|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dievui ir Lietuvai Kun. Vytenis Vaškelis
Kiekvieno žmogaus minčių, veiksmų ir gyvenimo būdo skirtingumas liudija, koks neaprėpiamai didis yra žmonijos Autorius Dievas, nes tarp žmonių egzistuoja marga vertybinių prioritetų įvairovė bei jų kaita. Antai Dievas siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45), bet kad įgytume Dievo Tėvo vaikų privilegiją ir padėtume kitiems veidu atsigręžti į Jį, neužtenka rodyti palankumą tiems, kurie mus priima kaip savus, bet mūsų moralinių principų kartelė keliama žymiai aukščiau kviečiami mokytis pagarbiai, su tikėjimu, atjauta žvelgti ir net mylėti, melstis už tuos, kurie mus ignoruoja, apkalba, pavydi ar net linki blogo. Taigi 1990 metais paskelbtas Kovo 11-osios Nepriklausomybės aktas ne tik atvėrė galimybes mūsų tautiečiams demokratiškai ir savarankiškai kurti bendrą visuomenės gerovę, bet suteikė laisvę sutraukyti visas vidines melo, veidmainystės, prisitaikėliškumo, baimių ir daugelio širdis kaustančias vergiško mąstymo grandines, kad galėtume laisvai pažinti Dievą ir suprasti, kad tiktai Jis (anuometinės Aukščiausios Tarybos deputatų sprendimu) išvadavo mus iš raudonųjų agresorių tironijos. Viešpats, mums padovanojęs laisvę, laukė ir tebelaukia, kad mes ja tinkamai pasinaudotume. Deja, tik maža visuomenės dalis kryptingai ieško To, kuris dėl mūsų atidavė viską... Todėl supratingi krikščionys savuoju buvimu ir veikimu yra pašaukti būti aplinkiniams šviesa ir druska, kad ypač arčiausiai amžinybės slenksčio (dėl ligų ir garbingo amžiaus) atsidūrusiems visuomenės nariams būtų suteikta galimybė per Kristaus įsteigtuosius sakramentus kuo artimiau vienytis su Juo, jiems viltingai primenant, kad iš tiesų jų laukia ir amžinoji Tėviškė. Pavyzdžiui, mūsų krašto gydymo įstaigose medicinos darbuotojai bendradarbiauja su vietos dvasininkais, kurie savo apsilankymais dvasiškai stiprina ligonius. Kai reikia, medicinos seserys ar gydytojos reanimacijos patalpose prie sunkiai sergančiojo net atneša kryželį, žvakę, ir tokiu bei kitais būdais liudija savo širdies gerumą. Kai kas sakys: Tai smulkmena. O kai prisimename kalinimo įstaigų, ligoninių, senelių namų, sanatorijų koplyčiose aukojamas šv. Mišias, į kurias ateina medikai bei kiti darbuotojai, tai viena iš daugelio didelių Kovo 11-osios šventės laimėjimų. Visuomenėje matome daug moralinių piktžaizdžių: alkoholizmas, narkotikai, korupcija, negimusių vaikelių žudymas, savižudybės, nemažėjantys sunkių nusikaltimų mastai, susvetimėjimas, gėdos jausmo nuosmukis ir daug panašių dalykų. Tai liudija, kad kai svyruoja moraliniai valstybės pamatai, gali griūti ir visas tautos nepriklausomybės iškovojimų rūmas. Todėl jei ir toliau postmodernistinės visuomenės koegzistavimo tendencijos bus daugeliu atžvilgių neigiamos, rizikuojame pažeisti gėrio ir blogio jėgų pusiausvyros dėsnius, ir turėsime atvirai pripažinti: mūsų valstybės ateitis statoma ne ant uolos, o ant biraus smėlio... Sugrįžimo į tikrąjį išsilaisvinimą ir nepriklausomybę nuo nuodėmių kelias yra tik vienas gyvasis Kristus. Būtent Jis, kuris prisikėlęs iš numirusių, visada mus akylai mato, slapčiausią mūsų mintį bei žodį supranta ir girdi, ir kantriai laukia, kada gi į Jį pakelsime savo širdį, nors ir įvairių rūpesčių bei netvarkingų malonumų užpildytą, ir Jam tarsime: Jėzau, pavargau gyventi vienas, be Tavęs. Pakilau karjeros laiptais, nemažai pasiekiau, bet man vis tiek trūksta ramybės ir didesnės gyvenimo prasmės... Prisipažįstu, kad klydau, todėl pasigailėk manęs, padėk man, įeik į mano širdį ir paimk visus mane slegiančius dalykus. Jei šiais ar panašiais žodžiais kreipėmės į Tą, kuris pasiruošęs mums suteikti didesnę malonę, dar dažniau bei nuoširdžiau su Juo bendrausime, tada ilgainiui pasieksime tokį dvasinį lygį, kai galėsime dažniau mintyse sakyti: Jėzau, myliu Tave ir nekenčiu nuodėmių. Tokia ar panaši maldos formulė yra širdies manifestas, kuriuo skelbiame, jog ne tik pripažįstame aukščiausią pirmenybę Tam, kuris yra žvaigždynų ir širdžių Ašis, bet Jis Tas, kuris mirė ant kryžiaus, kad mes iš visų jėgų vengtume visų kalčių. Tada mus lydės asmeninė ir visuotinė pergalė, nes melsdamiesi, Dievo žodžio tiesa gyvendami, dar uoliau bei sąžiningiau darbuosimės ir visu savuoju gyvenimu prisidėsime prie amžinosios Lietuvos piliečių laimės, kurią kuriame čia ir ten, anapusybėje...
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |