Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

In memoriam

Sofija Šviesaitė – negęstanti išminties šviesa

Sofija Šviesaitė ir sediškis kun. Kęstutis Timofejavas viename iš paskutinių susitikimų jos namuose

Sofija Šviesaitė ir kun. Karolis Petravičius

Sofija Šviesaitė

Lietuva, tavo vardas švenčiausias –
Išdidi ir karališka Tu!
Išauginus vaikus, išnešiojus,
Vadinies paskui save sekt.

Šie iškilios amžinos atminties poetės Sofijos Šviesaitės žodžiai atgyja, kai žvelgi į Jos, didžios savo kūryba ir mylinčia širdimi, gyvenimą.

Ir sekė, ir bėgo, ir kentėjo, ir mylėjo tą Švenčiausią, Dangaus palytėtą, Lietuvą! Tik dėl Jos gyveno, tik Jai save atidavė. Todėl drąsiai galiu sakyti, poetė Sofija Šviesaitė – Lietuva!

Esame įpratę didžius žmones matyti kažkur toli, nepasiekiamus. Esame įpratę manyti, kad šventieji tik iš šventų paveikslų žvelgia. Tačiau yra tiesa, kad visa tikra didybė ir tikras šventumas telpa mylinčioje širdye, tokioje mažoje kaip didžios šventos poetės Sofijos Šviesaitės. Ir tą žmogaus gelmių didybę jautėme visi, kuriems nusišypsojo laimė savame gyvenime sutikti Poetę. Ir tą Dangaus šventumo grožį juk jau regėjome visi, kurie tik žvelgėme į josios mylinčias akis.

Didžiuojuosi esąs lietuvis, nes ši tauta dovanojo pasauliui didžių žmonių, didžių poetų. Mes esame laimingi turėdami Maironį, Justiną Marcinkevičių, Bernardą Braždžionį, bet tokios gilios kūrybinės minties, prasmės, gelmės poezijos dar neregėjau niekur ir tik atvertęs kuklias poetės Sofijos Šviesaitės knygas išvydau Dangaus galybės paslaptis, Tėviškės sodų baltumą, dangų siekiančius žodžių sparnus, žaliuosius Lietuvos laukus ir pakelės Rūpintojėlį:

Paskutiniam rožės žiedo lapui
Leisk nukristi ant manų delnų.
Dar laukinių dobilėlių kvapui
Vasarą apsaugok nuo šalnų.

Vėjas blaško sūkurius ant kelio,
Baigia giesmę pilkas vyturys.
Tu paklauski kryžkelės Smūtkelio:
Į Gimtinę kelias – kurs, kuris?..

Ne veltui ši Poetė yra gavusi ypatingą Popiežiaus Benedikto XVI palaiminimą, apdovanota daugybe poezijos premijų. Lietuva negali jos pamiršti. Kviečiu, prašau, atverskite jos poezijos knygas, skaitykite ir pamilkite, kaip aš pamilęs myliu vis labiau.

Ir atminkime jos didį darbą – knygą „Šaknys“. Juk visam pasauliui atskleista tiesa apie šv. Jono Pauliaus II (Karolio Voitylos) kilmę – istorijos pamirštą mamą Emiliją Kačerauskaitę iš Leckavos (Mažeikių r.). Juk žinome, kad dar kardinolas Karolis Voityla, vos tik išrinktas į šv. Petro Sostą, savo kardinolišką pijusę liepė išsiųsti į Lietuvą, į Vilnių, į Aušros Vartus – miestą, kuriame buvo 1906 m. vasario 10-ąją palaiminta jo tėvų Karolio Voitylos ir lietuvės žemaitės Emilijos Kačerauskaitės santuoka. Apie tai liudija knygoje „Šaknys“ išspausdintas kun. Eugenijaus Gerulio (JAV) laiškas Sofijai Šviesaitei, kuriame aprašomi kunigo susitikimai ir pokalbiai su šv. Jonu Pauliumi II: „Nuvežiau Popiežiui dovanų lietuvišką šv. Rašto vertimą (...) šią dovaną priėmęs Popiežius susimąstęs žvelgė į tolimą horizontą ir lėtai ištarė: „Šventasis Raštas lietuvių kalba“. (...) Vėliau Popiežiaus atsiklausiau, ar Jis Vilniaus Katedroje palaimintų atminimo lentą, kuri būtų toje vietoje, kur susituokė Jo tėvai. Į tai Jis atsakė, kad, kol gyvas, tokiais dalykais nesirūpina. Dabar, kai Jis jau yra miręs, būtų gražu, jei tą lentą Vilniuje turėtume!“ Apie neabejotiną lietuvišką Šventojo Popiežiaus kilmę liudija ir šviesios atminties didysis žemaičių vyskupas Antanas Vaičius, kuriam šiemet balandžio 5 dieną būtų sukakę 90 metų. Jis dar nuo gūdžių sovietinių laikų bendravo su poete Sofija ir buvo ypač mylimas popiežiaus Jono Pauliaus II. Man ir daugeliui kunigų, vyskupas A. Vaičius su jauduliu pasakodavo apie susitikimus Vatikane su Popiežiumi. Ypač atmintyje išliko vienas pokalbis, kuriame Vyskupas kalbėjo: „Apkabinęs mane Šventasis Tėvas tarė: GALVOJU IR GALVOJU APIE LIETUVĄ, YPAČ APIE TELŠIŲ VYSKUPIJĄ... JOJE KASDIENĄ VAIKŠTAU KRYŽIAUS KELIUS“.

Sofija Šviesaitė, pati nukentėjusi nuo sovietinės okupacijos ir visomis priemonėmis siekusi Lietuvos nepriklausomybės, suvokė milžinišką Popiežiaus įtaką sovietų imperijos žlugimui. Knygoje „Šaknys“ ji rašė: „Jeigu ne Šventojo Tėvo maldos, rūpestis ir prašoma Dievo Malonė, nei Lenkija, nei Lietuva nebūtų nusikračiusios sovietų okupantų raudonojo teroro. Tik Popiežiui ir Dievo Šv. Dvasiai veikiant mūsų Tautos Didvyrius, jų drąsą ir aukas, atgauta Laisvė ir Nepriklausomybė“. Skaitydamas Sofijos Šviesaitės poeziją ir veikalus, galėjau teigti, jog ji buvo. Pranašė, dar 2005 metais rašydama: „Šventasis Tėvas Jonas Paulius II – pati švenčiausia ir iškiliausia Žvaigždė, kurią Dievas atsiuntė šiam pasauliui. Reikia manyti, kad Jis bus kanonizuotas ir atsistos šalia Karalaičio Globėjo šv. Kazimiero altoriaus garbėje. Juk šis Popiežius yra ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos Globėjas, kuris nuolat sakė, jog „pusė mano širdies Lietuvoje“, ir viešai tai skelbė. Jis ją šavo širdies kampelyje visą amžių nešiojosi ir mylėdamas ją išsinešė Trispalvei plevėsuojant į pačią Amžinybę...“ Simboliška, kad S. Šviesaitė Amžinybėn iškeliavo Šv. Kazimiero šventės išvakarėse.

Tiesa, tiek S. Šviesaitė, tiek vysk. A. Vaičius, tiek daugelis žemaičių jautė nuoskaudą, kad Popiežius, lankydamasis Lietuvoje, negalėjo aplankyti savo Mamos tėviškės – Telšių vyskupijos. Vysk. A. Vaičius knygoje „Pašaukimo keliu“ rašė: „Išgyvenau ir dėl to, kad Šv. Tėvas negalėjo apsilankyti Telšių vyskupijoje. Ne kartą Jis man buvo sakęs, kad, jei Dievas leis, būtinai pas mus užsuks. Deja, programoje buvo numatyta, kad Šv. Tėvas apsilankys net trijose Kauno arkivyskupijos vietose ir ketvirtoje – Šiauliuose – nakvos, o Telšių vyskupija taip ir buvo palikta nuošalyje...“

Nepamirškime, kad S. Šiesaitė yra antros kartos šv. Jono Pauliaus II pusseserė iš mamos pusės, kad jos iniacityva buvo pradėta statyti naujoji Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Atminkime, kad ji – laisvės kovų dalyvė. Sudėtingu ir sunkiu Lietuvai metu įsiliejo į Lietuvos laisvės armiją. Su intelingentija ir dvasininkija aktyviai gynė tautos laisvės idėją. Dar 1945 metais viename eilėraštyje rašė:

Kilkime, broliai,

Kilkim arais.

Ginkim Tėvynę

Aštriais sparnais.

Eikim į žygį

Visi visi

Su vėzdais, dalgiais,

Nuogi, basi.

Broli ir sese,

Duokit rankas!

Kančios ar mirtys

Teisins raudas.

Viešpats palaimins

Žygį Tautos,

Pakils Tėvynė

Iš priespaudos!

Religinę-tautinę S. Šviesaitės poeziją, lietuviškumo puoselėjimą pastebėjo okupantų valdžia. Buvo persekiojama, suimta, tardymų metu žiauriai mušama, kaip pati pasakojo, tiesiog spardoma, kalinta. Tačiau niekada neišdavė nei Lietuvos, nei bendražygių. Slapta rašyta poezija, pogrindinis darbas dėl Lietuvos laisvės, gilus tikėjimas ir kasdienė malda buvo jos gyvenimo prasmė ir tikslas.

Autobiografijoje poetė rašė: „Eiles pradėjau rašyti nuo trylikos metų, mamos siuvėjos ir ūkininkės – poezijos mėgėjos – nuolat skatinama. Rašiau tik sau ir niekam nerodžiau“. Intensyviau kurti pradėjo nuo 1943 metų. Iš pradžių jos žodžiai ėjo į žmones pogrindyje spausdinamų eilėraščių posmais, skelbiančiais tikėjimo ir Lietuvos laisvės idėją. Pirmasis eilėraštis „Motinos meilė“ išspausdintas rajono laikraštyje 1977 metais. Ir tik kartu su Atgimimu (1989 metais) pasirodė lyrikos rinktinės „Mano žemė“ ir „Dienų kryžkelėse“. Pastaroji buvo išleista pogrindyje autorei nežinant. Knygelę parengė ir redagavo kun. Robertas Pukenis iš Panevėžio, kuris surinko eilėraščius, pasirašytus Marijos Rasaitės slapyvardžiu iš pogrindyje spausdintų leidinių: antologijos „Nemuno vaga“, savaitraščio „Apžvalga“, iš ranka rašytų ir perrašinėtų lapelių. Laikotarpis nuo Atgimimo iki šių dienų – pats produktyviausias poetės biografijoje. Išleisti poezijos rinkiniai „Aušrų regėjimai“ (1997), „Beržų laukimas“ (2002), „Alyvmedžio šakelė“ (2006), maldynėlis vaikams „Mano pirmoji Šventa Komunija“ (2007). S. Šviesaitės eilėraščius nuolat spausdino lietuvių išeivijos savaitraščiai „Tėviškės žiburiai“, „Dirva“, „Draugas“, „Tėviškės aidai“, žurnalas „Pensininkas“. Daugeliui jos sukurtų giesmių muziką yra parašęs Šiluvos vargonininkas, muzikologas Juozas Kavaliauskas. Rinkinys „...iš mano repertuaro“, kuriame yra dešimt S. Šviesaitės žodžiais sukurtų giesmių, paplitęs tarp užsienio lietuvių, tad gal ir nenuostabu, kad autorę iš Vatikano pasiekė jos dviejų giesmių vertimai į italų kalbą. Poetės posmams melodiją yra kūręs ir Australijoje gyvenęs kompozitorius Mečys Kymantas-Klajūnas. 2011 metais jos poezijos įkvėptas išleidau kompaktinį diską „Į pažadėtas dienas“, sukūriau muziką devyniolikai jos eilėraščių. Artimiausiu metu planuoju išleisti naują kompaktinį diską, kuriame skambės Poetės posmai. Daugybėje Lietuvos vietų rengiu kūrybos vakarus, kuriuose skaitoma jos poezija ir dainuojamos, giedamos jos eilės. Dar daugiau poezijos posmų (keletas knygų spausdinta rašomąja mašinėle) liko neišleista dėl sovietmečio, o vėliau – dėl finansų trūkumo.

Atgimimo laikais S. Šviesaitė aktyviai įsijungė į Krikščionių demokratų partijos, labdaringą „Caritas“ veiklą. Nuo 1995 metų ji buvo Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Už poezijos rinkinį „Aušrų regėjimai“ 2000 metais jai paskirta Vinco Kudirkos premija. 2005 metais Sofijai Šviesaitei įteikta Šatrijos Raganos premija už rašytojos atminimo puoselėjimą ir švietėjišką veiklą. Daug poetės pastangų įdėta, kad dienos šviesą išvystų kraštiečio kun. Juozo Stasiulio-Džiugo (1895–1974) tremtyje ant beržo tošies skiautelių ir cemento maišų lapelių parašyta istorinė poema „Danutė Rimgaudaitė – Apuolės pilies kunigaikštytė-karžygė“ (2000). Ji rūpinosi, kad į Mažeikius grįžtų Simono Daukanto gatvės vardas.

Garbinga giminė, garbingas gyvenimas, popiežių asmeninis dėmesys, daugybė apdovanojimų, jos išleistos poezijos knygos, maldynai, biografinės knygos, atrodytų, turėtų išpuikinti, bet keletą dienų prieš mirtį aplankęs poetę S. Šviesaitę kun. Kęstutis Timofejavas, kuris su ja bendravo nuo vaikystės, atkartoja jos žodžius: „Esu aš tik dulkelė, pati mažiausia iš visų. Ir iš kur man tokia laimė žinoti, kad mylimas visų Šventasis yra ir mano giminaitis...“ Po šito paskutinio gilaus pokalbio jie klausėsi mano kompaktinio disko – muzikoje skambančios poezijos. S. Šviesaitei akyse žibėjo džiaugsmo ašaros. Ir iki paskutinio atodūsio pati jau nebegalėdama rašyti vis klausė savo šventų poezijos žodžių ir vis prašydavo: „...įjunkit dar grotuvą“.

S. Šviesaitė – didis šventas žmogus, o kartu labai paprastas. Daug metų buvo tradicija švęsti jos gimtadienį. Šios šventės pačių artimiausių jai žmonių apsuptyje buvo tikrai ypatingos. Būdavo ilgų pokalbių apie kūrybą, šv. Joną Paulių II, apie Lietuvą... Ir būdavo viskas taip skaniai paruošta, jog norėdavosi, kad tie gimtadieniai nesibaigtų. Ne išimtis buvo ir paskutinis jos gimtadienis dar lapkričio 23-iąją, kai ji buvo ypač žvali ir linksma. Ji visada pirmoji Šv. Kalėdų ar Šv. Velykų rytą telefonu paskambinusi pakviesdavo sutikti naujomis eilėmis. Visada jos balse girdėdavosi jaudulio ir graudulio akordai, kad sulaukė brangių švenčių. Šias šv. Velykas ji jau švęs Amžių Viešpatijoje, nors norėtųsi dar prabilti jos eilėmis:

Dar pabūk, kur eisi naktį,

Vėtros perblokš, sutaršys.

Leisk delnuos įžiebsiu dagtį –

Takas tamsoje nušvis.

Dar pabūk, greit aušros skleisis,

Audros Saulės susigės.

Per Velykas Kristus kelsis,

Džiaugsmo žvaigždė užtekės.

Dar pabūk, pabūk šioj žemėj,

Šituos varganuos takuos.

Vilčiai neduok skęsti gelmėj,

Viešpats ranką tau paduos!

Dar pabūk!

Ji buvo labai vaišinga, pažeidžiamai atvira ir nuoširdi tarsi žiedas Tėviškės daržely, bet josios žodžiais vėl tariu:

Jeigu tavęs nebūt, žiedeli mažas,

Nerastų laimės bitės aviliuos.

Bereikšmiai kristų žemėn saulės lašas,

Nerastų laimės nė žmogus keliuos.

Ir vis dažniau, kaskart labiau suvokiu, kad dižiausias žmogui Dievo dovanotas turtas – Žmogus, keliaujantis, pasak S. Šviesaitės:

Į paskutinį didįjį kelią,

Į pažadėtas dienas,

Į amžinybės užslėptą šalį

Nugalėt pasaulio skriaudas.

Tad šiandien tikiu, kad mylima Sofija toje Amžinoje Laimės Šalyje yra laiminga, nes ji gyvenimo tikėjimo ir laisvės vėliavą nešė aukštai iškeltą iki paskutinio atodūsio.

Viename paskutiniųjų eilėraščių „Dvasios skrydis“, kuriam prašė mane sukurti muziką, poetė S. Šviesaitė tarsi atsisveikio su visais ją mylinčiais:

Liepsnoki Viešpačiui, ugnele,

Amžiais negęstančia Šviesa.

Ji mano sielos sparnus kelia,

Į JĮ skrendu visa visa...

Nežiūrint žemės audrų, vėtrų,

Griaustinių, liūčių ir žaibų –

Pas Protėvius taku žvaigždėtu,

Pro sutemas prie jų skubu.

Ten Amžinybės Karalystė,

Ten šaukia prigimties dvasia.

JO Saulę noris ten išvysti,

Kur amžiais šypsos JI visa.

Ten „Glioria JAM inexcelsis“

Gietot su chorais angelų.

Šviesa DIEVYBĖS nesileis,

Užstojama – tikėt galiu!

TIKIU!

Sofija Šviesaitė gimė 1927 m. lapkričio 23 d. Spurganų kaime, netoli Tirkšlių (Mažeikių r.). Tėvams laikinai išvykus gyventi į Sedą, ten Sofija pradėjo lankyti mokyklą. Nuo 1938 metų mokėsi Sedos progimnazijoje, o 1942 metais šeimai persikėlus gyventi į Mažeikius, mokslus tęsė Mažeikių gimnazijoje. Dėl antisovietinės veiklos negalėjo studijuoti literatūros, dar vėliau ilgus metus negalėjo įsidarbinti, tad dirbo atsitiktinius darbus. Ir tik netikėtai susikloščius palankioms aplinkybėms Sofija gavo sekretorės darbą Mažeikių centrinėje ligoninėje ir išdirbo daugiau nei 30 metų. Šalia darbo, visuomeninės veiklos, renginių, iki pat savo mirties kūrė eiles...

Sofijos Šviesaitės gyvybė užgeso einant 89-uosius metus, kovo 3-iosios rytą, jos namuose Mažeikiuose.

Amžinam poilsiui atgulė kovo 4 dieną Tirkšlių kapinėse (Mažeikių r.), prie savo tėvelių.

Kovo 10 dieną Mažeikių viešojoje bibliotekoje vyko S. Šviesaitės atminimo popietė, kurioje skambėjo jos poezija, buvo atliekamos giesmėmis tapusios jos eilės. Po renginio Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios už a.a. S. Šviesaitę.

Teišlieka šviesus Sofijos Šviesaitės atminimas visų artimųjų, draugų ir Jos talento mylėtojų širdyse. Juk Ji gyva savo KŪRYBOJE!

Kun. Karolis Petravičius

© 2016 „XXI amžius“