|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kvietimas atverti savo širdį Dievo gailestingumui
Vasario 27 dieną, šeštadienį, Jonavos kultūros centre įvyko Jonavos dekanato tikėjimo atnaujinimo (arba atsinaujinimo) diena tema Dievo vardas Gailestingumas. Ji organizuota pagal Kauno arkivyskupijos kurijos rekomendacijas. Susirinkusiuosius pasveikino Jonavos dekanato dekanas kun. Audrius Mikitiukas. Jis sakė, kad žmogui būtina atsinaujinti ir atnaujinti tikėjimą, priminė, kad net kompiuteriui, kuris veikia pagal aiškias programas, kartais, prisirinkus virusų, reikia atnaujinimo, taip ir žmogui, veikiančiam, nuolat besikeičiančiam, reikia atsinaujinti. Kunigas linkėjo, kad ši diena išlaisvintų, paskandintų viską, kas neleidžia mums būti sūnumis ir dukterimis Dievui Tėvui. Vėliau vyko šlovinimas. Jį vedė iš Kauno atvykusi Gyvųjų akmenų bendruomenė, kvietė išsilaisvinti ir atsiverti Dievo veikimui ir buvimui. Labai svarbu, kad sugebėtume būti atviri ir mylintys savo Kūrėją. Salėje skambėjo giesmės ir bendra šlovinimo malda. Pirmoje konferencijoje Kas yra Jėzus? kalbėjo dr. Artūras Lukaševičius. Pradžioje jis pasidalino savo tikėjimo patirtimi ir sąmoningu suvokimu, kad mokslas ir tikėjimas neprieštarauja vienas kitam, sakė, kad galima būti protingu, išsilavinusiu, mąstančiu ir tikinčiu, tačiau iki šio suvokimo kelias nebuvo lengvas. Jis kvietė žmones atsiriboti nuo savo žinojimo ir tikėjimo, pabandyti į viską pažvelgti netikinčiojo akimis, pristatydamas kontekstą, kuriame gyveno Jėzus, pateikdamas istorinius įrodymus ir faktus. Dr. A. Lukaševičius, pasakodamas apie Jėzaus stebuklus, kėlė kontroversišką mintį, ar mes šiandien skubėtume jais patikėti. Juk yra vietų, kur ir šiandien vyksta stebuklai, pavyzdžiui Lurdas, tik mes neskubame tuo patikėti. Jėzus nesišvaistė stebuklais, bet svarbiausi Jo stebuklai buvo artimo meilės darbai, padaryti iš meilės žmogui, iš rūpinimosi. Kiek plačiau buvo aptarti mokinių, buvusių šalia Jėzaus, jausmai, kai Jėzus mirė, nerimas ir baimė, tačiau istorikai mato, kad apaštalai vėliau ėmė skelbti Jėzaus mokymą, liudyti, vadinti Jėzų Mesiju, prisipažinti buvus jo mokiniais ir skelbti, kad mirtis Jėzaus nenugalėjo. Ir vis dėl to, žvelgiat į visus istorinius faktus ir įvykius, tenka pripažinti, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė, nes tik tai paaiškina visus įvykius ir juos pagrindžia. Kitokio paaiškinimo istorikai neturi, kodėl Jėzus iš Nazareto taip perkeitė savo mokinius, kad iki pat šiol, net po daugiau nei 2000 metų, mes gyvename pagal jo mokymą. Paskui susirinkusieji žiūrėjo baladę apie Bartimiejų, kuris buvo aklas, išmaldos prašantis žmogus, tačiau vėliau tikėjimo vedamas, ieškodamas Jėzaus, su viltimi, atkaklumu, malda ir tikėdamas jis išprašė savo akims regėjimą, kvietė žmones savo gyvenime praregėti, atverti akis ir atrasti, matyti ir žydinčius sodus, ir tekančias upes, ir Dievo vedimą. Antrąją konferenciją Dievo vardas Gailestingumas vedė Vilniaus Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvila. Jis pristatė Gailestingumo metus ir jų renginius, kvietė atvykti į Gailestingumo kongresą gegužės 68 dienomis Vilniuje. Kunigas Vaidas plačiau papasakojo apie Gailestingumo paveikslą ir nelengvą vienuolės Faustinos kelią, kol jis buvo nutapytas. Ši vienuolė, būdama Vilniuje, patyrė daugiau kaip 80 apsireiškimų. Dievo gailestingumo kelias nėra lengvas. Kalbėta apie atvirumą Dievui, širdies tyrumą ir besąlygišką pasitikėjimą net kančioje. Atsivertimas prasideda nuo perkeistos širdies, kai atsisakoma puikybės, kai lieka tik beprotiškai mylėti Dievą trokštanti širdis. Mylėdami save, pamilsime Dievą. Mes vis bandome kažkam įtikti ir patikti, pataikaujame, slepiamės, bet turime mylėti Jėzų Kristų ir liautis pataikauti pasaulio populizmui. Mes turime artėti prie Dievo ir jį mylėti, tiesiog būti apsigaubę Jo meile ir gyventi Dievu. Kunigas Vaidas kvietė pažiūrėti į savo gyvenimą, suvokti, ar esame laimingi, ar sugebame būti be puikybės, ar leidžiame, kad vyrautų kuklumas ir nuolankumas. Ir mylėkime Jį stipriai. Svarbu melsti gailestingumo ir pasitikėti Dievu. Jis trokšta žmogaus širdies. Jei mes suprastume, kas yra amžinybė, tai daugiau nieko netrokštume. Po konferencijos buvo žiūrimas filmas Patarlė apie tai, kaip laukiama Dievo atėjimo į namus. Galima jo laukti kaip ištaigingo svečio, ruoštis, puoštis, bet, atėjus jam kaip išdykusiam vaikui, kaip girtam išmaldos prašančiam žmogui ar vienišai išvarytai mamai, tiesiog galime jo nepastebėti, tad labai svarbu, kaip suvokiame Dievą ir kaip jį priimame kiekviename žmoguje. Po filmo Gyvųjų akmenų bendruomenė kiekvieną asmeniškai laimino šventintu aliejumi ir meldėsi bei šlovino giesme. Paskui visi kartu keliavo valgyti susineštinių vaišių. Po pietų liudyta apie Dievo gailestingumą. Antanas iš Gyvųjų akmenų pasakojo apie savo gyvenime suvoktą visko, ką turi, dalinimąsi su tikėjimo broliu ar seserimi, atviravo apie spintelėje slėptą skilandį ir sūrį ir kartų jo skonį slapta valgant. Vitalija iš Jonavos pasakojo apie jos gyvenime vykstančius neįtikėtinus atsitiktinumus, kurie leidžia suvokti, kad Dievas veikia savaip, tik reikia sugebėti jį išgirsti ir atsiliepti. Eugenijus iš Gyvųjų akmenų, priklausantis šiai bendruomenei 23 metus, pasakojo apie tai, kaip reikia atsižvelgti į savo sveikatą ir kaip Dievas tuo rūpinasi, tik ir patiems reikia turėti nuolankumo tai suprasti ir perkeisti savo širdį tikėjimui ir gyvenimo prasmei. Kol vyko liudijimai salėje, kunigai iš Jonavos dekanato (dekanas Audrius Mikitiukas, kunigai Giedrius Maskolaitis, Virginijus Veprauskas, Raimundas Kazaitis), iš Ukmergės dekanato atvykęs kun. Šarūnas Petrauskas, iš Kauno Marijos radijo direktorius kun. Gintaras Blužas ir Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ klausė išpažinčių. Salėje Gyvųjų akmenų bendruomenė ir Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos tikintieji meldėsi užtarimo malda. Ji skirta, kad žmonės melstųsi vieni už kitus, padrąsintų ir pastiprintų vieni kitus. Šis laikas buvo ypatingas malonės ir gailestingumo laikas, kai kiekvienas atėjęs žmogus galėjo jausti veikiantį Dievą ir jo teikiamas dovanas atleidimu, malda, šlovinimu. Įvadą į liturgiją sakė sesė Pranciška Bubelytė FDCJ. Ji kvietė visus prisiminti paskutinę vakarienę, to meto sąlygas ir tas akimirkas, kurios ten vyko. Tikėtina, kad tada mokiniams buvo daug nesupratimo ir neaiškumo, ką Jėzus bandė pasakyti ir kokias naujoves įvesti, kurios išliko iki šių dienų, o dažnam sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta šv. Mišių metu. Tačiau jis savo mirtimi atidavė savo kūną dėl mūsų visų. Ir šiuo metu mes turime malonę švęsti šv. Mišias ir galbūt gali būti daug kam nesuprantama, kodėl ir kas vyksta, tačiau, jei mes tai priimame kaip Eucharistiją, suvokiame, kad yra du stalai Dievo Žodžio ir Aukos. Jie abu labai svarbūs. Visi galime maitintis prie Dievo žodžio stalo, o nuo Aukos stalo priimti į save ir savo širdis patį Jėzų. Ir svarbiausia, kad prie šių stalų artintumėmės sugrudusiomis širdimis, su nuolankumu ir meile. Jonavos dekanato jaunimas kartu su bendruomene meldėsi Gailestingumo vainikėlį. Paskui aukotos šv. Mišios. Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas L. Virbalas SJ, koncelebravo Jonavos dekanas kun. A. Mikitiukas, Jonavos Šv. apašt. Jono parapijos klebonas kun. G. Maskolaitis, Karmėlavos klebonas kun. V. Veprauskas. Arkivykupas L. Virbalas SJ homilijoje kalbėjo, kad labai svarbu mūsų atsivertimas ir pasikeitimas, kuris neįvyksta per vieną dieną, bet pamažu, kad mes bent kiek priartėtume prie Dievo, eitume į jo pusę. Kalbama, kad bažnyčia viską draudžia: abortus, įvairius bandymus ir kitus dalykus. Kyla klausimas, ar krikščionis yra tas, kuris turi nieko nedaryti, nes viskas draudžiama. Arkivyskupas pristatė kelias situacijas, kai kartais reikia žmogui pagalbos, tačiau nieko nepadarome, kad padėtume. Tampa aišku, kad galime nuo Dievo nusigręžti dviem būdais: prasižengdami, padarydami bloga bei apsileisdami ir nepadarydami gero tada, kai galime. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad žmogus pradeda daugelį dalykų tiesiog naudoti ir naudotis iki tol, kol gauna naudos, branginti daiktus tol, kol jie atsibosta, o paskui išmesti. Vėliau ir žmones, kurie nebenaudingi, juk galime išmesti, nes jie nebeneša reikalingos naudos. O kaip tada mąsto Dievas? Juk jis mus sukūrė, ir mes galbūt nenešame vaisių? Galbūt tada jam geriau mus sunaikinti? Arkivyskupas kvietė pažvelgti Dievo žvilgsniu, kuris dovanojo brangiausia, ką galėjo, gyvybę ir gyvenimą ir laukia, kad žmogus priimtų šią dovaną. Žmogus, sąmoningas ir laisvas, pats nusprendžia paklusti ar ne, bet, jei nepaklūsta, tiesiog sugriauna savo tapatybę. Jis neberanda savo vietos, jei nėra tas, kam skirtas. Jei žmogus eina prieš Dievo valią, ar yra baudžiamas? Bet tai nėra taip paprasta, kad Dievas baustų išorinėmis bausmėmis. Mūsų veiksmai (ir jų pasekmės), kuriais nepaklūstame, ir yra bausmė. Žmogus yra laisvas elgtis taip, kaip jam atrodo, gali rinktis daryti gera arba bloga. Kyla klausimas, ar žmogus geba susitvarkyti su ta laisve. Galimybė rinktis bet ką dar nėra laisvės pilnatvė, tai yra sąlyga būti laisviems ir kūrybiškiems, koks yra Dievas. Esame laisvi, kai galime sukurti kažką gražaus ir gero įvairiose srityse. Dievas mato kiekvieno iš mūsų gyvenimą, esame laisvi ir kviečiami daryti gera, atlikti gailestingumo darbus: pamatyti, pastebėti, prakalbinti, padrąsinti, prisidėti, pastiprinti. Tai mūsų krikščioniškas laisvės kelias. Po šv. Mišių Gyvųjų akmenų bendruomenė užbaigė dieną šlovinimu ir užtarimo malda. Ši diena kiekvienam buvo savita ir kvietė atverti širdį Dievo gailestingumui, iš naujo pažvelgti į savo tikėjimą ir santykį su Kūrėju, buvo ypač daug žavių ir nepakartojamų bendrystės akimirkų, šypsenų, juoko, rimties ir susikaupimo. Dėkojame kiekvienam asmeniui, kuris prisidėjo prie šios dienos organizavimo (kūrybinei komandai, savanoriams, lektoriams, šlovintojams, liudytojams, tarnystes atlikusiems žmonėms, broliams kunigams, Kultūros centro darbuotojams ir visiems, lydėjusiems malda), kiekvienam, kuris atvyko ir dalyvavo, ir Dievui, kuris buvo kiekvieną akimirką.
Milita Žičkutė-Lindžienė,
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |