Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumas migrantams

Šventojo Tėvo apsilankymas Meksikos pasienyje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus susikaupė maldai pasienyje prie kryžiaus žuvusiems migrantams atminti

Prie Šventojo Tėvo palaimintų kryžių, kurie buvo nugabenti į pasienio vyskupijų katedras, buvo padėti kelyje gyvybes praradusių migrantų batai

Užbaigiant popiežiaus Pranciškaus vizito Meksikoje apžvalgų ciklą, norisi susitelkti į jo mintis, išsakytas toje Lotynų Amerikos šalyje dėl skaudžių migracijos problemų. Tai aktualu prisimenant Lietuvos ganytojų paskelbtą kvietimą maldai už lietuvius visame pasaulyje. Gerai žinoma, kad egoizmu grindžiama Europos Sąjunga (ypač rytinė jos dalis) išgyvena sunkią pabėgėlių priėmimo krizę. Pagaliau pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose, senųjų migrantų sukurtoje didingoje šalyje, dabar stiprėja prieš naujuosius migrantus nukreipta retorika ir politiniai raginimai juos visus deportuoti ir pastatyti kažką panašaus į nepraeinamą „kinų sieną“ kaimyninės Meksikos paribyje.

Popiežiškosios rūpybos akiratyje

Apie migracijos problemas Šventasis Tėvas kalbėjo paskutiniąją lankymosi Meksikoje dieną, vasario 17-ąją, aukodamas šv. Mišias pačiame JAV pasienyje esančiame Chuareso mieste, kuris yra pagrindinis legalių ir nelegalių migrantų, norinčių patekti į Šiaurės Ameriką, susitelkimo centras. Ta proga galima priminti, kad popiežius Pranciškus, kuris pats yra italų išeivių Argentinoje sūnus, rūpinimąsi dešimčių milijonų migrantų padėtimi, yra padaręs vienu svarbiausiu savojo pontifikato bruožu. Pasmerkęs tai, ką jis vadina abejingumo globalizacija persekiojamų, išnaudojamų ir dėl to svetur prieglobsčio ieškančių žmonių atžvilgiu, šios žinios skelbimą pradėjo nuo savojo pirmojo apaštalinio vizito už Romos ribų. Tuomet, 2013 metų vasarą, popiežius Pranciškus aplankė Italijai priklausančią Lampedūzos salą Viduržemio jūroje, užjausdamas daugybę čia nuo Afrikos krantų paprastais laiveliais persikėlusių pabėgėlių, maldoje prisimindamas ir žuvusius audringo vandens gelmėje. Europos Sąjungai susiduriant su nelengvais išbandymais dėl pabėgėlių antplūdžio iš karų ir konfliktų apimto Artimųjų Rytų regiono, (vien tik 2015 metais jų atvyko daugiau nei milijonas) Šventasis Tėvas kreipėsi į žemyno katalikų bendruomenes, kviesdamas, kad kiekviena parapija priimtų ir globotų bent po vieną tokių nelaimingų migrantų šeimą. Rugsėjį, lankydamasis JAV, jis ragino vietos valdžią ir Bažnyčią rodyti didesnį žmoniškumą, teisingumą ir broliškumą migrantų, ypač iš Lotynų Amerikos, atžvilgiu. Tai aktualu, žinant, kad dabar vykstančioje JAV prezidento rinkimų kampanijoje kai kurie kandidatai su būdingu populizmu kalba apie būtinumą deportuoti visus toje šalyje esančius 11 milijonų nelegalių migrantų ir jų atžvilgiu netaikyti įstatyminio pilietybės pripažinimo gimusiems vaikams.

Rugsėjį JAV Kongrese sakytoje kalboje popiežius Pranciškus kvietė įstatymų leidėjus galvoti apie migrantus ne kaip apie „skaičius“ ir jų sumažinimą, bet žvelgti į juos kaip į asmenis, matyti jų veidus, visą gyvenimo dramatiškumą ir stengtis padaryti viską, kas įmanoma, toje sudėtingoje situacijoje. Juk tūkstančiai atkeliaujančių migrantų nėra kokie priešai užkariautojai, o tiesiog vargo žmonės, kurie nori išsigelbėti ir sukurti geresnį gyvenimą sau ir artimiesiems, kaip kiekvienas iš mūsų. Teigiama, kad vizitą JAV Šventasis Tėvas norėjo pradėti kirsdamas šalies sieną su Meksika ir taip pabrėždamas savo solidarumą su migrantais, bet tuomet dėl kitų aplinkybių ir logistikos problemų jis pirmiausia keliavo į Kubą ir iš Havanos skrido tiesiog į sostinę Vašingtoną.

Beje, pastarąją apaštalinę kelionę Meksikoje popiežius Pranciškus irgi pradėjo nuo apsilankymo Havanoje (čia susitiko su Maskvos patriarchu Kirilu), bet vizitą užbaigė JAV pasienyje, Chuareso mieste už migrantus aukotomis šv. Mišiomis. Prieš pamaldas, kurios vyko atviroje vietoje maždaug už 100 metrų nuo valstybinės sienos ir į kurias buvo susirinkę apie 200 tūkstančių tikinčiųjų, taip pat atvykusių iš JAV su savo ganytojais, Šventasis Tėvas pakilo ant specialios platformos šalia monumentalaus kryžiaus, 1998 metais statyto žuvusių migrantų atminimui. Jis susitelkė tyliai maldai ir padėjo gėlių puokštę, palaimino tris mažesnius kryžius, kurie kenčiančių ir žuvusių migrantų atminimui vėliau buvo nugabenti į trijų kaimyninių vyskupijų – Chuareso Meksikoje ir El Paso bei Las Kruzes jau JAV pusėje – katedras. Prie tų kryžių buvo padėta pavojingoje kelionėje gyvybes praradusius migrantus menanti avalynė.

Humanitarinės krizės aštrumas

Dabar Chuarese ir kitose beveik 2 tūkstančius kilometrų nusitęsusio pasienio zonose yra susikaupę dešimtys tūkstančių potencialių migrantų iš visos Lotynų Amerikos ir meksikiečių, kurie, nepaisant sustiprintos kontrolės, bando be konsulinio dokumentų sutvarkymo (kuris labai sudėtingas) pereiti į kitą pusę. „Kiekvienas šios pavojingos kelionės žingsnis yra kupinas didžiausio neteisingumo, – sakė homilijoje popiežius Pranciškus. – Žmonės paverčiami vergais, įkalinami ir pagrobiami įkaitais. Kiek daug mūsų brolių ir seserų dėl to yra tapę prekybos žmonėmis aukomis“. Gerai žinoma, kad Chuarese ir apylinkėse veikia organizuotų nusikaltėlių grupės, kurios už tam tikrą mokestį siūlo perkelti nelegalius migrantus ir slaptais požeminiais tuneliais, kuriais baisiomis sąlygomis kartais ryžtasi keliauti netgi šeimos su mažais vaikais. Kitoje sienos pusėje dažnai jos yra amerikiečių policijos suimamos ir praradusios turtą bei patyrusios negailestingą smurtą deportuojamos atgal. Bet dar dažniau nusikalstamos gaujos užpuola ir apiplėšia ant krovininių traukinių vagonų stogo per visą Meksiką į JAV pasienį keliaujančius migrantus iš Gvatemalos, Hondūro ar Salvadoro, o pagrobtas jaunas moteris paverčia sekso vergėmis pakelių viešnamiuose. Pasienio zonose už padarytus tokius nusikaltimus Meksikoje dažnai negresia joks teisinis persekiojimas dėl masiškai paplitusios korupcijos. Kai kuriose vietose nusikaltėliai ir policininkai veikia išvien, dalindamiesi prekybos žmonėmis pelnu, o kitose banditai tiesiog yra geriau organizuoti ir ginkluoti, todėl teisėsauga tiesiog nuleidžia rankas saugodama savo kailį ir už mažesnį mokestį. Nors yra daug heroizmo atvejų, kada teisėjai, prokurorai ir tardytojai tiesiog paaukojo savo gyvybes siekdami išsiaiškinti nusikaltimus, išgelbėti pagrobtuosius, atstatyti teisingumą. Tačiau dėl sunkiai kontroliuojamos situacijos žmogžudysčių skaičius Chuarese vienu metu buvo pasiekęs 230 vidutiniškai 100 tūkstančių gyventojų ir daugiau nei dešimteriopai viršijo bendrą Meksikos rodiklį. Dėl to tas miestas buvo vadinamas pasauline žmogžudysčių „sostine“ (apie tai amerikiečiai yra sukūrę daugiaserijinį filmą „Bridge“ („Tiltas“), bet dėl brutalių scenų reikia turėti stiprius nervus jo peržiūrai).

Patirtį, kurią išgyvena tūkstančiai žmonių, ant vagonų stogų, automobiliais ar tiesiog pėsčiomis keliaujančių šimtus kilometrų, neretai dykvietėmis ir kalnais link išsvajotos Šiaurės Amerikos, bei išsirengimo į tokią pavojingą kelionę priežastis, Šventasis Tėvas homilijoje visiškai teisėtai įvardijo kaip humanitarinę krizę. Jis vėlgi pagrįstai pabrėžė, kad tokį dramatizmą reikia vertinti ne tiek statistikos duomenimis ir skaičiais, bet matyti konkrečių žmonių vardus ir pavardes, jų gyvenimo istorijas, šeimų likimus. „Jie yra mūsų broliai ir seserys, kuriuos ieškoti laimės svetur išvarė patirtas skurdas ir smurtas, – aiškino popiežius Pranciškus. – Ir atsidūrę teisinio vaakumo akivaizdoje, jie pakliūna į dar baisesnes pinkles, kuriose žūsta vargingiausi ir silpniausi“. Šiuo atžvilgiu ypač pažeidžiami jauni žmonės, kurie lengvai suviliojami greitos sėkmės pažadais, kurie tampa visiškai beteisiais, net stengiamasi negailestingai susidoroti, jei bando ištrūkti iš uždaro smurto ir priklausomybių rato. O ką jau kalbėti apie nelaimingas moteris ir motinas, iš kurių gyvenimo išplėšta viskas, kas brangiausia. Taip kalbėdamas Šventasis Tėvas su džiaugsmu pripažino, kad žino daugybę katalikiškų ir pilietinių organizacijų, kurios gina vargstančių migrantų teises. „Aš žinau daug pasiaukojusių vyrų ir moterų, kunigų ir pasauliečių, kurie atsakingai rūpinasi migrantais, lydi ir palaiko jų gyvastingumą, bando išvaduoti iš nusikaltėlių tinklo netgi rizikuodami savo gyvybėmis“, – sakė Chuarese sakytoje homilijoje popiežius Pranciškus. Iš tikrųjų Meksikoje veikiančios vienuolijos, įvairūs tikinčiųjų sąjūdžiai ir parapijos greta tradicinių migracijos kelių yra įsteigę specialias prieglaudas, vadinamas „Casas del migrantes“ („Migrantų namai“), kuriuose jie gali pernakvoti, nusiprausti, pavalgyti ir pasijusti saugūs. Tačiau ši pagalba reikalauja ne tik lėšų, geros valios, ištvermės, krikščioniško įsipareigojimo, bet ir drąsos. Organizuotų nusikaltėlių grupės, kurioms nepatinka tokia teikiama pagalba migrantams, nes taip jos netenka savo pelno ir aukų, grasina susidorojimu. Kartais tikriesiems migrantų globėjams tenka susidurti ir su korumpuota teisėsauga, kuri juos formaliai kaltina pagalba nelegalams nes veikia išvien su nusikaltėliais ir reikalauja išpirkos. Tačiau migrantų gelbėtojai, veikiantys tarsi pirmosiose fronto linijose, yra gailestingumo pranašai, jie tarsi Bažnyčios plakančios širdys, varguolius apkabinančios ir palaikančios rankos, tvirtino Šventasis Tėvas. „Gana mirties. Gana išnaudojimo“, – sakė jis pabrėždamas, kad visada išlieka galimybė visiems pasikeisti, pozityviai atsiliepti į globalinį migracijos reiškinį su žmogišku visų problemų sprendimu, meldžiant Dievo gailestingumo ir patiems būnant gailestingiems.

Statyti tiltus, o ne sienas

Migrantų sielovados problemas popiežius Pranciškus palietė ir vasario 13 dieną sostinės Mechiko katedroje vykusiame susitikime su visais 176 Meksikos vyskupais. Jis ragino ganytojus daryti viską, kas įmanoma, pastoracinėje ir socialinėje globoje, atsiliepiant į „didįjį mūsų epochos iššūkį – migraciją“. Šventasis Tėvas priminė, kad dabar milijonai Meksikos Bažnyčios sūnų ir dukterų gyvena diasporoje arba yra kelionėje į Šiaurės Ameriką, ieškodami gyvenimo naujų galimybių. Dėl tokios padėties jie yra priversti atitrūkti nuo savo įprastos buities ir religinių šaknų, patirti išbandymus bei pavojus. „Daug yra atskirtų šeimų ir pagaliau pats integravimasis pažadėtoje žemėje toli gražu nėra toks lengvas, kaip tikėtasi“, – pripažino popiežius Pranciškus, akcentuodamas religinio gyvenimo sritį. Kaip rodo patirtis ir socialinių tyrimų duomenys, migrantų iš Lotynų Amerikos, kurių didžioji dauguma katalikai, JAV sekuliarizuotoje visuomenėje tikėjimo praktika tampa silpnesnė. O beveik penktadalis jų (24 proc.) iš viso apleidžia katalikybę, įsijungia į protestantiškas evangelikų bendruomenes arba netgi tampa netikinčiais. „Štai kodėl, broliai, tegul jūsų ganytojiškos širdys geba lydėti tuos, išvykusius vyrus ir moteris, pasiekdamos juos ir kitoje valstybinės sienos pusėje“, – sakė Šventasis Tėvas meksikiečių vyskupams. Jis ragino stiprinti saitus su Šiaurės Amerikos vyskupų konferencija, kad motiniškas Bažnyčios rūpestis palaikytų gyvas imigrantų tikėjimo šaknis, jų motyvaciją siekiant geresnės ateities bei praktinį karitatyvinės pagalbos jutimą. Priminęs 136-oje psalmėje išreikštą skaudų žydų tautos liūdesį: „Kaipgi galime mes giedoti Viešpaties giesmę svetimoje žemėje?“, popiežius Pranciškus prašė vyskupus liudyti sielovadinę Bažnyčios globą išeiviams su visus vienijančia žmogiškumo vizija, kuri neturi būti redukuota tik į turimų resursų lygį. Jis paminėjo, kad reikia ganytojiškai rūpintis ir tais migrantais, kurie iš tolimesnių Lotynų Amerikos šalių tranzitu su dideliais išbandymais kerta Meksikos teritoriją, kad pasiektų JAV (juk panašią sielovadinę globą reikia rodyti ir Artimųjų Rytų pabėgėliams jų tranzito šalyse – Makedonijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, kol pasiekia savo kelionės tikslą Vokietijoje ir Švedijoje). Tas rūpinimasis turi būti kaip ant sužeistų pėdų užpiltas balzamas, tam tikslui negailint tikinčiųjų suaukotų lėšų, nes toks jų panaudojimas nėra tuščias. Dieviškasis Samarietis galiausiai praturtins kiekvieną, kuris nėra abejingas pakelėje prašantiems pagalbos (Plg Lk 10, 25–37), teigė Šventasis Tėvas, pasiremdamas evangeliniu patarimu.

Kai Chuareso mieste popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias už migrantus, kitoje valstybinės sienos, kuria teka Rio Grande upė, pusėje, El Paso mieste (Teksaso valstija), amerikiečiai rinkosi į šio miesto universiteto 50 tūkstančių vietų turintį „Sun Bowl“ stadioną ir stebėjo tas pamaldas didžiuliuose monitorių ekranuose. Pats El Paso vyskupas Markas Zaicas (Marc Seitz), kartu su kitais amerikiečių hierarchais buvo nuvykęs į Chuaresą ir koncelebravo su Šventuoju Tėvu. Nurodęs Chuareso ir El Paso miestų, kuriuos skiria tik Rio Grande upės tiltas, saitus, popiežius Pranciškus baigdamas homiliją sakė, kad „su technologijos pagalba mes dabar galime kartu melstis, giedoti ir švęsti gailestingąją Dievo mums duotą meilę ir jokia siena negali tam sukliudyti“. Jis dėkojo El Paso stadione susirinkusiems broliams ir seserims tikintiesiems, kad jie šia bendra malda, kaip ir rūpinimusi migrantais padeda visiems pasijusti viena Dievo šeima, ta pačia krikščioniška bendruomene. Kad Chuareso ir El Paso miestai yra artimai susiję ir katalikybės prasme, patvirtina El Pase veikianti dar 1893 metais tėvų jėzuitų įkurta didelė Švč. Jėzaus Širdies misijų parapija, kurioje pamaldos ir dabar vyksta Meksikoje vartojama ispanų kalba. Jose sekmadieniais dalyvauja ir daug Chuareso tikinčiųjų, ypač jaunimo dėl ypatingo Šv. Ignaco dvasingumo. Šios parapijos klebonas kunigas Renaldas Gonsalesas (Renald Gonzales) SJ žiniasklaidai sakė, kad popiežius Pranciškus, atvykdamas į šią, vieną pavojingiausių pasaulio vietų, norėjo apkabinti į tą patį gailestingosios meilės glėbį abejose valstybinės sienos pusėse gyvenančius ir daug išbandymų patiriančius žmones. „Aš turiu viltį, kad jo vizitas atneš mums taikos ir ramybės metą“, – sakė tėvas R. Gonzalesas, kurio sielovadinės pagalbos nelegaliems migrantams neretai prašo ir sienos patruliai. Anot jo, jau tas faktas, kad daug amerikiečių kirto sieną ir vyko į nusikalstamumo pavojais garsėjantį Chuaresą pasitikti Šventąjį Tėvą, rodo, kad reikalai keičiasi į gerąją pusę. Atsiliepdamas į kai kurių JAV politikų raginimus stiprinti sieną su Meksika ir taip apsisaugoti nuo migrantų, popiežius Pranciškus, grįžtant į Romą lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje sakė, kad „sienų statymas, užuot tiltus tiesus, nėra krikščioniškas, nėra pagal Evangeliją“. Taigi, skirtingose valstybinės sienos pusėse esančius Chuareso ir El Paso miestus jungiantis tiltas turi tikrai svarbią ir simbolinę prasmę.

© 2016 „XXI amžius“