|
Gailestingumas migrantams
Šventojo Tėvo apsilankymas Meksikos pasienyje
Mindaugas Buika
|
Popiežius Pranciškus susikaupė
maldai pasienyje prie kryžiaus
žuvusiems migrantams atminti
|
Užbaigiant popiežiaus Pranciškaus vizito Meksikoje apžvalgų ciklą, norisi susitelkti į jo mintis, išsakytas toje Lotynų Amerikos šalyje dėl skaudžių migracijos problemų. Tai aktualu prisimenant Lietuvos ganytojų paskelbtą kvietimą maldai už lietuvius visame pasaulyje. Gerai žinoma, kad egoizmu grindžiama Europos Sąjunga (ypač rytinė jos dalis) išgyvena sunkią pabėgėlių priėmimo krizę. Pagaliau pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, senųjų migrantų sukurtoje didingoje šalyje, dabar stiprėja prieš naujuosius migrantus nukreipta retorika ir politiniai raginimai juos visus deportuoti ir pastatyti kažką panašaus į nepraeinamą kinų sieną kaimyninės Meksikos paribyje. Popiežiškosios rūpybos akiratyje
Apie migracijos problemas Šventasis Tėvas kalbėjo
paskutiniąją lankymosi Meksikoje dieną, vasario 17-ąją, aukodamas
šv. Mišias pačiame JAV pasienyje esančiame Chuareso mieste, kuris
yra pagrindinis legalių ir nelegalių migrantų, norinčių patekti
į Šiaurės Ameriką, susitelkimo centras. Ta proga galima priminti,
kad popiežius Pranciškus, kuris pats yra italų išeivių Argentinoje
sūnus, rūpinimąsi dešimčių milijonų migrantų padėtimi, yra padaręs
vienu svarbiausiu savojo pontifikato bruožu. Pasmerkęs tai, ką jis
vadina abejingumo globalizacija persekiojamų, išnaudojamų ir dėl
to svetur prieglobsčio ieškančių žmonių atžvilgiu, šios žinios skelbimą
pradėjo nuo savojo pirmojo apaštalinio vizito už Romos ribų.
|
|
Dievui ir Lietuvai
Kun. Vytenis Vaškelis
Kiekvieno žmogaus minčių, veiksmų ir gyvenimo būdo skirtingumas liudija, koks neaprėpiamai didis yra žmonijos Autorius Dievas, nes tarp žmonių egzistuoja marga vertybinių prioritetų įvairovė bei jų kaita. Antai Dievas siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45), bet kad įgytume Dievo Tėvo vaikų privilegiją ir padėtume kitiems veidu atsigręžti į Jį, neužtenka rodyti palankumą tiems, kurie mus priima kaip savus, bet mūsų moralinių principų kartelė keliama žymiai aukščiau kviečiami mokytis pagarbiai, su tikėjimu, atjauta žvelgti ir net mylėti, melstis už tuos, kurie mus ignoruoja, apkalba, pavydi ar net linki blogo. Taigi 1990 metais paskelbtas Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktas ne tik atvėrė galimybes mūsų tautiečiams demokratiškai ir savarankiškai kurti bendrą visuomenės gerovę, bet suteikė laisvę sutraukyti visas vidines melo, veidmainystės, prisitaikėliškumo, baimių ir daugelio širdis kaustančias vergiško mąstymo grandines, kad galėtume laisvai pažinti Dievą ir suprasti, kad tiktai Jis (anuometinės Aukščiausios Tarybos deputatų sprendimu) išvadavo mus iš raudonųjų agresorių tironijos. Viešpats, mums padovanojęs laisvę, laukė ir tebelaukia, kad mes ja tinkamai pasinaudotume.
|
|
|