In memoriam
Sofija Šviesaitė negęstanti išminties šviesa
|
Sofija Šviesaitė ir sediškis
kun. Kęstutis Timofejavas viename
iš paskutinių susitikimų jos namuose
|
Lietuva, tavo vardas švenčiausias
Išdidi ir karališka Tu!
Išauginus vaikus, išnešiojus,
Vadinies paskui save sekt.
Šie iškilios amžinos atminties poetės Sofijos
Šviesaitės žodžiai atgyja, kai žvelgi į Jos, didžios savo kūryba
ir mylinčia širdimi, gyvenimą.
Ir sekė, ir bėgo, ir kentėjo, ir mylėjo tą Švenčiausią,
Dangaus palytėtą, Lietuvą! Tik dėl Jos gyveno, tik Jai save atidavė.
Todėl drąsiai galiu sakyti, poetė Sofija Šviesaitė Lietuva!
Esame įpratę didžius žmones matyti kažkur toli,
nepasiekiamus. Esame įpratę manyti, kad šventieji tik iš šventų
paveikslų žvelgia. Tačiau yra tiesa, kad visa tikra didybė ir tikras
šventumas telpa mylinčioje širdye, tokioje mažoje kaip didžios šventos
poetės Sofijos Šviesaitės. Ir tą žmogaus gelmių didybę jautėme visi,
kuriems nusišypsojo laimė savame gyvenime sutikti Poetę. Ir tą Dangaus
šventumo grožį juk jau regėjome visi, kurie tik žvelgėme į josios
mylinčias akis.
|