinėje misijoje Londone, po to – vėl Hagoje. Kunigaikščio aktyvumas įvertintas Šv. Stanislovo ordinu (1788 metais), po poros metų įteiktas ir Baltojo Erelio ordinas.

Istorikai pastebi, kad kunigaikščio politinėms orientacijoms įtakos turėjo ne tik meilė tėvynei, noras ją matyti nepriklausomą, bet ir atsakomybė už jam priklausiusius dvarus, ten gyvenusius žmones, gimines, draugus ir pažįstamus, su kuriais jis buvo susijęs. Šios priežastys lėmė, kad 1793–1794 metais, po II-ojo Žečpospolitos padalijimo, jis tapo LDK iždininku. Vadovauti LDK iždui pradėjo sudėtingomis aplinkybėmis: valstybė išgyveno šoką dėl antrojo padalijimo, o valdantieji sprendė teritorijų atidavimą Rusijai ir Prūsijai, kurių rūmai reikalavo sušaukti ATR Seimą, turėjusį patvirtinti užgrobtų teritorijų „atidavimą“ Rusijai ir Prūsijai. 1793 metais priešseiminėje kampanijoje ir vėliau, Gardino seimo metu, LDK didysis iždininkas vaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų. Svarbiausias M. K. Oginskio rūpestis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės finansai. Ir čia valstybė buvo atsidūrusi ties katastrofa: 1793 metų gegužės pradžioje LDK iždo kasoje Gardine grynaisiais nebebuvo nė grašio!.. M. K. Oginskio vadovaujama Lietuvos iždo komisija iš Gardino persikėlė į Vilnių ir gegužės 16 d. atnaujinusi savo veiklą, ėmė spręsti finansinius šalies reikalus.

Greta iždo rūpesčių Gardino seimo išvakarėse ir Seime Mykolas Kleopas Oginskis įsijungė į politinės grupuotės, rengusios valstybės gelbėjimo planus, veiklą. Suartėjęs su valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio aplinkos žmonėmis, LDK didysis iždininkas neliko abejingas priešseiminės kampanijos stebėtojas. Kaip vienas iš svarbiausių LDK senatorių-ministrų jis dalyvavo 1793 m. birželio 17 d. darbą pradėjusiame Gardino seime, tapusiame paskutiniuoju Seimu ATR istorijoje. Seimo darbo pradžioje, LDK didysis iždininkas su Vilniaus vaivada kunigaikščiu Radvila ir Vilniaus vyskupu atsiribojo nuo LDK konfederacijos lyderių, o „dvylika ar penkiolika Lietuvos provincijos atstovų, išrinktų Vilniaus vaivados kunigaikščio Radvilos, kunigaikščio Vilniaus vyskupo ir (...) didžiojo iždininko Oginskio įtakoje, pastariesiems nedalyvaujant, prisijungė prie opozicinės partijos ir prie karaliaus“.

Gardino seimo darbo pradžioje M. K. Oginskis laviravo: dažnai išvykdavo, kad nebūtų priverstas užimti aiškių pozicijų, retai pasisakydavo posėdžiuose, tačiau galiausiai pasirašė teritorijų atidavimo sutartis su Rusija ir Prūsija.

1793 metų rudenį LDK didysis iždininkas kartu su kitais LDK didikais, prisijungusiais prie „opozicinės partijos ir prie karaliaus“, t.y. su LDK didžiuoju maršalu Liudviku Tiškevičiumi ir Vilniaus vyskupu Ignotu Jokūbu Masalskiu jau aktyviai įsitraukė į Seimo darbą. Visi jie priklausė vadinamajai Stanislovo Augusto Poniatovskio ir Lenkijos didžiojo iždininko Frideriko Mošinskio „rūmų grupuotei“. S. A. Poniatovskio ir F. Mošinskio šalininkai siekė padalijimo metu derėdamiesi su Rusija parengti valstybę tolesniam egzistavimui: išlaikyti kuo daugiau Ketverių metų Seimo laimėjimų, sustiprinti vykdomosios valdžios galią Seimus šaukiant kas ketveri metai, sutvarkyti šalies administraciją ir finansus. Šiems ketinimams nepritarė save patriotais vadinusios Seimo grupuotės nariai, atmetę bet kokią derybų su Rusija galimybę ir konfederacijos vadovai broliai Kosakovskiai, norėję be pakitimų sugrąžinti senąją valdymo formą.

M. K. Oginskis pasisakė už Targovicos konfederacijos paleidimą ir Kosakovskių įtakos apribojimą bei Gardino seimo konfederacijos sudarymą. Atstovaudamas „rūmų grupuotės“ interesams, 1793 m. rugsėjo 6 d. M. K. Oginskis pateikė Seimui projektą dėl deputacijos Valdymo formai parengti sudarymo ir buvo paskirtas deputatu valdymo formos projektui rengti. Atsakingą M. K Oginskio požiūrį į valstybės ateitį rodo aktyvus jo dalyvavimas šios deputacijos veikloje. Gardino seimo konfederacijos aktą jis pasirašė jos sudarymo dieną – 1793 m. rugsėjo 15 d.

Kaip LDK didysis iždininkas M. K. Oginskis dalyvavo rengiant valstybės pajamų ir išlaidų, suderintų su po antrojo padalijimo susidariusia situacija, projektus. 1793 m. lapkričio 9 d. pateikė Seimui projektą apie Krašto ekonomiškumą (o Oszczędności krajowej). Nustatyti valstybės biudžetą, mokesčių dydį tuo metu buvo itin sudėtinga, nes padalijimo metu valstybė neteko dalies teritorijų, o naujoji valstybės siena nesutapo su administracinių padalijimų ribomis, pagal kurias iki tol buvo skaičiuojamos įplaukos į Lenkijos ir Lietuvos iždus. M. K. Oginskiui, neturinčiam didesnės patirties formuojant valstybės biudžetą, bet siekiant apginti LDK interesus ginčuose su Lenkijos ministrais, aktyviai talkino jo pakviestas LDK iždo komisijos narys Jonas Klečkovskis, Beje, M. K. Oginskis ir F. Mošinskis buvo vieninteliai ATR ministrai, nepraleidę nė vieno Seimo deputacijos posėdžio, rengusio valstybės biudžeto projektą.

M. K. Oginskis kartu su kitais LDK senatoriais bei ministrais siekė, kad būtų nustatytos Lietuvai palankesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovavimo Jungtinėje Valstybėje proporcijos, t.y. kad būtų suvienodintas Lenkijos ir Lietuvos administracinių vienetų (vaivadijų ir pavietų) skaičius. Deja, šioje srityje Lietuvos politikams nepavyko įgyvendinti savo tikslų. Nors M. K. Oginskis LDK didžiuoju iždininku tapo valdant konfederatams, jo neigiamas požiūris į jos tikslus atsiskleidė jau Gardino seime. Tai dar labiau išryškėjo 1794 metų pavasarį, kai jis įsijungė į sukilėlių gretas ir paneigė abejones dėl lojalumo konfederacijai bei okupantams.

1794 metais M. K. Oginskis dalyvavo Tado Kosciuškos vadovaujamame sukilime, buvo išrinktas Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos nariu (veikė 1794 metų balandžio–birželio mėnesiais), vadovavo Ukmergės, Švenčionių, Breslaujos apskričių sukilėliams, dalyvavo mūšiuose prie Valažino, Ivenčiaus, Vyšniavo (Baltarusija), organizavo kavalerijos diviziją, vadovavo šaulių būriui, kurį buvo apginklavęs iš savo lėšų. Vilniuje, Oginskiams priklausiusiuose Sluškų rūmuose, veikė sukilėlių štabas, o rūmų teritorijoje – sviedinių liejykla. Po sukilimo ir III Lietuvos–Lenkijos padalijimo, Lietuvai praradus nepriklausomybę, kunigaikštis, prisidengęs svetima pavarde, pasitraukė iš Lietuvos. Spėjama, kad būtent tuo laiku (1794) ir buvo sukurtas garsusis polonezas „Atsisveikinimas su tėvyne“.

Gyvendamas užsienyje, M. K. Oginskis laišku kreipėsi į Napoleoną, prašydamas padėti Lietuvai ir Lenkijai atgauti savarankiškumą, tačiau jis atsisakė, teigdamas, kad Lietuva ir Lenkija kaip ir bet kuri kita tauta pati ginklo pagalba turi atsikovoti savo teises.

Visoms pastangoms, siekiant atgaivinti Tėvynę, žlugus, M. K. Oginskį užklupo neviltis, trukdžiusi pakilti didžiajai politikai, o gal ir nebenorėjo joje dalyvauti.

1802 metais caras Aleksandras I atleido M. K. Oginskiui už nusižengimus rusų valdžiai, leido sugrįžti į Lietuvą, valdyti Rietavo seniūniją. Tais metais kunigaikštis buvo išrinktas Vilniaus universiteto garbės nariu. Dažniausiai gyveno savo rezidencijoje Zaliesėje, prie Smurgainių. Čia kūrė romansus, pjeses fortepijonui, rašė „Prisiminimus“, muzikinį-estetinį esė rinkinį „Laiškai apie muziką“, bendravo su ispanų smuikininku Eskudero, dainininku Paliani, su buvusiu muzikos mokytoju Jozefu Kozlowskiu.

Vis dėlto visai nurimti nepajėgė. Sugalvojo atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip autonominę Rusijos imperijos dalį ir 1810 metais net tapo caro slaptuoju patarėju. Caras lyg ir neprieštaravo, Oginskį paskyrė senatoriumi nuo Lietuvos, tačiau, paaštrėjus tarptautinei padėčiai, planas liko neįgyvendintas...

Tiek epizodų iš M. K. Oginskio politinės veiklos Lietuvos labui. O juk nepasakytume, kad šis didikas buvo grynakraujis lietuvis, bet buvo turtingas, galėjo gyventi dėl savęs: maudytis prabangos ir malonumų putose. Tačiau... turėjo didžius idealus, karštą širdį, plakančią mūsų visų Tėvynei – Lietuvai. Ar tai niekam šiandien nebado akių?

Kitame rašinyje susipažinsime su jo polonezais, dvarais, žmonomis ir vaikais bei kitu palikimu.

Parengė Julė KILČIAUSKIENĖ

 Paroda „Veidai iš būtojo laiko“

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2015-ieji metai yra paskelbti valstybės veikėjo, diplomato,  kompozitoriaus ir rašytojo Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) metais, o  UNESCO generalinės konferencijos nutarimu M. K. Oginskio 250-ųjų gimimo metinių jubiliejus įtrauktas į pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių datų sąrašą. Šia proga Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus M. Žilinsko dailės galerijoje (Nepriklausomybės a. 12) Kaune eksponuoja parodą „Veidai iš būtojo laiko“, kurioje pirmą kartą visuomenei plačiai pristatoma kunigaikščių Oginskių giminės išlikusi meno kolekcijos dalis.

Oginskiai nuo seno garsėjo kultūros ir meno puoselėjimu, ir dailės pomėgiu, jos kolekcionavimu bei mecenavimu. Belieka apgailestauti, kad nemaža dalis šių turtų buvo prarasta Pirmojo pasaulinio karo metu. Nepaisant to, Lietuvos valstybė paveldėjo daug užsienio ir Lietuvos dailės vertybių, kurios 1925 metais iš Plungės dvaro buvo atvežtos į tuometinį Valstybės muziejų.

Šiandien kolekcijoje yra per 300 tapybos, skulptūros, grafikos ir taikomosios dailės kūrinių. Didžiąją tapybos rinkinio dalį sudaro Oginskių giminės portretai, sukurti Lietuvos, Lenkijos ir Vakarų Europos meistrų. Iki šiol populiariausi yra prancūzų tapytojo F. X. Fabre‘o Florencijoje sukurti Amelijos Oginskytės ir Ireniejaus Kleopo Oginskio portretai. Dirbant prie jubiliejaus paminėjimui skirto projekto, muziejaus menotyrininkams pavyko nemažai papildyti pirminius duomenis, tiriamasis ir palyginamasis darbas padėjo nustatyti nemažai portretuojamų personalijų, pavyzdžiui, įtakingą Italijos didikę Vittoriją della Rovere, „Pikų dama“ iki tol vadintą Jadvygą Teresę Zaluskytę – Skuminienę-Tiškevičienę – Oginskienę, pirmąją Mykolo Kleopo žmoną Izabelę ar carą Aleksandrą I. Kiek anksčiau muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio tyrimų pagrindu identifikuoti itin reti Marijos Neri Oginskienės, Olgos Kalinovskos-Oginskienės, Mykolo Kleopo Oginskio (dail. J. Oleškevičius), du suaugusio Irenėjaus Kleopo Oginskio portretai (dail. J. K. Kaniewskis, C. De Paris). Iš grafikos technika atliktų portretų įdomūs A. Molinario mišria technika atlikti Mykolo Kleopo Oginskio ir Oginskienės portretai. Vertingas yra užsienio graviūrų ir lituanistikos rinkinys. Skulptūros rinkinyje daug marmuro biustų, tarp kurių keletas giminės portretų, kitų vertingų eksponatų. Tarp taikomosios dailės eksponatų daugiausia porceliano dirbinių ir dekoratyvinių bronzos statulėlių, keli laikrodžiai, trys Boulle stiliaus baldai, XVII a. juodmedžio spintelės bei sekreteras, inkrustuoti dramblio kaulu ir t.t.

Parodos koncepcijoje yra akcentuojamos Oginskių giminės asmenybės, naujai identifikuoti jų veidai, visuomenę supažindinant ne tik su portretais kaip meno kūriniais, bet ir su juose vaizduojamais žmonėmis bei jų ryšiais tiek su M. K. Oginskiu, tiek su visa plačia kunigaikščių gimine. Ekspoziciją sudaro ir kiti įdomūs, vertingi kolekcijos eksponatai, atspindintys Oginskių meninį skonį, kultūrinius interesus, pomėgius, dvaro aplinkos daiktai, siekiant sukurti užuominas į autentišką dvaro atmosferą. Paroda veiks iki 2016 m. balandžio 30 d.

© 2015 „XXI amžius“