Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Sąrašai, sąrašai

Gintaras Šidlauskas,

LGGRTC vyr. specialistas

Panerių memoriale

Pastaruoju metu įvairiuose lygmenyse vyksta intensyvi diskusija dėl žydų genocide tikrai (nustatyti teisinių institucijų), galimai (įtariami pagal fragmentinius archyvinius duomenis ar įrašus) ar tariamai (teisinių institucijų reabilituoti) dalyvavusių asmenų. Kalbama apie sąrašo sudarymą, jo paskelbimą.

Esama įvairių sąrašų: Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko Josepho A. Melamedo be jokių įrodomųjų šaltinių paskelbtas, LGGRTC sudaromas.

Teisingumui nėra itin svarbu, kas genocide dalyvavęs asmuo buvo iki jo padaryto nusikaltimo ar kur atsidūrė po to (pasitraukė į Vakarus, įsitraukė į pasipriešinimą sovietų okupacijai ar tiesiog slapstėsi iki suėmimo). Nepalyginamai svarbiau, kad sąraše liktų tik to „nusipelnę“ asmenys. Tam reikia, kad juos kaltinantys archyviniai duomenys būtų pripažinti neginčytinais įrodymais. 90 proc. tokių duomenų užfiksuota Lietuvos ypatingojo (buvusio LSSR NKVD-NKGB-MVD-MGB-KGB) archyve, t. y. represinio sovietų saugumo sudarytuose dokumentuose. Tai daug kam suponuoja abejojimą sudarytojo informacija, pagrįstą įtarumą. Lietuvos Respublikoje KGB pripažinta nusikalstama ir represine okupavusios valstybės organizacija. Yra gal ir pagrįstai manančių, kad ji tam tikru mastu vykdė ir dalinį teisingumą – persekiojo, rengė kaltinamąją medžiagą žydų naikinime dalyvavusių asmenų atžvilgiu. Ar pagrįstai kaltino, kitas klausimas. KGB vykdytas pasipriešinimo okupacijoms dalyvių persekiojimas laikomas neteisėtu ir nusikalstamu.

Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius

Pamirštas 1947 metų partizanų žygdarbis

Dokumentinio filmo „Laikom frontą“ kūrybinė grupė (iš dešinės): Antanas Zinkevičius, Aleksandras Vitkus, Gintautas Tamulaitis ir Vytautas Žymančius

Kauno Karininkų ramovėje pamačius Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos Kauno skyriaus kūrybinės grupės (Aleksandras Vitkus, Antanas Zinkevičius, Gintaras Zinkevičius, Gintautas Tamulaitis, Vytautas Žymančius) pagal projektą „Lietuvos laisvės šauklio Antano Lukšos gyvenimo credo: „Laikom frontą!“ sukurtą dokumentinį videofilmą, norisi sušukti: „Stabtelėk, akimirka!“

Kuo svarbus šis videofilmas visuomenei, jaunimui, istorijai? Jame po trupinėlį dėliojamas bendravimas dviejų žmonių, kuriems teko susitikti lemtingą akimirką, kai sprendėsi ne tiek jų, kiek viso partizaninio judėjimo likimas. Partizanas Antanas Lukša įtikimai demaskuoja MGB agentą Juozą Markulį.

1944–1945 metais Lietuvoje su „Tėvynės išdavikais“ kovojo dvi reguliarios NKVD divizijos, 9 pasienio pulkai ir 1 pasienio apygarda – ne mažiau kaip 50 tūkstančių ginkluotų ir išmuštruotų kareivių bei karininkų, neįskaitant Berijos organizuotų vietinių naikintojų – „istrebitelių“, žmonių vadinamų stribais. Nors NKVD turėjo pakankamai transporto priemonių pervežti kareivius, ginklų ir šovinių, radijo ryšį, dresuotus šunis ieškoti žmones, vis dėlto gana sunkiai sekėsi slopinti partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje. Visa tai vertė partizanus keisti kovos taktiką, gerinti tarpusavio ryšius, vienyti jėgas. 1946 metų pavasarį baigėsi įprastinis ofenzyvinis partizanų karas, užleisdamas vietą manevriniam, neturinčiam analogų pasaulyje. Per dvejus kovos metus buvo išbandyta nauja slapstymosi bunkeriuose taktika, suformuotas ilgalaikis rėmėjų bei ryšių tinklas, o bendroji Pasipriešinimo organizacija tapo de facto. Okupantai ėmėsi naujų metodų slopinti partizaninį judėjimą, pradėjo infiltruoti savuosius (agentus, išdavikus) į partizanų gretas bei vadovybę.